Kai atsisakyti reiškia atrasti


Kažkuriame mano tekste šmėkštelėjo frazė “mažiau daiktų, daugiau erdvės”, kitąsyk užsiminiau, kad “renkuosi patirti, ne turėti” – man pačiai netikėtai, šios dvi, atrodytų, tokios paprastos užuominos sulaukė audringų reakcijų laiškuose. Skaitytojos rašė, kad net daug metų “praktikuojančios sąmoningumą spintoje”, rado ką padovanoti turinčioms mažiau, taip pat sulaukiau žinučių, kad esu “neįtikėtinai laisva” ir “ši laisvė užkrečia”. Norėčiau sugriauti mitą, kad esu kažkuo ypatinga: man kartais taip pat nutinka įsigyti mažai reikalingą daiktą, kartais būna sunku išsiskirti su drabužiu, kurio ilgai nebedėviu.

Taip, aš esu laisva nuo kai kurių dalykų – esu laisva nuo paskolų, kreditų, lizingo įmokų, esu laisva nuo tabako, alkoholio ir vaistų, esu laisva nuo nepažįstamų žmonių nuomonės ar lūkesčių, esu laisva nuo politinių partijų.

Tačiau tokią laisvę gali pasiekti kiekviena ir kiekvienas. Skolas galima išsimokėti ir atsisakyti jas imti ateityje, galima atsisakyti alkoholio ir kitų kvaišalų, daugeliu atvejų (išskyrus sunkias ligas) galima ir turbūt sveika gyventi taip, kad nereikėtų vaistų (tiesą sakant, net rudenį pasigavusi gripą išsiverčiau praktiškai be jų).

Galima susikurti tokią stiprią ir sąmoningą artimą aplinką, kad nepažįstamų (ir ypač piktų) žmonių nuomonė tiesiog nebūtų įdomi. Galima taip sutvirtinti vidinį savo stuburą, kad net, tikiu, visai netyčia išsprūdę artimų žmonių žodžiai – arši giminaičų kritika ar pobjauriai bičiulių pokštai – užgautų tik labai trumpam.

Tačiau greta viso to galima būti laisvu ir grynu labai paprastuose, kasdieniuose, netgi buitiškuose dalykuose. Ir man regis, paprasti ir maži dalykai nepelnytai nuvertinami. Kartais sutinku žmonių, kurie vadovaujasi taisykle “viskas arba nieko”, ir jiems jei jau būti laisvu – tai laisvu nuo visko. Kadangi tokio lygio laisvę per dieną pasiekti sunku (o ilgiau stengtis juk neįdomu), tai tada – ai, tiek to. Tada būna taip:
– Junk-food’ą valgyti mesiu nuo nuo pirmadienio.
– Vynelio atsisakysiu po pilnaties.
– Taupyti pradėsiu nuo kitos algos.
– Skolas išsimokėsiu kada nors.

Išsinarplioti iš pažadų raizgalynės ir pradėti kažką realaus pasidaro sunku.

O kas, jei pabandytume nuo mažesnių žingsnių?

Aš pradėjau nuo labai mažų. Tačiau tai, kaip elgiamės mažuose dalykuose, užaugina mus dideliems. Tad noriu savo patyrimais pasidalinti su tais, kurie šiandien:
– dūsta nuo nereikalingų daiktų ir jų dulkių, tačiau kažko atsisakyti vis pagaili,
– neturi kuo apsirengti, nors atidarius spintą drabužiai patys lipa lauk ir moja rankovėmis,
– tarnauja daiktams, daikteliams ir daiktukams,
– vis nori kažko materialaus, bet kažkaip nepasijunta laimingi tai gavę,
– šeimoje turi po automobilį kiekvienam pilnametystės sulaukusiam asmeniui, tačiau padejuoja dėl draudimo kainų ir dėl nuolatinių galvosūkių, kur statyti tiek mašinų,
– tapatina save su turimais daiktais ir dirbamais darbais,
– ant pečių neša visą kalną lengva ranka duotų, tačiau paskui labai nelengvai prislegiančių įsipareigojimų,
– nuolat stinga energijos ir laiko.

Turiu jums labai gerų žinių. Tikrai didelę dalį šių rūpesčių, emocinių ir kitų resursų nepriteklių galima nusimesti nuo pečių labai greit.

Mažiau daiktų – daugiau erdvės.

Nuo senų laikų, dar kai gyvenau viena, iš savo svečių girdėdavau atsargų komplimentą, kad gyvenu “labai neapsikrovusi daiktais” ir “gal neseniai įsikrausčiau”. Nors man atrodo, kad ir dabar jie kartais taip sako kone atsiprašančiai ar užjaučiančiai, man tai – vienas maloniausių dalykų, kuriuos galiu išgirsti.

Tai man reiškia, kad nepaisant vidinių dramų, jog ir vėl visko per daug, iš tiesų man pavyksta sukontroliuoti daiktų skaičių namuose, o kai jų prisikaupia – imti ir atsikratyti balasto.

Man asmeniškai mažiau daiktų reiškia tiesiog daugiau erdvės.
Mažiau daiktų ant palangių – daugiau šviesos.
Mažiau daiktų – daugiau laimingos tinginystės.

Ir svarbiausia:

Mažiau daiktų – daugiau laisvės.

Mažiau daiktų kelionėje reiškia lengvesnę kuprinę ir lengvesnį judėjimą iš taško A į tašką B.

Rudenį porą savaičių atostogavom Graikijoje, čia ne sykį buvo nusistebėta kukliu mūsų bagažo kiekiu. Paskutinis buvo taksistas, vežęs mus į oro uostą: jis negalėjo patikėti, kad esame tik su kuprinėmis. Tačiau keliauti be lagaminų – daug paprasčiau. Atostogas tradiciškai kuriamės patys: norim būti mobilūs ir lankstūs, keliauti motociklu, apsistoti daugiau nei vienoje, daugiau nei dviejose ir daugiau nei trijose vietose. Prieš kelerius metus pasiėmėm mėnesį atostogų ir į Pietų Ameriką išskridome su kuprinėmis, kurių kiekviena tesvėrė 7,5 kg. Tada ir pasitvirtino mūsų įtarimas, kad geriau vykti su mažiau mantos ir skalbtis drabužius kelionėje, nei tampytis su keliais lagaminais. Ar lagaminams reikėtų nuomoti motociklą su liulka?!

Sveiki, skaitytojai. :) Siunčiu jums kiek vėluojančių linkėjimų iš salų Atlanto vandenyne, po kurias Portugalijos archipelage keliavom užpernai.

Mažiau daiktų – daugiau laiko.

Mažiau daiktų namuose man taip pat reiškia mažiau tvarkymosi, tad lieka daugiau energijos ir daugiau laiko malonumams.

Mažiau daiktų – tai ir mažiau rūpesčių. Mažiau gedimų, mažiau pamestų, sulūžusių, pasenusių dalykų. Neseniai sustojo mano laikrodis. Turiu tik vienui vieną laikrodį – taip, tikrai galėčiau sau leisti daugiau, ir žinau, kad žmonės, kurie labiau rūpinasi savo stiliumi, laikrodį laiko aksesuaru, derina jį prie drabužių, ir laikrodžių turi ne vieną, bet aš kol kas nesugalvojau priežasties, dėl ko žmogui gali reikėti daugiau nei vieno laikrodžio, be to, šį labai mėgstu. Kai jis sustojo, teko pėdinti į prekybcentrį ir ieškoti laikrodžių meistro. Paaiškėjo, kad atėjau per vėlai – teko ten pėdinti antrą sykį. Čia iš mano pusės jau tikras žygdarbis – dėl kažkokio daiktuko eiti į prekybos centrą DU SYKIUS.

Mažiau daiktų – tai daugiau energijos.
Mažiau daiktų – tai daugiau gyvenimo čia ir dabar.

Čia ir dabar drabužių spintos taip pat gali atrodyti daug geriau, drauge su jomis geriau gali atrodyti kiekvienas labas rytas. Dėl ko?

Mažiau drabužių – daugiau sprendimų.

Gyvenimas man atrodo pernelyg vertingas, kad tarnaučiau daiktams, juo labiau – drabužiams. Neturiu nė vieno drabužio, kurį reiktų lyginti. Turiu vos kelis, kuriuos reikia skalbti rankomis (dažniausiai tai močiutės megzti megztiniai). Į valyklą nešu tik kelis žieminius paltus ir tris švarkus.

Esu girdėjusi istorijų apie moteris, turinčias šimtus batų porų, tačiau man vien nuo tokios minties ima trūkti oro plaučiuose. Šimtams batų porų reikia labai daug lentynų, juos reikia rūšiuoti, prižiūrėti reikia nebe kelias, o keliasdešimt ar kelis šimtus batų porų per sezoną. Vien jau išsirinkti batus iš tokios gausybės – kiek laiko užtrunka?

Džiaugiuosi, žinoma, jei moteris tampa laimingesne nuo tų kelių šimtų savo batų porų – vis tik spėčiau, psichologai sakytų, kad kimšdama dar vieną batų porą į spintą, ji bando užkimšti kažkokią tuštumą savo gyvenime: darbe ar lovoje, prote ar širdyje. Tai, žinoma, tik mano spėjimas, bet man atrodo, jei žmogus laimingas iš esmės – tai jis laimingas ir su keliomis poromis batų.

Nekalbu apie turbūt visų stilistų patarimą nr. 1: jei neturi kuo rengtis, atsisakyk dalies drabužių, nes jų krūvose tiesiog nebesusigaudai. Praėjusio numerio „Psichologija TAU“ kėlė daiktų kaupimo temą – greta kitų mane nustebinusių dalykų, buvo minima, kad tradiciškai naudojame viso labo 20 procentų namuose laikomų daiktų. Tačiau kai prisimenu ankstesnį savo spintos turinį, su tuo visiškai sutinku.

Daugiau erdvės spintoje reiškia daugiau aiškumo. Aš jau nepamenu, kada pastarąjį sykį “neturėjau kuo rengtis”. Tačiau spintą peržiūriu kas tris mėnesius ir kaskart randu ką atiduoti labdarai ar (pastaruoju metu dažniau) padovanoti giminėms. Kiek džiaugsmo būna: jiems gavus naują daiktą, o man – atgavus dar lopinėlį erdvės spintoje.

Mažiau prisirišimų – daugiau klestėjimo.

Kiek jūsų namuose yra nenaudojamų rankšluosčių, patalynės komplektų, užtiesalų? Kiek batų porų spintoje užmarinavęs jūsų vyras? Taip, žinau, kad vyrus į spintos peržiūras įtraukti sunkiau – tą suprantu ir iš dirbtuvių dalyvių atsiliepimų, tą žinau ir iš savos praktikos. Šiemet išmonijau iš D. aštuonias batų poras atidavimui. Aštuonias! Jis tiesiog žmogiškai tingėjo peržiūrėti batų dėžes. Kelios poros buvo naujutėlės, tiesiog išėjusios iš mados.
– Ar Tu lauksi, kol šie batai grįš į madą? – paklausiau.
– Tikrai ne, – ėmė juoktis jis.
Ir tuos batus dabar avi koks nors benamis. Ir jam šilta kojoms. Batai, kurie guli spintoje, tikrai nešildo jokių kojų ir jokios širdies.

Žvelkime į daiktus ir savo santykį su daiktais kritiškai. Suprantu „gal dar prireiks“ filosofiją. Gal dar prireiks – tikrai, kas žino. Bet gal šiandien kažkieno namai sudegė, ir metų metus nebenaudojami jūsų daiktai galėtų pradėti gyventi iš naujo – tarnaudami kitam. Nes tai daiktai turi tarnauti mums, o ne mes jiems.

Užlaikydami kažką, išgyvename ir kuriame tikrai ne gausą. Kaupdami ir gailėdami maitiname stygiaus jausmą. Taip, mūsų tėvai ir seneliai augo kitokiais laikais, ir „jie sekcijose laikydavo servizus, iš kurių niekada ir niekas nevalgė,“ – kaip gražiai pasakė mano draugė, tvarkydama savo mirusio tėčio namus.

Tai, kad atsisakome tokių – kaupimo, laikymo ir gailėjimo – tradicijų, nereiškia, kad nemylime savo tėvų ir senelių. Tai reiškia, kad gyvename savo gyvenimą – šiandien, čia ir dabar, ne pokariu, ne sovietmečiu. Atiduodami ir dalindamiesi neišvengiamai išgyvename gausos jausmą ir kuriame kitokį savo rytojų – būtent šiems procesams ir labai žemiškiems pavyzdžiams skirtos nuostatų keitimo dirbtuvės, po kurių žmonės dažnai rašo iš naujo atradę dalinimosi jėgą.

Vilniuje, už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, yra vieta, kur galima atiduoti daiktus tiems, kurie neturi nieko. Čia esu nuvežusi ir patalynės, ir rankšluosčių, ir drabužių.

Socialinis
 centras „Betanija“

M.K. Paco g. 4, Vilnius
Tel. 8 5 2344417
Mob. 8646 67942
El.p. betanija@vilnius.caritas.lt 
Darbo laikas: 7:00 -19:00 val.

Dalinkimės. Tame slypi nepaprasta virsmo ir atsinaujinimo energija.

Iki kitų tekstų šia tema!


Bookmark the permalink.

Comments are closed