Idėjoms reikia erdvės, jų pildymui reikia laiko, kūrybiškumui reikia geresnio ryšio su pačiu savimi, išsipildymams reikia energijos. Atrodytų – savaime suprantama. Tačiau tik neapsižiūrėk, ir kas nors tave greičiausiai užgriozdins svetimais (dažniausiai savitiksliais, t.y. sprendimų net neieškančiais) rūpesčiais, svetimom nelaimėm, svetima sėkme.
Keliaudama galiu atsitraukti nuo darbų, kuriuose, kartais atrodo, visiškai ištirpstu, ir į daugelį dalykų pažvelgti naujai. Niujorke supratau, kad net tokio megapolio mastais sukūriau kažką autentiško (paprastai užsieniečiai labai domisi mano sugalvota “informacine dieta”, tačiau šįsyk, panašu, didžiausią įspūdį paliko mano dirbtuvių dalyvių skaičius vos per kelerius metus. Na, nebūtų tai Niujorkas). Kartais vis dar spėlioju, o kas tai nulėmė. Aš juk nesu psichologė ir, tiesą sakant, palankiusi psichologijos paskaitas labai greit supratau, kad jei būčiau prieš tai rimtai studijavusi psichologiją – niekada nebūčiau sukūrusi nieko panašaus. Nes ne teorijos yra gyvų pokyčių variklis.
Priešingai nei sausų teorijų rinkiniai, mano autorinės programos yra išgyventos, įrodytos ir išpildytos – mano pačios ir tūkstančių dalyvių gyvenimais. Jose dalinuosi praktiškais, autentiškais dalykais, leidusiais visų pirma man pačiai iš kompleksuotos, baimių kupinos, sociofobiškos, iš ligų neišbrendančios, toksiškuose santykiuose skendinčios, nuo algos (algelės) iki algos gyvenančios rūpintojėlės dūsautojėlės tapti tuo, kuo esu šiandien – kur kas sveikesne, kur kas laisvesne, kur kas labiau finansiškai nepriklausoma, kur kas kokybiškesnius ryšius kuriančia, save išpildžiusia ir kūryboje, ir asmeniniame gyvenime moterimi.
Tai, žinoma, nereiškia, kad mano programos skirtos tik moterims – kaip tik JAV sulaukiau laiško iš vieno dalyvio, atėjusio į mano dirbtuves prieš dvejus metus. Pakeistas darbas, dusyk didesnis atlyginimas, ir aistra, tampanti pajamų šaltiniu – žinau, kaip tai skamba, tačiau kadangi labai daug sykių tai skaičiau dalyvių laiškuose, tai, kas kažkam atrodo kaip kosmosas, man yra dar vienas gražus, gyvas, vaikštantis įrodymas: veikia tai, ką veikiame mes. JEIGU veikiame.
Dabar yra viena paskutinių progų šiemet prisijungti prie šio mano pačios bestselerio – EŽD eksperimento. Šis nuotolinis kursas yra mėgstamiausias “Ilzės dirbtuvių” kūrinys. Jau beveik 4000 žmonių išbandė ją, ir daugelis pasakoja apie pokyčius draugams: 9 iš 10 apklaustųjų nurodo rekomenduojantys EŽD eksperimentą artimiesiems. Tai, mano manymu, yra stipriausias įmanomas įvertinimas savarankiškam kursui ir geriausias jo efektyvumo įrodymas. Jei programa neveiktų, niekas jos nerekomeduotų kitiems. Grįžusi iš Niujorko prisijungiau prie registracijų ir pamačiau, kad naujai besiregistruojantys dažniausiai taip ir nurodo: “rekomendavo draugai”. Juk nerašiau apie EŽD eksperimentą du gerus mėnesius – o žmonės vis tiek eina į mano puslapį, registruojasi, laukia, rašo laiškus, bijo, kad netilps.
Kodėl EŽD eksperimentas veikia? Nes jis nenupiltas nuo populiarios asmenugdos knygelės, nenukopintas nuo pasaulinio motyvatoriaus seminaro ir nesudurstytas iš “kažkur kažką skaičiau” fragmentų (akcentuoju tai, nes Lietuvoje matau vis dažnesnius “seminarus” ir “programas”, net nesislepiant parengtas pagal užsienio autorių knygas ar jų seminarus – drįsčiau spėti, be jokio autorių leidimo ir palaiminimo; taip, žinau, kad kuriantiems žmonėms tai labai sunkiai įsivaizduojama, tačiau this is happening, šia prasme Lietuvoje vis dar gariūnmetis, kur atvirai targavojama padielkomis. Jau pasakojau apie “motyvatorę”, kuri vos trečią dieną dalyvaudama mano eksperimente jau viešai kvietė į savo – koks sutapimas! – “eksperimentą”. Turbūt daugiau nėra žodžių tokioms programoms pavadinti, ką gi. “Dirbtuvės” yra atskira graudi tema.).
Mano kursuose nėra jokių tuščių teoretizavimų “kaip būtų, jei būtų” (kurių pati nekenčiu) – čia yra aiškios, praktiškos, lengvai realybėje pritaikomos gairės su paaiškinimais ir pavyzdžiais.
Jokio “pažiūrėkite, kokia aš puiki ir kaip man sekasi” – aš padariau begalę klaidų ir siūlau iš jų pasimokyti. Detaliai paaiškinu, kaip taisiau savo klaidas ir kokie to rezultatai buvo.
Jokių pompastiškų, nerealistiškų, hipertrofuotų pažadų nieko nedarantiems – vengiu dirbti su lengvatikiais ir tinginiais, ieškančiais vienos nakties stebuklo.
Tačiau kantriai ir sąžiningai dirbantys dalyviai iš tiesų susikuria stebuklų. Jei taip nebūtų, nebūtų tokio grįžtamojo ryšio. Nuolat sulaukiu laiškų apie įveiktas santykių krizes, išsaugotas santuokas, atkurtą ryšį su vaikais, netgi – apie priklausomybes įveikusius artimuosius. Kodėl? Nes visų mūsų santykių pamatai yra žodžiai, kuriais reiškiame jausmus, ketinimus, lūkesčius, norus. Kuo kokybiškesni šie žodžiai, kuo atidžiau juos renkamės – tuo kokybiškesnį, gilesnį ir autentiškesnį ryšį kuriame. Apie tai – apie kitą kokybę – ir yra eksperimentas.
Tačiau viskas prasideda nuo kitko – galbūt tai ir yra didžioji šios programos sėkmė. Viskas prasideda nuo pamatinių dalykų. To, kuo “maitiname” savo sąmonę ir pasąmonę kasdien. Ir kaip tai mus veikia. Atkurtas santykis su savimi pačiu, įveiktos baimės, iš kasdienybės išmestas įprotis ūdyti, teisti, plakti, koneveikti save – taip pat skiriamasis bruožas didžiosios dalies laiškų, pasiekiančių mūsų komandą. “Aš nežinau, ar tai ir yra laimė, bet po šios programos man pirmąsyk gyvenime jauku ir gera su savimi pačia,” – tokių atsiliepimų apstu. “Pagaliau tapau pirmaplaniu savo gyvenimo veikėju, o ne varganu stebėtoju.” Pažįstama ir man.
Atgauta savivertė, įgyta kryptis gyvenime, pakeisti darbai, neretai net dusyk išaugę atlyginimai taip pat dažna tema (tikrai nežinau kodėl DUSYK – tačiau tai dažniausias atsiliepimas kalbant apie pokyčius darbe; matyt, būtent tiek – pusę savo energijos – žmonės iki pradėdami eksperimentą dažniausiai nutekina visai ne ten, kur jiems patiems naudinga).
Atrodytų keista (ar tiesiog neįtikėtina), jei nežinotum, kad drauge su savo paties dėmesiu, lig tol nuolat dalijamu menkaverčiams, trečiaeiliams dalykams, žmogus atgauna ir neįkainojamą, nenuperkamą, nepasiskolinamą – savo paties energiją. Kurią programos metu nuosekliai kreipia savo paties gyvenimo kūrimui, o ne svetimų gyvenimų narstymui ir knebinėjimui.
Nieko neįvyks vieninteliu atveju: jei žmogus su gauta medžiaga nieko nedarys. Jei jos neskaitys, netaikys teorijos praktikoje ir neatliks pratimų nurodytu metu. Jei neturite rimto akstino pokyčiui, jei pritingite, jei negebate dirbti savarankiškai, jei negalite patys priimti sprendimų, ir jei netikite, kad jūsų atveju pasiseks – nedalyvaukite. Aš neturiu tikslo parduoti kuo daugiau vietų – aš turiu tikslą išgirsti ir perskaityti kuo daugiau išsipildymų istorijų. O tam reikia vidinio asmens nusiteikimo ar bent jau ketinimo pabandyti – bet taip iš peties pabandyti. Pavyzdžiui:
„Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai.”
Ir būtent todėl, kad ne skaitinėjo, o VEIKĖ, ši mergina savo laišką baigia žodžiais:
„Dalyvavimas EŽD eksperimente yra vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų ir tikrai pats geriausias metų pirkinys.“
EŽD eksperimentas prasideda spalio 19 dieną, registracija baigiasi kiek anksčiau:
Linkiu šauniai apsivalyti iki Naujųjų (kiek gi čia jau liko), ir 2018-us pradėti su visiškai nauja jėga, naujomis mintimis, nauja vidine ir santykių kokybe. Atgaukite savo energiją ir naudokite ją ne savo ir kitų gyvenimų griovimui, o sąmoningai kūrybai. Ne svetimų gyvenimų trupinių rankiojimui, o naujos savo tikrovės tvėrimui.
Atgaukite tai, ko labiausiai reikia – įkvėpimą, laiko, erdvės, tykumos mintyse, valią veikti. Tegul artėjanti žiema bus lengvesnė, ramesnė ir džiaugsmingesnė, nei kada nors anksčiau.
