Mėnuo be nemokamų paslaugėlių: visi tik išlošia


Kas, jei galėtų būti visas mėnuo be nemokamų paslaugėlių? Visas mėnuo, kai mūsų niekas netrukdytų, netrikdytų, negraudentų, nespaustų į kampą, mumis nemanipuliuotų?

Jei ši tema jums aktuali, pirmiausia kviečiu atlikti vieną testą – dabar ir po to, kai nugyvensite mėnesį be nemokamų paslaugėlių. (Šiandien gautą skaičių užsirašykite.) Kodėl to prašau ir kaip mūsų savivertė bei emocijos susijusios su kaulytojų kuriamomis situacijomis bei tuo, kaip mes tose situacijose elgiamės, paaiškinsiu plačiau.

Kai sunku sakyti NE

Subtilesnės prigimties, empatiškam žmogui – labai gerai žinau – kartais sunku apginti savo teritoriją, savo interesus, savo laiką ir net savo uždarbį, kai kažkas įkyriai kaulija padirbėti dykai projekte, kuriame kiti iš to nemokamo indėlio padoriai uždirbs. Atrodo, „nemandagu“ pasakyti NE – nesinori įžeisti kito žmogaus, nesinori jo atstumti, nes kaip gi jis jausis?

Deja, tuo – žmogaus subtilumu, empatija ir negebėjimu sakyti aiškaus NE – gali būti labai stipriai manipuliuojama.

Juk būtent subtilių, neapčiuopiamų, intelektinių ar meninių paslaugų kūrėjams ne tik dažnai už darbą siūloma „sumokėti“ rekomendacijomis ar menama „garbe“. Ne tik. Būtent šie žmonės – kuriantys nematerialius dalykus – dažniausiai atvirai ir bukai kaulijami kažką daryti tiesiog dykai. Jau be visų tų reveransų, kad „gal bendradarbiausime ateityje“ ar „rekomenduosime jus kitiems“ (ale tai kai pasiūlymas, kai logika – rekomenduosime kitiems, kad į jus irgi kreiptųsi nemokamų paslaugų? Klounai jūs, klounai, kaulytojai…).

Tiesa, kartais kaulytojai atsiskaito. Dėže saldainių. Netikite? Paklauskite pažįstamų buhalterių šiuo metų laiku, kai deklaruojami mokesčiai. O tada paklauskite savęs: ar parduotumėte laisvą vakarą – tas kelias valandas po darbo dienos, teoriškai skirtas tik sau – už dėžę saldainių? Ar parduotumėte viso mėnesio vakarus už saldainius?

Aš, beje, iš principo nesu prieš mainus, kai paslaugos keičiamos į daiktus, ir atvirkščiai. Man pačiai tokie mainai nėra priimtini, nes aš labai vengiu daiktų pertekliaus ir nenoriu įsipareigoti „imti“ paslaugas, kurių man nereikia, ypač jei jos imlios laikui. Tačiau jei mainų objektai tenkina abi mainų puses – tikiu, kad viskas gerai.

Vis tik buhalterės laisvalaikis, visą balandį iškeistas į saldainius, man labai jau liūdnai skamba. Ypač, jei žmogus laisvo laiko turi nedaug. Ypač, jei to laiko pristinga net sau pačiai…

Kai kaulytojai savaip įkvepia

Tačiau amžinųjų kaulytojų vaidmuo nėra vienareikšmis. Kartais jie savaip įkvepia.

Sykį žiūriu: mano pažįstama, gyvenanti užsienyje, FB postina būtent tokias lietuviškai liūdnas aktualijas. Nes turbūt vienintelė vieta, kur išgaruoja lietuviškas kuklumas – tai gebėjimas agresyviai, be gėdos kaulyti to, už ką nesusimokėjai, kaulijant užlipti ant svetimo sprando, o gavus dovanų saldainį – su juo nučiaumoti ir dovanojančią ranką iki alkūnės, ar ne? Man tiesiog kraujas užvirė skaitant tos pažįstamos tekstą, taip gerai atpažinau situacijas ir jausmus.

Ji yra fotografė. Savo tekstą pradėjo „klientų“ citatomis, ir, kaip buvo galima suprasti iš prierašo, kalba ėjo apie jos dovanotas nuotraukas:

 

,,Labai norėčiau šiek tiek daugiau…. Nebūtinai tvarkytas. Galiu pati pasitvarkyti. Bet, manau, buvo dar daug gražių kompozicijų…“

,,Dar norėčiau paklaust gal iš šių nuotraukėlių yra ir daugiau variantų“
,,gal daugiau tokių kaip 91, 92, labai gražios mums šios nuotraukos“
,,Atsiprašau, kad aš taip įkyriai, bet labai norisi visų visų nuotraukų“

Iš tos serijos, kaip vienas žmogus yra pasakęs ,,ištiesk dosnumo ranką, tai ir sandalus nugrauš“. Verkt norisi…

 
 

Į jos postą atsakiau iš asmeninės patirties:

 

„Ooo, taip, ooo, TAIP! Pastarojo posakio nebuvau girdėjusi, tačiau jis genialiai taiklus.

 
Nežinau, ar paguos, bet štai keli pavyzdžiai iš mano aruodų. Dovanoju organizacijai kelias vietas seminare – kaip bonusą gaunu „prašymėlį“, it netyčia, sumaketuoti ir dovanų kuponus, diplomus ar pan.
 
Arba žmogus kaulija vietos dovanų – ir kaulydamas nepasibodi parašyti paklodinio laiško, koks blogas jo gyvenimas ir visi aplink. Kitaip tariant, kodėl prie vietos dovanų neprisidėjus galimybės nemokamai išlieti tai, ką šiaip jau derėtų pasakoti tik psichoterapeutui ir tik už sutartą atlygį?
 
Na o iš seminarų dalyvių pavyzdžių knygą galima būtų parašyti. „Ar tau sunku pafotošopint / parenderint / parengt ataskaitą / suredaguoti 100 psl. knygos, juk taip gerai moki, tau čia bus viens du… skolinga neliksiu, atvešiu saldainių.“
 
Panašu, kad požiūris į kito žmogaus darbą Lietuvoje ir už jos ribų vis dar yra… tobulintinas, švelniai tariant.
 

Apginkit savo asmenines ribas! Žinokit, kad darote tai ne tik dėl savęs pačios, bet ir dėl begalės žmonių, į kuriuos toks asmuo kreipsis po Jūsų.“

 
 

Kodėl svarbu, kaip jautiesi

Iš patirties žinau, kad labai svarbu kaulytojų akivaizdoje jausti, kad tave kažkas palaiko. Kad esi ne vienas toks išsišokėlis, atsisakantis dirbti dykai. Kad kaulijimas nėra normali praktika. Ir kad tavo draugui, bičiuliui, kolegai ar tiesiog tave mėgstančiam žmogui kyla pyktis žinant, kad tavimi kažkas nori naudotis.

O pyktis čia yra sveikas, gražus, natūralus atsakas į bandymą gvieštis tavo turto – laiko, žinių, įgūdžių, įžvalgų, know-how ir t.t. Juk jei jūsų akivaizdoje bandytų pavogti jūsų draugo dviratį ar mašiną, pyktumėt? Veiktumėt aktyviai? Fiksuotumėt vagį, kviestumėt policiją, gal net bandytumėt pats atbaidyti plėšiką? Deja, kai vagiami nematerialūs dalykai, mes dažniau pasyviai stebime, nei aktyviai veikiame. Ir panašu, kad dažniau pasyviais stebėtojais tampame, kai vagiama iš mūsų pačių. Draugą apginti lyg ir lengviau, nei save…

Viena priežasčių – kaulytojų užmanipuliuotas žmogus kartais nebežino, kas yra „gerai“ ar „blogai“ (veikiau – ko nori jis pats ir ko nenori, kas teisinga jam ir kas neteisinga jo atžvilgiu). Todėl itin sveika tokiose situacijose paprašyti gero bičiulio, geranoriškai nusiteikusio artimojo ar kolegos:
– Pasižiūrėk į šią situaciją, kaip tu ją matai?
– Čia adekvačių dalykų iš manęs reikalauja?
– Ar tau atrodytų OK kelias dienas dirbti be jokio atlygio ten, kur kiti uždirbs gerus pinigus?
– Kaip tu elgtumeisi mano vietoje?

Patikėkite: jausmas pasikalbėjus su situaciją iš šalies matančiu žmogumi būna visiškai kitoks. Tikrovę pamatai šviežiomis akimis, lengviau atsidūsti, gal net pasijuoki iš to, kas prieš tai atrodė kaip rūpestis. Kai vertini situaciją su kitokiu jausmu, ir atsisakai su kitokiu jausmu. (Jei atsisakai su kaltės jausmu – kaltė trauks bausmę, teks teisintis ir kęsti kaulytojų užgauliojimus. Jei atsisakai su geru vidiniu jausmu, jausmu, kad esi teisus – kaulytojai greičiausiai eis ieškoti kitų aukų. Įsivaizduokite Visatą kaip veidrodį – čia mūsų jaučiamas jausmas yra dosniai atspindimas pačios Visatos. Jausmus kaip gyvenimišką kompasą kviečiu naudoti ir Nuostatų keitimo praktikoje, ten taip pat labai detaliai aiškinu, kaip lavinant kūrybinį požiūrį galima keisti savo jausmų paletę, o drauge – ir kuriamas situacijas.)

Pasitarti su draugu, paprašyti po atspindėti situaciją – tikrai puiku. Vis tik tokios artimo rato pagalbos drįsta prašyti ne visi. Ne visi turi ir į ką atsiremti. Siekdama, kad trapiausi, pažeidžiamiausi, lengviausiai iškaulijami asmenys nesijaustų vieniši, kviečiu prisijungti prie idėjos:

Mėnuo be nemokamų paslaugėlių

Tiesiog nutarkime nugyventi mėnesį be nemokamų paslaugėlių ir palaikykime vieni kitus sakant garsų, aiškų, vienprasmį NE kaulytojams. Paprašaikoms, bandantiems mūsų asmenines ir profesines ribas, peržengiantiems teritorijas, į kurias jų niekas nekvietė – nesvarbu, tai ofiso ar namų slenkstis. Taip, agresyviai kaulyti galima ir „draugystės“ ar „kolegiškumo“. Tačiau šįsyk aš labiausiai vis tik apie nesuvokiamą, išpindėjusį, išbujojusį lietuvių įprotį prašinėti darbų iš kitų už apvalų, kiaurą, nuogą kai kūdikio subinaitė, NULĮ eurų. Ar kitas neadekvačias sumas.

Suprantu, kad dirbame skirtingose srityse, skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose. Ir, atrodytų, na kodėl dabar projektuotojai turėtų palaikyti dainininkus, o iliustratoriai – masažistus. Kodėl stalius turi ginti psichoterapeutą, o korepetitorė – automechaniką?

Tačiau patikėkit, jei kiekvienąsyk prasilenkdami su žmogumi, kuris yra kaulijamas, pasakysime, „kaulijimui – NE“, anksčiau ar vėliau mums visiems prikapsės. Kad yra NENORMALU ne tik valandų valandas dirbti neatlygintinai NElabdaringame projekte, bet ir kaulyti NĖRA normalu.

Kaulyti yra ubagauti. Manipuliatyviai, šleikščiai. Maža to, kaulija be išimties tie, kurie gali susimokėti. „Bando laimę“, kaip sakoma. Atkreipkite dėmesį: tie, kurie negali susimokėti, paprastai net neprašo.

Tad, perfrazuodama seną gerą dainą, sakau: palaikykime vieni kitus, nes tai daryti šitaip lengva. Pabandykime ištisą mėnesį sakyti NE kaulytojams – ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų: kolegų, bičiulių, giminaičių, draugų, pažįstamų. Vaikų, kurie auga ir kuriems linkėtume ateityje dirbti su malonumu ir aistra, o ne atsimušinėjant nuo kaulytojų.

Palaikykim vieni kitus, nes vienas lauke ne karys.

Beje, nenustebkite, jei niekad lig šiol nesakę aiškaus NE nemokamų paslaugėlių kaulytojams, jūs išvysite stulbinančių metamorfozių. Kai, tarkime, saldžiabalsė ditirambus suokianti jūsų „gerbėja“, lyg tarp kitko prašanti nekaltos paslaugėlės, netikėtai išgirdusi jūsų įkainį atvirs į tikrą šėtono moteriškę. Man taip buvo ne sykį, bet žiūrėkit – esu gyva, sveika, nieko tos įsiutusios šėtono moterėlės man nepadarė.

Žmonės, kurie (išgirdę, kad nedirbate „už garbę“, „už rekomendacijas“ ar „už ačiū“, ar, kaip muzikantai sako, „už plojimus“) supyks, tikrai nebus „prarasti draugai“, „prarasti skaitytojai“, „prarasti klientai“ ar, juoba, „prarasti karmos taškai“.

Visa, ką prarasite – tai laiko, energijos ir geros nuotaikos erkės.

O kaip gi karma?..

Dėl karmos taškų – žinote, pagal ezoterines teorijas, veltui dirbti darbus, juoba užkietėjusiems kaulytojams, reiškia atbaidyti nuo savo šeimos finansinę gerovę apskritai.

Ir nemaišykime nemokamų paslaugėlių su pagalba vargstantiems. Galiu pasakyti iš asmeninės patirties – kuo mažiau dirbsit nemokamų paslaugėlių kaulytojams, tuo daugiau ir realiau galėsite padėti TIKRAI vargstantiems: tiek žmonėms, tiek gyvūnams.

Stebuklas, ar ne? Iš tiesų joks stebuklas. Nusipurčius erkes ir dėles, grįžta neįtikėtinai daug energijos, kurią galėsite paversti kuo panorėję: naujais darbais, naujais projektais, naujais laisvalaikio leidimo būdais, naujais draugais, gal net naujais asmeniniais santykiais.

O nenusipurtę dėlių ir erkių, galite visą gyvenimą vilkti svetimą naštą ir taip neįtikėtinai apvogti ne tik save pačius, bet ir visus, kuriuos galėjo paliesti jūsų darbai. Kuriems tiesiog neradote energijos ir laiko. Nes tą energiją ir laiką skyrėte svetimų klaidų taisymui, svetimų problemų sprendimui, svetimų svylančių uodegų gelbėjimui…

Jei visą gyvenimą dosniai šėrėte nemokamų paslaugėlių kaulytojus, jei atsisakyti tokių „pasiūlymų“ buvo baugu, jei esate baikštūs, trapūs žmonės – tada ypač – bent vieną mėnesį nugyvenkite sakydami aiškų NE nemokamų paslaugėlių kaulytojams. Bet ne pasakodami jiems sumeluotas istorijas, nes tai nekeis jūsų vidinės nuostatos – tai toliau bus žinutė jūsų pasąmonei, kad atsisakinėti – negerai. Atsisakinėti yra gerai. Gerai JUMS ir gerai nemokamų paslaugėlių kaulytojams.

Nugyvenkite vieną mėnesį aiškiai, raiškiai informuodami kaulytojus, kad šį mėnesį nenorite daryti nemokamų darbų, kad turite kitų reikalų, kitų prioritetų, argumentuokite kitais jums priimtinais argumentais. Jei jie norės „užsirašyti“ kitam mėnesiui, galite pasakyti, kad pirmenybę ir kitą mėnesį teikiate MOKIEMS klientams. Paprasta? Juk tai nebūtų melas? 🙂

Stipresni su kiekvienu NE

Kartais teks sakyti NE daugiau nei sykį. Man kai kuriems prašinėtojams vis dar tenka pasakyti tris NE, nes pirmų dviejų dėl man nežinomų priežasčių jie nesupranta, nors, atrodo, kreipiasi lietuviškai ir atsakymą gauna tokia pat kalba.

Tačiau kiekvienas NE iš tiesų neša didžiulę naudą ir… patiems kaulytojams. Ilgalaikę naudą, kuri iš pradžių gal bus nemaloni lyg šaltas dušas. Tačiau su kiekvienu NE – aiškiai, drąsiai, argumentuotai ištartu NE – po truputį grius kaulytojų iliuzijos, kad gali taip lengvai kurti savo gerovę kito sąskaita. Kito laisvalaikio, kito pajamų, kito šeimos sąskaita.

Juk žmogus, pasiduodantis kaulytojų „argumentams“, toms teikiamoms nemokamoms paslaugėlėms laiką ir jėgas visada paima iš kažko – iš kažkurios savo gyvenimo srities, iš kitų savo planų, iš savo ryšių, iš savo laisvalaikio, poilsio, pomėgių…

Žinokite, kad su kiekvienu NE jūs tapsite stipresni. Su kiekvienu NE tiesis jūsų nugara, atsivers nauji laiko resursai, nauja erdvė mintyse. Su kiekvienu NE jausitės vis mažiau skolingi pasauliui ir kaulytojams.

O didžiausia magija ta, kad su kiekvienu NE, ištartu kaulytojams, jūs galėsite vis dažniau sakyti TAIP sau, savo šeimai, savo svajonėms, savo įkvėpimui, naujai ateinančioms idėjoms (kurios, patikėkit, taps dažnesnėmis viešniomis). Ir tam pačiam pasauliui, sklidinam galimybių.

Po mėnesio aš pakviesiu prisiminti nueitą kelią ir darsyk atlikti tą patį testą. Pažiūrėsime, kaip tai, kad mokėtės sakyti NE, keitė jūsų emocinę ir net fizinę savijautą.

(Beje, jei gavote labai didelį skaičių, rekomenduoju ieškoti pagalbos – tikrai nebūtinai psichologinės, nes didelis testo atsakymo skaičius gali reikšti ir didelį fizinį išsekimą, ir lėtines jėgas; ir būtent todėl būtų vertinga pasirodyti gydytojui – kad jis įvertintų, kur gali slypėti prastos savijautos problema, ir pasiūlytų sprendimą).

 

Kai susimokame už tai, ko norime

 

Ir maža istorija pabaigai. Aš labai, labai mėgstu gėles. Neseniai einu namo pro gėlių turgelį – ir užsimanau stabtelėti. Sutemose, dar žiemiškoje vėsoje, lyg magnetai akį traukia tulpės.

Prieinu, ir net silpna pasidaro iš gražumo. Atrodo, dar neprilietusi jų jaučiu, kaip šios gėlės maloniai gurgžda merkiamos į vazą, ir kaip paskui – diena po dienos – džiugina akį ir širdį.

Pasižiūriu ir suprantu, kad neatsilaikysiu. Išsirenku tulpes ir dar paprašau, kad leistų nufotografuoti. 🙂

Taip ir parsinešiau namo puokštę tulpių už keliasdešimt eurų. Daugoka, galvoju. Bet – o kokios alternatyvos? Gal kažkam yra pavykę išsikaulyti didelę gėlių puokštę turgelyje – nemokamai? : ) Ai, palaukit… Gi gėlę išauginti – tai tikras darbas, kuriam reikėjo laiko, pastangų, investicijų. O visokie „neapčiuopiami darbai“, kuriems reikėjo ilgus metus mokytis, tobulėti, investuoti į žinias ir kompetencijas, daug sykių suklysti, kad išmoktum daryti gerai, baigti daug papildomų kvalifikacijos kėlimo ir panašių kursų, skaityti, taikyti praktikoje – visa tai nesiskaito, ar ne?

Teisingai, teisingai… : )

Beje. Tyrimai rodo, kad žmonės kur kas labiau vertina tai, už ką susimoka. Nors tulpės pasirodė labai lepios, neatsparios tiek šalčiui, tiek šilumai, ir greitai vyto, aš vis tiek kasdien grožėjausi ta puokšte ir niekaip negalėjau atsigrožėti iki galo.

O jei būčiau tą puokštę iškaulijusi? Būtų gėda į ją žiūrėti. Nebūtų nei džiaugsmo, nei išsipildymo jausmo.

Turėkite tai omeny, kai kažkas kaulys jūsų paslaugų, jūsų kūrinių, jūsų įžvalgų, jūsų patarimų, jūsų laiko.
Iškauliję vertins kur kas mažiau, nei už tai susimokėję.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.