Kodėl svarbu išsigryninti norą


Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus „motyvuojantis“ paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą.

„Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų“, „noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)“, „noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks“ (ar „reikės daug aukoti“, o gal „tai ne mano jėgoms“)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau.

Nelabai gerai darau pripažindama, kad mano cituojama mergina pasiekė, ką norėjo, padariusi mažiau nei pusę užduočių, tačiau šito tuo metu jai užteko. Iš tiesų užteko vienui vienos savaitės užduočių, kad ji išsiųstų tinkamą žinutę Visatai:

„Sveika, Ilze, pradėjusi Nuostatų keitimo praktiką tikrai negalvojau, kad rašysiu apie savo pasiekimus po beveik trijų mėnesių, tačiau ką gi – aš tai visgi darau dar vieną gražų jaunaties vakarą:)

Tiesą sakant, prieš kelis metus esu buvusi gyvose Efektyvių žinučių dirbtuvėse ir po jų ne kartą praktiškai jaučiau gerų žodžių energiją, pozityvius pokyčius, tačiau praėję metai buvo kupini įvairių nusivylimų ir nežinios, todėl nuo 2016 m. liepos iki pat NKP pradžios joks savęs motyvavimas, pozityvios mintys ir išvalytas informacinis fonas nepadėjo susitvarkyti su savo mintimis, baimėmis, nuoskaudomis, pykčiu ant kitų ir nepasitikėjimu savimi.

Situacija vis blogėjo: buvau nepatekinta savo darbu, nuolat mintyse bumbėjau ant savo vadovų, tačiau nesiėmiau jokių veksmų darbą keisti, nes labai nepasitikėjau savimi, į šeimą taip pat neparsinešdavau gerų emocijų ir nuolat pykdavausi tiek su draugu, tiek su tėvais, augo svoris, blogėjo odos ir plaukų būklė, vengiau susitikti su draugais, net savo iniciatyva atšaukdavau jau suplanuotus susitikimus.

Iškart prisipažinsiu, kad ne visų savaičių užduotis vykdžiau pavyzdingai. Beveik 5 jų praleidau, perskaičiau tik pirmus puslapius ir užverčiau, nenorėdama blaškytis ir atlikti visko paviršutiniškai.

Taip jau išėjo, kad daugiausia dirbau su pirmos savaitės tema: prieš pat Kalėdas, kai ir taip netrūksta įvairių malonių ir ne tik rūpesčių, prisiverčiau perdaryti savo CV ir nusiųsti į vieną tarptautinę įmonę, kurioje seniai svajojau dirbti.

Jeigu ne pirmos savaitės užduotis, kuomet prisikūriau vaizdinių, ką noriu daryti, kaip noriu, kad atrodytų mano darbo diena, vieta, bendradarbiai, tikrai nebūčiau to išdrįsusi padaryti. Visuomet save nurašydavau (kad neturiu pakankamai patirties, per prastai moku užsienio kalbas, nesugebėsiu), bet tąkart pažvelgiau į tai kaip į žaidimą – noriu keisti darbą, turiu svajonę, galbūt ji nepasiekiama, bet tai bus mano pirmasis žingsnis „prasilaužti“ ir pagaliau pradėti siųsti CV ir į kitas vietas.

Tiesa, tuomet nusiunčiau CV į poziciją, kurioje ne viską atitikau (reikėjo aukštesnio lygmens žinių, aš jų neturėjau). Mano nuostabai jau po kelių dienų man paskambino ir pasiūlė sudalyvauti viešai neskelbiamame konkurse į kitą poziciją dar tik renkamoje komandoje, kur mano patirtis ir žinios visiškai atitiko jų reikalavimus.

Suėmė azartas – sausį išsiunčiau CV į dar dvi panašias tarptautines įmones ir į visas jas buvau pakviesta pirmam, antram, trečiam, kai kur ir ketvirtam etapui. Užgriuvus tokiai sėkmei jau nebesugebėjau skirti pakankamai laiko kitų NKP savaičių užduotimis, nes labai daug ir atsakingai ruošiausi skirtingų etapų pokalbiams ir užduotims skirtingose įmonėse. (…) Ir to rezultatas – iš 3 įmonių mane dirbti pakvietė net dvi.

Turėjau priimti tikrai sunkų sprendimą, ir šiandien vienai įmonei atsakiau neigiamai, o su kita pradėjau įdarbinimo procedūras. Maža detalė – be įvairių pliusų, kurie lėmė, kad pasirinkau vieną iš įmonių, mano pasirinktoji idealiai atitiko mano vizualizacijas, kurtas tik gavus pirmą NKP užduotį:)

Atvirai galiu pripažinti, kad svarbiausia pamoka man iš šių NKP – nesvajoti tuščiai arba pykstant ant aplinkybių ar žmonių, kad jie trukdo toms svajonėms išsipildyti, o visuomet pačiai nuoširdžiai ir atkakliai daryti net ir mažus darbus, leidžiančius prie tos svajonės bent žingsneliu prisiartinti. Atrodo, kad tai tokia banali ir tūkstančius kartų girdėta tiesa, tačiau per 27 savo gyvenimo metus pirmą kartą jos teisingumu įsitikinau praktiškai. Ačiū, kad užvedėte ant reikiamo kelio, Ilze!

Dabar turiu lygiai mėnesį iki naujo darbo pradžios. Per šį laiką noriu draugiškai ir be abipusių nuoskaudų atsisveikinti su dabartiniu darbdaviu ir grįžti prie kitų NKP temų – pasistemti dar daugiau ramybės, išminties ir pasitikėjimo savimi, dekonstravus kartais tikrai kvailus ir nuo pokyčių saugančius minčių darinius savo pasąmonėje.

Dar kartą labai nuoširdžiai AČIŪ, Ilze!“

AČIŪ Jums! : ) Labai gera, kad man gimė ši idėja – iki manęs Lietuvoje niekas nerengė Nuostatų keitimo dirbtuvių, kurios būtų apie patį dalyvį, apie jo nuostatas, ir apie kelius keisti jas naudingesnėmis. Veikia? Veikia tai, ką veikiame mes.

Net praėjus tiek laiko man vis dar eina šiurpai skaitant tokius laiškus, ir vis dar kaip kokiai atradėjai smagu, kad asmeninė patirtis, kūrybiniai pratimai ir žemiški, pritaikomi pavyzdžiai iš gyvenimo padeda grynintis norus, stiprinti poziciją, apeiti silpnąsias vietas ir žengti realius, apčiuopiamus žingsnius. Su realiais, apčiuopiamais rezultatais. Nepaisant „aplinkybių ar žmonių“, ant kurių kartais norisi pykti.

Oi, jei jūs žinotumėt, kiek sykių aš pati nepaisiau „aplinkybių ar žmonių“…

Tačiau kai išsigrynini norą, kai sąmoningai išryškini jo viziją, kai išjauti, kaip bus, kai jis išsipildys – kur kas lengviau veikti. Nepaisant aplinkybių ir nepritariančių.


Bookmark the permalink.

Comments are closed