Ką gali sąmoningas noras, arba nuosavas namas, išsvajotas moskvičiuje


Buvo pirmoji mūsų žiema savuose namuose. Staiga pagaunu save, jau daug minučių žiūrinčią į krentantį sniegą. Stoviu visiškai užhipnotizuota, užvertusi galvą, ir žiūriu į beribį dangų, iš kurio nesuskaičiuojamais debesimis tykiai, siūruodamos, leidžiasi snaigės. Vos įžiūrimos aukštai aukštai, ir didžiulės, purios prieš pat mūsų virtuvės langą. Kovoju su noru filmuoti ar fotografuoti tas snaiges, ir prisimenu vieną fantastišką istoriją apie sniegą, vaizduotę, tikėjimą ir išsipildymus.

 

Nuosavo namo vizualizacija… moskvičiuje

 

Mano mama yra pirmasis žmogus mano gyvenime, mokęs mane svajoti sąmoningai. Seniai seniai, praėjusiame amžiuje, paskutiniame jo dešimtmetyje, Lietuvoje buvo pasirodžiusi pirmoji informacija apie sąmoningo žodžio galią, sąmoningų norų meną. Mano mama domėjosi tuo, skaitė, ir mane taip pat mokė svajoti ir norėti sąmoningai.

Prisimenu – pilkame Justiniškių kieme, kuriame gyvenome, sėdame į moskvičių, važiuojame į Žvėryną, lėtai lėtai važinėjame skersai ir išilgai, o mama tuo metu sako:
– Vaikai, žiūrėkit į nuosavus namus ir svajokit, svajokit, įsivaizduokit, kad ir mes gyvenam nuosavam name, išjauskit tai…

Tuomet tai atrodė kaip visiškas kosmosas – mes lėtai lėtai važiuojam pro milijonierių namus moskvičiumi, ir bandom įsivaizduoti, kad gyvenam tokiam pat name. Tačiau galbūt, kokią sekundę, pavyko? Man taip patiko šis žaidimas, kad paskui aš ir atskirai kartais įsivaizduodavau savo kambarį tame – svajonių – name: prieš miegą vizualizuodavau didžiulį langą (nes man visada buvo svarbu šviesa) ir gelsvas sienas.

Ir vos po poros metų, “netikėtai” laimingai susidėliojus aplinkybėms, mano tėvai iš tiesų įsigijo nuosavą namą. Tiesa, ne Žvėryne. Tačiau tai buvo naujutėlis nuosavas namas, aplink kurį buvo galima sėti žolę ir sodinti medžius (jie šiandien jau užaugę į sodą). Tėvų svajonė išsipildė. O aš turėjau savo kambarį, su didžiuliu langu ir – žinoma – gelsvomis sienomis.

Nors ten pagyvenau labai neilgai, vos porą metų, tie namai man yra puikus išsipildymo simbolis. Tačiau tą namą mes su mama išsvajojome labai konkrečiais veiksmais.

 

Ką daryti, kai svajoti sunku

 

Kartais taip konkrečiai svajoti sudėtinga. Kartais žmogaus širdyje taip stinga vilties, galvoje – toks svetimos informacijos ūžesys, o mintyse – taip trūksta aiškaus scenarijaus, ko galima norėti, kad bandymai svajoti labai konkrečiai kelia įtampą, nerimą, gal net pyktį. Ką daryti tokiu atveju?

Net keliuose šaltiniuose esu aptikusi siūlymą svajojant galvoti tik apie tokį konkretumo “laipsnį”, koks dar kelia gerus jausmus. Jei ima kilti blogi jausmai (pavyzdžiui, žmogus svajodamas susiraukia imdamas “planuoti” už pačią Visatą, kaip turi būti išpildytas jo noras) – verta atsitraukti ir galvoti apie abstraktesnius dalykus. Verta sekti patį jausmą. Jausmas yra tas magiškas vedlys.

Jausmas yra ir atsakymas, ar svajojame savo svajonę. Tarkime, keli žmonės dar prieš porą metų ėmė man diegti mintį – “Ilze, pas tave į seminarus ateina tiek žmonių, tau tuoj reikės nuomotis areną” – kalbėjo kalbėjo, piešė piešė man tokias vizijas. Kol pati pajutau, kad man suka vidurius nuo tos minties. Aš noriu matyti žmonių veidus, jų akis. Jau su 70 salėje tai iššūkis, su 90 jau sudėtinga pastebėti visus. Galop į vieną seminarą ėmė registruotis po 200, 300 žmonių… Žinoma, tokio dydžio seminarus rengti bijojau, tad rengiau kur kas mažesnius ir negalėjau pasiūlyti vietų visiems norintiems. Tačiau esu konferencijose stovėjusi ir prieš 200, ir prieš 300, ir net prieš 500 žmonių – tai tikrai nebe tas, kas galėti pažiūrėti visiems į akis. Ar aš pati noriu tos arenos? Na ne. Man tokia mintis kelia tik įtampą. Tačiau kad tai suprasčiau, turėjau įsiklausyti į jausmą. Nes “sveiko proto” vertinimu, tai kas gi gali nenorėti pilnos arenos? Pasirodo, gali.

 

Kaip svajoti, kai žmogus duobėje

 

Svetimi norai – primesti, įteigti ir tikrai daugiau streso nei džiaugsmo keliantys – atrodo kaip vadinamosios first world problems – kontekste žmonių, kurie iš viso nežino, nuo ko pradėti svajoti. Kurie šiandien yra tokioje neviltyje, tokiame skurde, tokiame neišsipildyme, kad jiems iki svajonių – kaip iki mėnulio.

Tačiau ir tokius žmones galima įkvėpti svajoti. Pamažu.

Šią istoriją man pasakojo mama visai neseniai, nors nutiko ji seniai.

Panašiai tuo metu, kai mano mama mane dar vaiką vežiojosi moskvičiumi po Žvėryną, ji darbo reikalais susidurdavo su viena skurstančia moterimi. Duokime vardą tai moteriai, kad būtų paprasčiau pasakoti istoriją – tegul ji bus vardu Svajonė, taip simboliškai.

Mano mama tuo metu dirbo žurnalų leidyboje. Praėjusiame tūkstantmetyje žurnalų leidyba klestėjo – juk interneto mūsų gyvenimuose buvo dar labai mažai. Iš visos Lietuvos į redakciją suplūsdavo vadinamieji platintojai – kurie kiekvienas pasiimdavo kažkiek žurnalų ir parduodavo savarankiškai, užsidėję kažkokį kuklų antkainį.

Tarp tų platintojų buvo ir Svajonė – sukukusi, suvargusi moterėlė iš mažo miestelio. Lyg ir vieniša mama, kuri slegiama nepriteklių taip bandė prisidurti pinigų prie skurdžių savo pajamų. Ji atvažiuodavo pasiimti žurnalų, ir mano mama, atkreipusi dėmesį į Svajonės suvargimą, nutrintus drabužius, numintus batus, kažkaip “lyg tarp kitko” (galbūt kaip tik prieš Kalėdas, nes buvo žiema) ėmė kalbėti:
– Svajone, jūs kai pasiimat žurnalų – tai įsivaizduokit, kaip juos visus tiesiog išgraibsto, kaip perka. Išjauskit, kad jūs žmonėms teikiat skaitymo džiaugsmą, ir kad gaunat už tai pelnytą atlygį. Įsivaizduokit, kad pinigai leidžiasi į jūsų sąskaitą kaip snaigės – po truputį, po truputį, ramiai, iš lėto, bet sninga ir prisininga!

(Aš galbūt truputį pakeičiu savo mamos žodžius, galbūt į jos lūpas papildomai įdedu tai, ką pati sakyčiau Svajonei – tačiau esu tikra, kad mano mama iš savo pusės padarė viską, ką galėjo, kad įkvėptų Svajonę. Nes dėtis ėmė štai kas.)

Mama sakė, Svajonė sukluso. Ir kitąsyk atvykusi atrodė smagesnė, ir žurnalų pasiėmė daugiau.

Panašu, kad Svajonė vis geriau parduodavo žurnalus ir atvažiavusi imdavo jų vis daugiau. Atvažiuodavo šviesesnė iš veido, pailsėjusi, linksmesnė, galop ir geriau apsirengusi. Dar po kiek laiko Svajonė atvykusi žurnalus imdavo jau ne paketais, bet dėžėmis, – nes mažame savo miestelyje ji… atidarė spaudos kioską. Ir pradėjo samdyti kitus platintojus.

Vėliau mano mama išėjo iš žurnalų leidybos, tačiau kai ji paskutinį sykį matė Svajonę – na, kiek galiu, atkartoju mamos žodžius:
– Ilze, ji atrodė kaip visiškai naujas žmogus. Pasitempus, pasipuošus, atsigavus. Tikrai nebepriminė tos suvargusios, užjuodusios moterėlės – aš ją vos pažinau. O ji sakė: “žinot, aš vis dar prisimenu Jūsų žodžius – įsivaizduoti pinigus kaip sniegą, sningantį į sąskaitą”…

– Mama, ar tu supranti, kad tam tikra prasme padarei stebuklą su tos moters gyvenimu? – paklausiau mamos.
– Ji pati padarė, Ilze…

 

Kaip pri(si)minti svajoti

Jei jūsų aplinkoje yra žmonių, pamiršusių svajoti – priminkite jiems. Atsargiai, pamažu. Yra toks niuansas – kartais labai sunku sau priminti pačią svajojimo prasmę. Tačiau žmogus iš šalies visada gali tą padaryti. Pabūkite tuo žmogumi-priminimu kažkam, kam šiandien itin sunku.

Svajokite ir patys.

Dabar žiemomis nedaug sninga, tačiau kai snigs – tegul pati gamta būna priminimas: visko šioje Žemėje yra užtektinai. Žiūrėkite į krentantį sniegą ir įsivaizduokite, kad taip pat į jūsų gyvenimą leidžiasi galimybės, idėjos, susitikimai, dovanos, geros emocijos, magiški impulsai – kažką nuveikti, kažką sukurti, kažką nuspręsti.

Kitu metų laiku tokiu priminimu gali būti ir lietus, ir medžių žydėjimas, ir besiliejanti saulės šviesa, ir vėjas – kas tik norite. Visa, ko yra daug, kas užplūsta erdvę ir sklinda ja, ir pripildo – visa, kas kelia gerus jausmus, gali būti tuo simboliu. Svarbiausia yra jausti, kad tai, ką teigiate, yra tiesa.

Kaip tai bus išpildyta, kokiais keliais iki to išsipildymo nueisite – palikite spręsti Didžiajam Režisieriui. Pasakysiu atvirai: nė vieno savo išsipildymo neišprotavau – viską gyvenimas sudėliojo kur kas įdomiau, kur kas lengviau ir kur kas greičiau, nei būčiau “sudėliojusi” protu, per jėgą, per žmogišką “darau, ariu, stengiuosi”. Svarbiausia pastanga – priešingai, nei mums neretai kalama – yra ne “darbas”, o svajoti, norėti, paprašyti. Žinoma, tai nereiškia, kad viskas nukris iš dangaus žmogui gulint ant sofos – tai reiškia tik, kad paleistas noras grįš į Žemę išsipildydamas kūrybiškesniu keliu, nei mes dažnai įsivaizduojame.

 

Kodėl svajoti apie pačius pinigus neverta

 

Andainykštėje istorijoje buvo įsivaizduojami pinigai, tačiau aš kviečiu – neužsiciklinkim ant babkių. Tai, kas veikė XX amžiuje, šiandien turi mažai užtaiso. Viskas labai stipriai pasikeitė, šiandien pinigai dažniausiai virtualūs ir jie – patys savaime – mums kelia tikrai mažiau emocijų, mažiau jausmo. Su mažiau jausmo ir bet kokie svajojimai turės mažesnius rezultatus. Bet ne tik todėl kviečiu nesitelkti vien į pinigus.

Pinigai tėra viena iš energijos išraiškos formų, tai tėra vienas pavidalų, kuo galime paversti savo laiką, savo žinias, savo rankų darbą, idėjas. Pinigai tėra vienas būdų įsigyti tų pačių žinių ir to paties laiko. Tai tėra patogus būdas vienus dalykus versti kitais.

Pinigai nėra atsakymas į egzistencinius klausimus. Pinigai neapsaugo nuo netekčių, sunkių ligų. Jie neužpildo širdies tuštumos, neišgydo vienatvės. Taip, jie palengvina daugelį situacijų – turint jų, dingsta daugelis įtampų, galima veikti laisviau, greičiau, kryptingiau. Turint pinigų, daug lengviau liautis dirbti pinigams ir daug lengviau pradėti dirbti idėjoms. Tą labai gerai žinau, nes kadais esu lindėjusi skolose – galiu palyginti prieš ir po.

Iš patirties žinau, kad gyventi turint pinigų yra paprasčiau, nei neturint – netgi susidūrus su ta pačia savo ar artimojo liga. Gera vykti atostogų žinant, kad nereikės skaičiuoti pinigų, kad galėsi sau leisti tai, kas šaus į galvą. Tačiau gali būti, kad į tokias atostogas vykti taip pat bus liūdna. Gali būti, kad būsite vienintelis žmogus savo aplinkoje, galintis leisti sau neribotą biudžetą. Kas tada?

Pinigai tėra priemonė. Aš suprantu, kad jų labai norisi jų labai stingant, tačiau kviečiu iš anksto išsivaduoti iš iliuzijos, kad jų turint dings kitos problemos.

 

Kodėl svarbu klausytis, ką sako gyvenimas

 

Tad stebint krentantį sniegą, kviečiu įsivaizduoti ne į jūsų sąskaitą krentančius pinigus, o tiesiog į jūsų gyvenimą besileidžiančią gerovę. Saugumą, džiaugsmą, galimybes, pasirinkimus. Įsivaizduoti pas jus iš beribių platybių sklendžiančias ir tūpiančias idėjas.

“Idėjos yra atsakymai į jūsų prašymus,” – savo seminare prieš kelis metus pasakė Brian Tracy, ir vos išgirdusi pagalvojau, o, žmogau, kaip tai taiklu.

Kartais mes galime taip ilgai kaulyti kažko iš gyvenimo, tačiau kažkodėl taip lėkštai, primityviai įsivaizduojam, kad tas išpildytas noras turi nusileisti prie mūsų durų supakuotas į kartono dėželę. Kodėl? Taip būtų net neįdomu. Norime gauti kažką, nieko savyje neišsprendę, nieko neišmokę, kartais – net nepadarę laisvos vietos savo gyvenime.

O iš tiesų išsipildymas visada mus augina. Tuo, ką turime nuveikti iki jo, arba tuo, kokiais tampame tą išsipildymą gavę. Išsipildymas dažnai – lyg galvosūkis, lyg Rubiko kubas: turi ir pats rankas pajudinti, kad plokštumos susidėliotų, kaip reikia. Tačiau džiaugsmo nuo to juk tik daugiau.

Kai matau žmogų, kuris tik “svajoja”, bet nieko nedaro, taip norisi jam pasakyti: na jei kažko nuoširdžiai paprašei – tai atidžiai klausyk paties gyvenimo, klausyk, ką jis kalba. Išsipildymas tikrai ateina – tačiau turi jį išgirsti, įsileisti pro savo duris. O ne pažiūrėjęs per durų akutę sakyti, “ai ne, čia ryškiai ne ten pataikė – aš laukiau princo ant balto žirgo, o čia tik naujasis mano kaimynas, matyt ir vėl pametė laiptinės raktą, ne, neįsileisiu.” Gal tas naujasis kaimynas yra fantastiškiausias žmogus – gal jis neturi balto žirgo, bet turi baltą mopsą ir geriausią humoro jausmą pasaulyje, ir šilčiausią širdį. Jei labai trūks princo, galėsi ant sienos užsiklijuoti Cicino plakatą.

Matau tiek situacijų, kai žmogus kažko lyg ir nori, tačiau išsyk – atgalia ranka atstumia visas gyvenimo siūlomas progas, paneigia visas jam atėjusias idėjas.

O kas, jei idėja ir buvo atsakymas į tavo norą?

Kaip gali norėti didelių dalykų, kai nepildai net mažiausių gimstančių idėjų?
Kaip sudėsi Rubiko kubą jo nedėdamas?

 

Ką reiškia norėti drąsiai

 

Kai seminare užsiminiau, kad svajoti ir norus rašyti reikia drąsiai – taip drąsiai, kad nesinorėtų parodyti užrašytos svajonės bet kam, manęs dalyviai paprašė pavyzdžio.

Pabandžiau pateikti kaip pavyzdį dabartinius mūsų namus, kuriuos išsvajojau – dideli langai, daug šviesos, Vilniaus centras, medžiai už langų, medinės grindys, “gerai būtų palėpė”. Visa tai išsipildė. Gavau ir židinį, apie kurį jau beveik nesvajojau (nes “tikrai nerasim buto su židiniu už tokią kainą”), ir net šachmatines plyteles balkone – jos žavėjo mane nuo vaikystės.

Seminaro metu nutylėjau vieną dalyką – namus svajojau įsigyti be banko paskolos. Drąsu? Manau, užtektinai drąsu. Žinant, kad man dar tik vos virš trisdešimt, kad neturime didelių verslų, kad niekas mums nepadovanojo “pradinio įnašo” ir jokia teta Amerikoj neužrašė savo turto. Turėti savo namus ir būti laisvu nuo banko – tai, mano akimis, buvo gana drąsi svajonė. Tiesą sakant, tokia drąsi ir tokia, kritiško proto vertinimu, “nesąmonė”, kad turėjau ne tik svajoti už du, bet ir nemažai su savimi padirbėti, kad išravėčiau iš minčių sodo visus “argumentus”, kodėl tai negali išsipildyti.

Ne, mes negavome nei palikimo, nei “paskolos butelyje”, kokias butams pirkti gauna prakutę politikėliai Lietuvoje. Kadangi tai dviejų žmonių istorija, ne mano vienos, pasakysiu tik tiek, kad “atsitiktinai” laimingai susidėliojo aplinkybės: man svajojant apie nuosavus namus, atėjo labai keista idėja. Užuot pasakiusi, “kokia nesąmonė”, aš klioviausi savo intuicija ir pradėjau ją po truputį vystyti. Ji sėkmingai vystėsi ir augo. Galiausiai abu į tą idėją investavome – ir, kaip paaiškėjo, tai buvo vienas sėkmingiausių mūsų finansinių sprendimų. Ir štai šiandien turime namus, kurie priklauso mums, ne bankui.

Tačiau daug geresnis drąsaus svajojimo pavyzdys man atrodo tas mano vaikystės važinėjimas po Žvėryną moskvičiumi. Tai buvo tikrai drąsus svajojimas – važinėtis moskvičiumi pro turtuolių namus ir svajoti, kai mes tuo tarpu gyvenom pilkame penkiaaukštyje. Tai buvo kur kas didesnis išėjimas pasivaikščioti mintimis iš (kad ir labai pilkos) komforto zonos. Tai buvo laikai, kai apie sąmoningus norus ir vizualizaciją informacijos Lietuvoje dar buvo labai mažai, ir aš esu tikra: jei kas būtų sužinojęs, ką mes su mama darom, važinėdamos tuo moskvičiumi po Žvėryną, būtų pasukioję pirštą prie smilkinio.

Tačiau drįsčiau spėti – tie, kurie būtų sukioję pirštą prie smilkinio, tie, kurie šventai tiki, kad “tik prakaitu ir juodu darbu…”, dar iš šiandien moka paskolą bankui, ir baigs tik pensijoje. Tiesiog taip spėčiau.

Nes svajonės mums suteikia sparnus, o pesimizmas prisega po girnapusę prie čiurnų.

(Jei norėsite daugiau paprastų, žemiškų, kasdienybėje pritaikomų būdų norėti sąmoningai ir svajoti veikiant – jau galite registruotis į naują nuotolinę praktiką “12 Jaunačių”, skirtą būtent norų įžodinimui, jų tyrinėjimui ir išsipildymams.)

 

Kaip jaukintis mintį apie gerovę?

 

Per jausmą.

Mūsų jausmai – ne tik magiškas kompasas, vedantis mus gyvenimo keliu, padedantis atpažinti, kas mūsų, o kas – primesta. Mūsų jausmai – ir savotiškas magnetas, traukiantis prie mūsų tai, ką išspinduliuojame. Pažiūrėkite: niurzga dažnai traukia niurzgas, bėdavotojas – naujas nelaimes, amžinai viskuo besipiktinantis – naujas progas pasipiktinti… Džiugus žmogus traukia į savo gyvenimą progas džiaugtis, dėkingas – dar didesnes dovanas, kūrybiškas traukia kūrybą. Jaučiantis uždirbtam pinigui pagarbą, jaučiantis džiaugsmą dėl kito gerovės, pinigų veikiausiai turės, o jaučiantis panieką turintiems daugiau ar pavydintis – jų greičiausiai stigs.

Gera žinia ta, kad jausmą mes visada galime pakeisti.
Jausmą galime rinktis.
Kaip rinktis galime mintis ir žodžius, nuo kurių viskas ir prasideda.
Kitoks žodis – kitoks jausmas – kitoks ir gyvenimas.

Kaskart, kai snigs – net jei tai bus šlapdriba – prisiminkite Svajonės istoriją. Vėl ir vėl išgyvenkite dangaus dosnumą ir prisiminkite, ką gali vos vienui viena pakeista mintis, pakeistas žodis, pakeista vidinė istorija.

Ir kiek žmonių iš tiesų paliečia vienui vienas pakeistas gyvenimas.

 

© Visos teisės saugomos.

Bookmark the permalink.

Comments are closed