Įspūdžiai iš Dainų šventės: baigiamieji akordai


Nu myli mane Visata, net šiurpai nueina. 🙂 Vakar kiek plėšiausi, ar bėgti į Vingio parką, ar daryti generalinę tvarką namuose ir gyvenime. Laimėjo tvarka. Tačiau visą dieną leidau su LRT fone, transliavo Ansamblių vakarą, o paskui buvo dienos žinios su daug reportažų iš Dainų šventės. Ir man darsyk sudrebėjo širdis, kai išgirdau, kad vyksta dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką. (Žinot, prisipažinsiu, tikrai nesu liaudies dainų ir šokių gerbėja, ir vis tik ši šventė yra daugiau nei dainos ir šokiai.) Klausau ir suprantu, kad tūkstančiai Dainos švenčių dalyvių eis kažkur visai pro pat mūsų namus, bet žinoma ne po mūsų langais, nes mes gyvenam toliau, nors iš tiesų visai prie pat Basanavičiaus ir kitų judrių gatvių. Deja, Dainų šventės programoje nerandu jokių žemėlapių, kuriomis gatvėmis eina dalyviai. (Nors tokią eiseną laikyčiau vienu atraktyviausių dalykų miestiečiams.)

Turėtų būti įspūdinga, galvoju. Gal išbėgti pažiūrėti? Tačiau drauge nenumaldoma pertvarkų dvasia verčia mane stumdyti baldus namuose, ir aš jai pasiduodu (o spinta, kurią norėjau perstumti iš vieno kambario į kitą, labai sunki, ir ją visą prieš tai reikia iškrauti).

Dar buvo akimirka, kai pagalvojau – na gerai, eiseną praleisiu, bet gal kur išvažiuot giedoti himno, o gal ką pasikviest į svečius? Bet išsyk supratau, kad nenoriu blaškytis, noriu tiesiog atšvęsti šią dieną VIDUJAI, kaip sakoma, nuėjusi SAVĘSP.

Ir vos tik tai supratau, kažkas paskambino man į duris.

Pažiūrėjau per durų akutę ir pamačiau du labai pasitempusius nepažįstamus žmones. Galbūt jie norėjo su manimi giedoti himną, nežinau, bet man jie veikiau pasirodė panašesni į sektantus, tad pasielgiau labai netradiciškai ir tiesiog neatidariau durų. Negražu? Galbūt. Bet kažkaip nenorėjau išsklaidyti tos susikurtos šventės laukimo atmosferos, nenorėjau niekam nieko aiškintis, nenorėjau atsiprašinėti, kad nenoriu liudyti Jehovos ar skleisti Tikėjimo žodžio, ir t.t. Nenorėjau suardyti to laukimo kokono, kurį jau turėjau susiverpusi.

(PS. Jei tai kažkas iš jūsų skambinote man į duris manydami, kad padarysite malonų siurprizą, tai turiu informuoti, kad intravertai nėra tie žmonės, kuriuos labai pradžiugina netikėti svečiai. Taip, suprantu, kad mano telefonas buvo išjungtas nuo ryto – jis išsikrovė ir aš tiesiog jį pamiršau. Tačiau be įspėjimo į svečius besiveržiantys žmonės mane veikiau suglumina ir išgąsdina, nei pradžiugina ar pamalonina.)

Galop pagalvojau: kitą sykį per Dainų šventę aš sužinosiu iš anksto, kokiu keliu eina dalyviai, ir žiūrėsiu tą eiseną. Labai norėjau pamatyti einančius dalyvius.

Namus tvarkiau visas septynias valandas. Po visko vos vos spėjau išplauti grindis visuose namuose ir pati palįsti po dušu, ir laimė, kad tas pompastiškas transliacijos voice-over’is dar kelias minutes rietė savo, prisipažinsiu, man kiek keistokas giliamintiškas pasakas, tad turėjau laiko greit persirengti.

Nors manęs niekas nematė, išskyrus kates (kurioms vakaro iškilmės buvo truputį neįdomios), užsitempiau pėdkelnes, apsirėdžiau geriausia savo suknele, apsiaviau dailiais bačiukais, biskutį ankštais, bet gi neilgam.

Ir, pridėjusi ranką prie širdies, sugiedojau himną savo antru balsu (na bent jau vaikystėj buvo antras, per nekaip pasibaigusią Dainų dainelės atranką).

(MAČIAU KAD KELIOS POLITIKŲ ŽMONOS NEGIEDOJO!
Ar jūs teksto nemokate, fifos?!
Tai bent neikit tada į pirmas eiles!
Jei baigėte bent keturias klases ir pažįstate raideles, norėdamos būtumėt paskaičiusios himno žodžius prieš transliaciją! Telefonuose! Žinokit telefonai ne tik selfiams skirti!

Mano pasipiktinimas truko tik sekundę, bet jis buvo stiprus.)

Aš žinau, kad giedoti himną priešais kompo ekraną tikrai nėra tas pats, kas giedoti jį gyvai su tūkstantine minia, juoba giedant 12 000 žmonių chorui, ir vis tik, buvo stipru. Ir buvo svarbu sudalyvauti, kad ir taip.

Po dvidešimties minučių jau buvau nusirėdžiusi, įšokusi į timpes ir džempą, ir (pirmą sykį gyvenime) kepiau šventinį šokoladinį suflė. Nors buvo parašyta, kad užtruksiu apie 20 minučių, tai buvo klaikus melas, aš trukau ilgiau nei valandą. Tačiau nepykau ant melagių recepto autorių – buvo ilga gera diena ir jos vakaras buvo ramus, aš niekur nebeskubėjau.

Ir štai apie dešimtą vakaro, man tykiai sukantis su bliūdais ir šaukštais namų tyloje, staiga išgirdau kai ką, nuo ko kūnu pradėjo eiti šiurpai.
– SU TĖVELIU OBELĖLĘ SODINAU, SODINAU, – skambėjo lauke, tylioje mūsų gatvėje.

„Negali būti,“ – pamaniau, – „jau per daug laiko prabėgo.“

Prišokau prie virtuvės lango, ir pamačiau: gali būti.

Pro mūsų namą ėjo virtinė liaudies drabužiais apsitaisiusių moterų žemę šluojančiais raudonais sijonais, baltais marškiniais ir, man regis, netgi su baltais kykais.

Ir eidamos jos dainavo, tiesiog pačios sau ir miestui:
– SU TĖVELIU OBELĖLĘ SODINAU, SODINAU.

Kodėl jos eina čia, ne pagrindine gatve? – „logiškas“ protas bandė ieškoti paaiškinimų.
Tačiau iš tiesų visai ne tai buvo svarbu.
Svarbu buvo tai, kad jas pamačiau.

Mačiau jas trumpai, einančias per perėją ir tolstančias, tačiau mačiau. O juk labai norėjau pamatyti einančius dalyvius. Visata išgirdo mano norą ir jį išpildė man pačiai nieko dėl to nedarant, nepajudinus nė piršto, net neišėjus iš namų.

Matyt, laikas pasvajoti apie ką nors daugiau.

PS. Jūs pažiūrėkit į šį komentarą, kurį pamačiau FB po šiuo savo tekstu:

Dabar net žinau, koks choras tai buvo!
AČIŪ ALYTUI!!! Ačiū Alytaus tremtinių chorui „Atmintis“!

Ir ačiū dangui, kad galėjau pasimėgauti Dainų švente taip netradiciškai, taip jaukiai leisdama dieną, viena namuose.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.