Interviu L’OFFICIEL


Rugsėjo mėnesio L’OFFICIEL pasirodė mano interviu, kurį tikrai labai gyrė skaitytojos. Sulaukiau šiltų atsiliepimų, tad su nespėjusiais įsigyti žurnalo dalinuosi pačiu tekstu – galbūt kažkam bus aktualu. Už puikius klausimus nuoširdžiai dėkoju L’OFFICIEL žurnalistei Monikai Repčytei, o už idėją ir dėmesį žodžio temai – Giedrei. Interviu L’OFFICIEL laikau vienu labiausiai pasisekusių šių metų pašnekesių.

Graži moteris Jūsų akimis.

Frazėje “graži moteris” man svarbus antrasis žodis. Kelerius metus pavasario atostogas leisdavom Danijoje. Ten pastebėjau, kad kai kurios vakarietės stulbinančiu greičiu panašėja į vyrus. Šiemet dalyvavau Leicigo knygų mugėje ir pamaniau, kad vokietės nurungė danes. Buvo ne viena situacija, kai galvodavau, “o, kokiu moterišku paltu tas žilas ūsuotas vyrukas apsirėdęs… oi, čia moteris!” Prisipažinsiu, man ta tendencija liūdna. Atrodo, tokia laimė gimti moterimi ir būti moterimi, o ne belyte būtybe beformiame treningų maiše. Man moteris graži savo moteriškumu – ir fiziniu taip pat. Man gražus moters kūnas, jo linkiai, man gražu suknelės ir ilgi plaukai, papuošalai, išpuoselėtos rankos ir pėdos. Beje, prisižiūrėjusi moterų-vyrukų, ėmiau dažniau vilkėti sukneles ir pasakysiu keistą dalyką: pastebiu, kad dabar vyrai kur kas dažniau atidaro duris, kartais netgi taksi vairuotojai iššoka iš automobilio ir atidaro dureles, čiumpa iš manęs pirkinių maišus, lyg būčiau kokia karalaitė. Paprastas drabužis sukuria tokį pokytį! Nežinau, ar moteris gražesnė su suknele, tačiau jaučiu, kad aplinkiniai tuomet dažniau prisimena, kad ji moteris.

Kaip manote, kas labiausiai lemia moters grožį, švytėjimą, spindesį?

Manau, kad tai lemia savo svajonių, gyvenimiškos misijos įkūnijimas. Vienai tai – penki jos pačios vaikai, kitai gal – darbas vaikų namuose. Viena spindės ištekėjusi už naftos magnato, kita švytės keldamasi ketvirtą ryto, kad su vyru apeitų savo ūkelį. Viena su malonumu pasiners į disertacijos rašymą, kita gal geriausiai jausis kepdama sausainius vaikams. Manau, užvis svarbiausia, kad moteris gyventų savo gyvenimą – savo, o ne tetos Bronės, ne kaimynės Zosės, ne reiklios mamos primestą. Kad moteris girdėtų save, pasitikrintų, ar ji laiminga ten, kur yra, veikdama tai, ką veikia.

Man asmeniškai labai gražios tos moterys, kurios turi aistrą, kurios leidžiasi jos vedamos per gyvenimą, kurios nesidairo į šalis ir nesitikrina, “o kaip aš atrodau? o ką kaimynai pagalvos?” Vidinis tikrumas puošia, vidinis stuburas ištiesia net mūsų fizinį kūną, vidinis pilnatvės jausmas iš tiesų suteikia spindesio moteriai. Turiu labai įdomių patirčių iš darbo – ateina moteris į mano seminarą, o aš kelias valandas suku galvą, kur ją mačiau. Tada išsiaiškinam, kad ji jau buvo kitame seminare prieš kelis mėnesius. Aš jai atvirai ir sakau: Jūs atrodot kaip po fantastiškų atostogų, visa švytit, prisipažinsiu, vos Jus pažinau. O ji ir sako: na taip, aš pagaliau išdrįsau eiti savo keliu, ir staiga viskas ėmė keistis – svoris krenta, atidaviau pusę drabužių spintos, pradėjau gražiau rengtis, jaučiu, kaip gerėja nuotaika su kiekviena diena…

Man patinka mintis, kad į šią Žemę ateiname su tam tikra misija, užduotimi. Ir ta misija yra tikrai ne sulinkus prie kompiuterio stiklinėmis akimis žiūrėti į nemėgstamo darbo ataskaitas. Kaip ir ne pildyti tetos Bronės ar kaimynės Zosės vizijas. Man atrodo, savo užduotį “išgirdusi” moteris natūraliai ima gražėti, nes išsipildymo jausmas atneša ramybę.

Ar turite kokių nors grožio ritualų, moteriškų gudrybių? Koks yra jūsų grožio receptas?

Pastebėjau, kad jei trūksta poilsio ir gyvenimiško džiaugsmo, mažai bus naudos iš grožio procedūrų ir kitų bandymų tai užmaskuoti. Juokais sakau: veiksmingiausia maitinamoji veido kaukė – miegas, geriausia dieta – mėgstamas darbas, o vertingiausi vitaminai – laikas, praleistas juokiantis su draugais. Tačiau taip, turiu tam tikrų ritualų, kurie man padeda pasijusti geriau ir per trumpą laiką. Vienas jų – vonia su pienu ir rožių žiedlapiais. Kad ir kokia suvargusi, susiraukusi į tokią vonią pasineriu, po jos jaučiuosi lyg karalienė. Taip pat dievinu pirtį. Plaukus jau daugiau nei pusę metų lepinu natūralių augalinių ir eterinių aliejų kaukėmis, kurių mišinius kurti pradėjau perskaičiusi fantastišką Nijolės Degutienės knygą “Gražūs, sveiki ir stiprūs plaukai”. Labai rekomenduoju – autorė iš tiesų labai įkvepia rūpintis savimi, o man plaukai slinkti nustojo vos po kelių mėnesių aliejų procedūrų.

Ką galima rasti Jūsų mylimiausių kosmetikos priemonių krepšelyje? 

Mane iš streso greitai išmuša raudonis, tad darbo dienomis mėgstu gerą makiažo pagrindą ir kokybišką mineralinę pudrą. Pasiryškinu akis. O laisvadieniais dažausi mažai, paprastai tik blakstienas. Mano gyvenimo žmogus dažnai niurzga, jei užsimaskuoju strazdanas. Jam jos labai gražios. Tai mokausi jų neslėpti.

Kosmetiką – tiek dekoratyvinę, tiek higieninę – iš tiesų renkuosi gerą, kokybišką, nes manau, kad sudėvėtus drabužius visada galime įsigyti naujus, o štai oda yra tas drabužis, kurį nešiosime visą gyvenimą. Ir šis ilgiausiai dėvimas mūsų drabužis per brangus, kad prižiūrėtume jį prasta, nenatūralia, pigia kosmetika. Šampūnus ir kondicionierius taip pat jau kelerius metus renkuosi kokybiškus – pastebėjau, kad nors jie kainuoja gerokai brangiau, jų užtenka kur kas ilgesnį laiką.

Kaip puoselėti grožį – tiek išorinį, tiek vidinį?

Išorinis ir vidinis grožis labai susiję. Turbūt visi pažįstame labai gražių moterų, kurių veidus ilgainiui ima bjauroti kažkokie isteriški bruožai. Juk noras kontroliuoti, tūžmingumas, pavydas, piktdžiuga mūsų veiduose taip pat palieka pėdsaką. Lygiai taip pat sutinku moterų, kurios atrodo dešimčia, penkiolika, net dvidešimčia metų jaunesnės, nei yra. Ir su jomis pabendravusi paprastai įsitikinu: jos yra itin sąmoningos savo pasirinkimuose, savo žodžiuose ir veiksmuose, ir ta išmintis, grynumas ilgainiui labai gražiai atsispindi jų veiduose. Tad esu tikra, kad perkant gerą kremą verta pagalvoti ir apie tai, kiek gerų žodžių ištariame pačios sau ir kitiems, o susilaikant nuo sunkaus maisto verta perklausti savęs, ar mums pavyksta susilaikyti ir nuo “sunkių” pašnekesių.

Kaip grožis įkvepia (ar neįkvepia) kurti? Ar esate dėmesinga supančiai aplinkai, ar iš jos semiatės įkvėpimo poetiniam žodžiui?

Tikrai taip – labai dažnai aplinkos detalės persikelia į mano eilėraščius. Tai gali būti ir vijoklis, lipantis trupančia siena, ir pilnaties šviesoje plūduriuojančios gulbės, ir tamsoj besiskleidžianti orchidėja, ir lapės pėdsakas smėlyje. Keli mano draugai pastebi, kad esu labai pastabi detalėms – manau, tai viso labo įgūdis, kurį treniruoju jau labai daug metų, nes poeziją rašau nuo ankstyvos vaikystės ir detalės poezijoje išties svarbios.

Jeigu reikėtų sudaryti asmeninę didžiausių gyvenimo malonumų mozaiką, ką į ją įtrauktumėte?

Kūryba ir įvairūs su ja susiję procesai, draugai ir bičiuliai, kelionės ir darsyk kelionės, geros knygos, pietų miegas, masažai, gamta. Kai kurie mano malonumai galbūt kažkam skambėtų kaip darbas – man begalinis malonumas yra dirbti su motyvuotais žmonėmis, kurie ateina į mano dirbtuves. Taip pat begalinis malonumas ir labai didelė prasmė – susitikti su vaikais mokyklose, kur kalbamės apie paauglystės iššūkius, mokomės kūrybinio rašymo ar karjeros dienų metu pasišnekam apie tai, iš ko gyvena tekstų kūrėjai, kaip atrodo jų kasdienybė, ką jie veikia. Galimybė padrąsinti, įkvėpti vaikus, priminti jiems, kad įdomų darbą dirbti ir uždirbti galima ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje – man pačiai didžiulė dovana.

Iš kur semiatės energijos tokiai darbų gausybei?

Visi turime tokio paties ilgio parą, visų fizinės galimybės teoriškai panašios – o praktiškai svarbu, ką veikiame su tuo savo laiku ir ta energija. Kai kurie žmonės po mano seminarų pastebi, kad vien atsisakę apkalbų ir televizijos, atgauna po 4-6 valandas gyvenimo kasdien. Tai gali būti beveik 200  valandų per mėnesį! Pati gyvenu be eismo kamščių, be kasdienės žiniasklaidos, be tokių bičiulių, kurie kelis butelius vyno ir pletkus iki išnaktų vadintų gerai praleistu vakaru. Tad laiko turiu tikrai daugiau nei daugelis lietuvių.

Tačiau manau, svarbiausia, ne kiek laiko turime, o ką su tuo laiku veikiame. Gyvenimas prabėgs vienaip ar kitaip, bet kuriuo atveju vieną dieną mano širdis liausis plakti. Tačiau juk iki tos dienos būtent aš renkuosi, kaip leisti kiekvieną savo dieną, drauge – ir visą gyvenimą. O energiją išmintingiau naudoti padeda nuolatinė savistaba – ką veikiu šią akimirką, kam dirbu, kieno karą kariauju. Žmonės dažnai nepastebi, kiek savęs iššvaisto svetimų istorijų analizei, sirgimui svetimomis ligomis, svetimų nesėkmių aptarinėjimui.

Na ir mano pastarojo pusmečio atradimas, pridėjęs neįtikėtinai daug fizinių ir emocinių jėgų, – tai vegetarinė mityba ir gyvenimas be alkoholio. Visa tai pradėjau kaip eksperimentą – tiesiog atostogavau su drauge, kuri yra vegetarė ir abstinentė. Nutariau iš smalsumo pabandyti ir aš. Rūkyti buvau metusi jau prieš tai. Ir jau pirmaisiais mėnesiais supratau, kad šio eksperimento baigti nesinorės. Nors mėsa ir alkoholis nyko iš mano raciono jau kelerius metus, tik priėmusi galutinį sprendimą pajutau tikrus pokyčius: grįžusias fizines jėgas, lengvumą, žvalumą. Nė pati nepastebėjau, kaip vos per pirmus kelis mėnesius pamečiau dešimt kilogramų. Tiesą sakant, buvau pamiršusi, kaip gerai galima jaustis!

Kaip dažnos kelionės keičia požiūrį į grožį, žmones, aplinką?

Kelionės moko neprisirišti – prie vietų, žmonių ir daiktų. Kuo mažiau nešuosi – tuo lengviau eiti, – manau, tai galioja ir pačiam gyvenimui. Taip pat mokausi branginti akimirkas. Labai daug žmonių keliaudama – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – sutinku vieną vienintelį sykį. Iš tiesų juk nežinom, kada sutinkame žmogų paskutinį sykį – net jei tai artimas žmogus. Manau, jei į kiekvieną sykį žvelgtume lyg į paskutinį, būtume kur kas geresni vieni kitiems.

Kada jaučiatės laiminga?

Kai esu čia ir dabar – ne socialiniame tinkle, ne elektroninio pašto dėžutėje, ne mintimis vakarykštėje dienoje ar rytojuje, ne pusmečio planuose, o tame magiškame “čia ir dabar”, kuriame slypi patys didžiausi dalykai: atradimo džiaugsmas, įkvėpimas, susitikimo ir buvimo su kitu žmogumi malonumas, kūrybos gelmė. Visa tai gali nutikti tik dabar, ne “kada nors”. Vienas mano mokytojų sakydavo: jei viena koja stovi praeityje, kita – ateityje, ties kuria tavo kūno vieta atsiduria tavo esamasis laikas? Aš laimingiausia jaučiuosi, kai atsiduriu savo esamajame laike – abiem kojomis.

****

PS. Ačiū visai kūrybinei komandai – jau ne pirmą ir ne antrą sykį fantastiškai mane padažo Alinka Slv, o stilių šįsyk kūrė Lina Be – dėkui už patarimus ir atradimus. Ir ačiū fotografui Andriui Zigmantui bei „PIX Studijai“ už jaukią lietingą praėjusios vasaros dieną. 


Bookmark the permalink.

Comments are closed.