„Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai. Nors man tik 26 metai, tačiau buvau susikrovusi didelį nesėkmių, neišsipildymų bagažą, kuriuo noriai dalinausi su kitais. Noriu pasidalinti savo 9 savaičių pasiekimais (prieš EŽD eksperimentą ir po).”
Visad smalsu dirbti su žmonėmis, kurie jau yra daug skaitę, daug žino, tačiau tų žinių neintegruoja į savo realybę, nenaudoja, neverčia jų gyva praktika. Mano nuotolinių praktikų tikslas – taikyti tas žinias, kurias vieni tikrai turi, kiti – nujaučia intuityviai, treti net yra kažką epizodiškai pritaikę gyvenime ir vėl užmetę. Būtent todėl esu struktūravusi svarbiausias teorijas ir išdėsčiusi jas tam tikra tvarka, kad komunikacinių įpročių keitimas būtų lengvesnis, natūralesnis ir geriau įsilietų į kasdienybę. Kuri prieš pradedant programą gali būti ne tokia ir džiuginanti. Kaip rašo ši dalyvė:
Prieš EŽD eksperimentą:
– Daug skrolinau Facebook. Facebook buvo užgrūstas tuščiomis naujienomis, bukais postais.
– Nuoširdžiai nekenčiau draugo mamos, su kuria šiuo metu laikinai gyvename. Pyktis mane sekino, buvau apsilankiusi ir pas psichologę. Pyktį „nurydavau”, ignoruodavau. Buvau užburtame rate. Pamažu tas pyktis pasiglemžė visą mano gyvenimą.
– Kenčiau nuo skrandžio skausmų, refliukso.
– Trūko energijos, jaučiausi bejėgė.
– Dirbu kūrybinį darbą, bet nebegalėjau kurti. Tekdavo dažnai eiti atostogų. Paprastas užduotis vykdydavau labai ilgai, daug atidėliodavau.
– Trūko vidinės ramybės, mintyse buvo chaosas.
– Nebesišypsojau, nebesijuokiau.
– Nesugebėdavau atsikelti rytais.
– Negalėjau bendrauti su savo šeima, nuolat ginčydavomės, neradome bendrų temų.
– Stipriai kritikuodavau kitus, skaudindavau žodžiais ir to nejaučiau, dariau tai automatiškai.
– Nesugebėdavau svajoti, tai man buvo kaip košmaras.
– Sapnuodavau daug košmarų, blogai miegodavau arba nemiegodavau išvis.
– Dirbau per sukąstus dantis.
– Nesugebėdavau pasakyti komplimentų.
– Įdomus fenomenas, tačiau būdavau maloni su pažįstamais, tačiau visiškai priešingai būdavo su mylimais, pačiais brangiausiais žmonėmis.
– Dažnai tekdavo atsiprašinėti, nes nejausdavau kaip įskaudindavau žmones. Esu gan stačiokiško būdo, taigi lepteldavau kas ant liežuvio galo. Man nerūpėjo, kad kitam žmogui širdį užgausiu. Tik tada, kai pamatydavau žmogų verkiantį, pagalvodavau ką pasakiau, prižadėdavau, kad kitąkart pamąstysiu prieš kalbėdama, tačiau viskas kartodavosi ir vėl, ir vėl ir vėl.
– Buvau neryžtinga. Nedrįsdavau paskambinti gydytojui ar kirpėjai, sunku buvo prisiruošti pabaigti darbus.
– Buvau labai nelaiminga, grimzdau į depresiją.
Tačiau iš tiesų „bloga” startinė situacija yra labai gera erdvė tyrinėjimui, labai geras atspirties taškas (nes pokytis, kantriai dirbant, bus ryškus), ir labai gera dirva, kurią tereikia supurenti, apravėti piktžoles ir imti sėti naujas, kokybiškas sėklas bei laukti jų sužaliuojant. Ta pati mergina tęsia laišką:
Po EŽD eksperimento:
– Išsivaliau Facebook. Dingo tuščias skrolinimas. Tuščios informacijos kiekis sumažėjo mano informacinėje erdvėje iki 10 %.
– Atsivėrė mano akys, taip stipriai prašviesėjo galva, jog kurti pradėjau rekordiškai greitai. Atsikeldavau rytais su idėjomis, užduotis darbe pradėjau vykdyti neatidėliodama, kūrybiškiau ir netikėtu greičiu. Dar taip man gyvenime nebuvo. Jaučiuosi kaip vaikštantis mažų darbininkų fabrikėlis, kuris ne tik sau prigalvoja visko bet ir kitiems suranda laiko.
– Aš pagaliau suradau ramybę, kurios neturėjau 2 metus. Aš galiu mėgautis tyla, galiu išgirsti paukščius, mėgautis saule, šapeliu gulinčiu ant kelio. Mane pradėjo įkvėpti pasaulis, aš jo anksčiau nemačiau. Dirbu kūrybinį darbą, taigi suradau įkvėpimą VISUR. Daiktuose gulinčiuose šalia matau formas, kompozicijas. Atrodo persikėliau į kitą planetą.
– Aš vėl šypsausi, juokiuosi ir viskas nuoširdžiai. Man gera gyventi.
– Aš maloniai bendrauju su savo šeima, dar yra kur tobulėti, bet mes randame kitų temų.
– Anksčiau dėl visko kaltinau kitus. Po EŽD eksperimento suvokiau kiek neigiamų emocijų pumpuoju į galvas aš pati. Kiek skausmo sukeliu, kiek destrukcijos siunčiu visiems. Man tikrai buvo baisu ir sunku suvokti, kad beveik visko, ką turiu, buvau nusipelniusi pati.
– Aš maloniai bendrauju su draugo mama. Kai pradėjau laiminti ją kiekvieną rytą, maždaug po savaitės visiškai išsivaliau nuo neapykantos jai. Aš su ja bendrauju, mes juokiamės, aš jaučiu geras emocijas. Man gera pareiti namo. DINGO NEAPYKANTA.
– Kadangi skrandžio skausmai yra surišti su psichologine būsena, aš jaučiuosi beveik sveika, galiu vėl valgyti (man buvo ūmus refliuksas).
– Esu pilna energijos, jaučiuosi sveikas žmogus.
– Aš vėl miegu, sapnuoju daug mažiau košmarų nei anksčiau.
– Vienas iš svarbiausių dalykų – aš vėl svajoju. Kaip buvau pasiilgus šio jausmo! Ir svajonės tos mano pildosi. Per šias 9 savaites jų išsipildė tikrai ne viena dešimtis. Jos buvo ne materialos, daugiau susijusios su mano sveikata.
– Pakeičiau savo gyvenimo ritmą. Galiu atsikelti 6 val ryto be vargo. Einu miegoti apie 22-23 val.
– Išvengiu daugybės konfliktų, nes paprasčiau pasidarė žmonėms mane suprasti! Ir kiek sprendimų gyvenime atsirado!
– Metus mąsčiau, jog noriu išeiti iš darbo. Žinau, kad galiu dirbti kaip laisvai samdoma kūrėja, tačiau vis atidėliojau tai. Taigi, šiuo metu jau turiu įrengtą savo biurą, su visa reikalinga įranga (apie kurią daug daug svajojau 🙂
– Pradėjau sakyti daug daugiau komplimentų. Ir kaip malonu tai daryti! Kaip pradėjo žydėti vyro mama, vyras, artimi žmonės.
– Per 9 savaites atsiprašyti man teko vos 5 kartus. Ir atsiprašyti man buvo nuoširdžiai lengva.
– Aš pradėjau versti kalnus savo gyvenime. Keisti, atsisakyti to, kas man trukdo, tempia žemyn. Aš jaučiuosi laisva, laisva keisti, aš suprantu, kad mano gyvenimas yra mano rankose.
– AŠ JAUČIUOSI LAIMINGA. Netelpu savyje. Man labai patinka laiminimo praktika rytais bei afirmacijų kartojimas.
– Esu kantresnė, tolerantiškesnė.
– Mokausi konstruktyviai kritikuoti, ir kaip džiaugiuosi!
– Anksčiau pastebėdavau pirma blogus dalykus, po to tik gerus (arba gerų išvis nepastebėdavau), dabar viskas atvirkščiai.
– Anksčiau daug blogai kalbėdavau ir skųsdavausi apie savo šeimą, tą pačią draugo mamą ir draugą. Nustojus taip elgtis, tikrai viskas ėmė keistis į gerą.Buvau nusiteikusi skeptiškai pradėdama EŽD, bet po tokių pokyčių vos per 9 savaites, aš pasakoju apie žodžio galią ir kitiems. Man šios 9 savaitės buvo vienos geriausių per pastaruosius dvejus–trejus metus.”
Man padėkojus už tokį fantastišką darbą devynias savaites ir tokį detalų, kruopštų atsiliepimą, ir paklausus, ar galėčiau publikuoti jos įspūdžius, ši dalyvė dar pridėjo:
„Savo laišką cituoti leidžiu. Gal ką nors įkvėps mano istorija. Norėčiau dar, jog paryškintumėte vietą apie refliuksą. Tai gal ir atrodo menkas sutrikimas, tačiau nuo jo kenčia daugybė žmonių. Stresas, psichologinė įtampa ir dar daugybė niuansų, kurių galima išvengti, stiprina šį sutrikimą. Mano atveju, aš vos galėjau valgyti, turėjau gerti daug vaistų. Paraleliai ėmė blogėti visa sveikata. Kaip man gydytoja aiškino, skrandis tiesiogiai susijęs su psichologine sveikata, su mintmis. Galit drąsiai teigti, jog EŽD man padėjo pasveikti. Iki EŽD gydžiausi vaistais, stengiausi kiek įmanoma prižiūrėti mitybą, bet psichologinė būsena mano visas pastangas sveikai maitintis pranokdavo. Tik pradėjusi laikytis EŽD pasijutau geriau, vėl galiu paragauti šokolado ar suvalgyti kepsnį (tai man irgi buvo svajonė). Dar kartą ačiū, jog kuriate, jog dalinatės savo patirtimi ir įkvepiat žmones.”
Mistiška tai, kad aš tarsi jau turėčiau būti pripratusi prie tokių atsiliepimų: EŽD eksperimentas gimė 2015-ųjų sausį ir nepaliaujamai vyksta iki dabar, kasmet auga jame sudalyvavusių skaičius, 2020-aisiais bendras eksperimento dalyvių skaičius jau viršijo 6000 žmonių. Kiekvienoje grupėje būna labai daug nuveikusių dalyvių.
Ir vis tik – kiekvienąsyk gavusi tokį laišką jaučiu, kaip per visą kūną eina šiurpai. Tuomet darsyk pagalvoju, kokia laiminga esu, kad EŽD eksperimento idėja gimė būtent man, ir kad galiu prisiliesti prie tokių dalykų.
Dėkui kantriai dirbantiems, ir dėkui besidalinantiems savo darbo vaisiais. Veikia tai, ką veikiame mes – kartais visa, ko reikia, tai pradėti veikti.
Dėl tokių gerų atsiliepimų ir dažnėjančių pasiteiravimų, kada startuos nauja grupė, visad stengiamės bent kelis sykius įspėti apie naują startą. Norintys dar gali spėti į papildomą šio mėnesio grupę – prisijungti iki Jaunaties, kurią dalyviai sutiks jau pradėję informacinį pasninką ir gavę detalias instrukcijas Jaunaties svajonių rašymui.
Savo laišką ši jauna moteris pradėjo žodžiais, kuriuos norėjau pasilaikyti šio teksto pabaigai:
„Dalyvavimas EŽD eksperimente yra vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų ir tikrai pats geriausias 2016 metų pirkinys.”