Destruktyvūs moterų žodžiai apie save


Kirpykloje tvyro gera nuotaika, moterys čiauška, mano kirpėja naujos klientės klausia, dažysim kaštano ar, meždupročem, kakao spalva.

– Nu, ką šiandien darysim? – klausia kita kirpėja, jos klientei sėdantis į kėdę priešais didžiulį veidrodį.
– Pirmiausia uždengsim mane, kad nesimatytų mano storumo, – džiugiai sako graži apvaloka moteris. Visos kirpėjos ir klientės pratrūksta kvatoti. Juokiuosi ir aš, tačiau po sekundės mane perveria kažkoks kosminis liūdesys. Man pasidaro liūdna už visas moteris, šią akimirką tariančias panašius žodžius. Nusisukusi į langą, žiūriu į saulės nutviekstą Vilniaus senamiestį ir prisimenu begalę frazių – girdėtų, skaitytų, perpasakotų, cituotų per mano seminarus. Prisimenu begalę frazių, kuriomis moterys plaka save kitiems girdint ar verdant destruktyviam vidiniam dialogui. Į kurį jos lyg pipirus ir aitriąją papriką beria dar daugiau, dar aitresnių žodžių – lyg nuo šito vidinis negatyvo srėbalas kažkokiu būdu sumažėtų. Lyg neapykanta sau pačiai, ją taip dosniai maitinant žodžiais ir vaizdiniais, malštų.
 

NUOGIRDŲ KOLEKCIJA

 
“Na aš ir višta…”
“Taip galėjo nutikti tik tokiai idiotei kaip aš…”
“O aš, nabagė, sutikau su tokiomis sąlygomis darbe…”
“Va, mažaraštė tikra, prikeverzojau kažką su vištos koja…”
“Pažiūrėkit į mano, grafomanės, kūrybą…”
“Ai, durna boba už vairo,” – sako vairuojanti moteris, viso labo praleidusi įvažiavimą mieste, kuriame dar niekada nėra buvusi. Lyg vyras nebūtų galėjęs jo praleisti.
 
Tačiau pastebiu, kad dažniausiai ir aršiausiai žodžiais moterų pliekiamas nuosavas kūnas.
 
“Na ir nutukau, ką daryt, pažiūrėkit, kokios mano šlaunys, beveik nebeapimu,” – per pietus emocingai skundžiasi lieknutė mergina, tarsi nematydama, kad greta sėdi jos tris sykius pilnesnė kolegė, po šio pareiškimo nejaukiai rydama burnoje stringantį kąsnį.
 
“Jau man, bobutei, visai Alzhaimeris,” – juokdamasi pliaukšteli sau per kaktą kažką pamiršusi viso labo šešiasdešimtmetė moteris.
Alzhaimeris yra labai sunki liga. Kažkieno garbaus amžiaus mama galbūt kaip tik šiandien buvo paguldyta į slaugos ligoninę dėl šios diagnozės. Aš nežinau, ar paprasto užmaršumo akivaizdoje vertėtų šauktis tokios ligos.
 
“Siaubas, kaip strošnai atrodau, visiška pampuška,” – matuojasi naują suknelę mergina.
Ar nuo tokių žodžių pavyks užsisegti suknelę? O gal įlįsti į dydžiu mažesnę?
 
“Nusirengsiu liemenuką, ir nutekės papai iki pilvo,” – lyg niekur nieko ulbuoja moteris, rengdamasi pirtyje.
Tai ką, gal mums supulti ir rieškučiomis prilaikyti, kad nenutekėtų?
Ar čia įspėjimas, kad kukliai nudelbtume akis?
O gal tokie pasakymai stebuklingu būdu tvirtina krūtinę laikančius raumenis?
 
“Na, pasislinkit, priimkit ir šitą bačką,” – spraudžiasi moteris už stalo.
Ar pavadinusi save bačka tampi lieknesne? Ar nuo šio žodžio pagreitėja medžiagų apykaita, pasikeičia riebalų ir raumenų santykis kūne? Ar greta esantiems nuo to turi atsirasti daugiau vietos?
 
“Prakaituoju kaip kumelė, tuoj pradėsiu dvokti,” – vėduojasi dokumentų segtuvu prieš svarbų susirinkimą besinervinanti moteris.
Ar nuo to, kad darsyk priminsi sau, kaip jaudiniesi, streso bus mažiau? Ar kitiems įgarsinant nepageidaujamus fiziologinius procesus, jie slopsta? Ar kitiems prakaitas taps kvapnesnis, pasakius, kad jis smirda?
 
“Labai jūsų, jaunų, atsiprašau, bet palaukit manęs, senos neįgaliosios,” – dūsuoja didžiulį antsvorį turinti vos penkiasdešimt perkopusi (taigi, dar tikrai ne sena) ekskursijos dalyvė.
Ar mes turėjome nuo to pasijusti geriau? O gal blogiau – kalti, kad esame jauni ir galime lengvai judėti?
Ar vadindama save sena greta savo amžiaus moterų nepagalvojai, kad žemini ir jas?
Ar nesusimąstei, kad vadindama save neįgaliąja vien dėl antsvorio, įžeidi žmones su negalia?
 

NEGATYVAS ĮKALINA

 
“Aš, sena senmergė…” – apie save sako nuostabaus grožio, žydinti, vidine šiluma spindinti keturiasdešimtmetė. Kuri viso labo ligi šiol nesukūrė vertingo partnerystės ryšio. Kas čia tokio? Ar mums kažkas nustato ribas, iki kada tą ryšį turime sukurti? Gal tu pradėsi kurti tą ryšį būtent rytoj? Ar po mėnesio? Gal žmogus, su kuriuo tu būsi, kaip tik dabar perka bilietą ir po ilgų emigracijos metų grįžta į Lietuvą? Ar savęs vadinimas sena senmerge geriau paruoš tave susitikimui su juo? Ar jausiesi gaivesnė, šviežesnė ir vertesnė šio ryšio, nuolat sau klijuodama tokią etiketę?
 
Kas įdomiausia, galėčiau beveik lažintis, kad ši moteris stipriai užsigautų ir įsižeistų, draugių (ar “draugių”) pavadinta sena senmerge. Tačiau pati save vadina taip drąsiai. Taip užbėgdama kitų komentarams už akių?
 
Kaip jautriai kartais gebame reaguoti į kitų pastabas ir kaip vis tik neatsargiai kartais pasirenkam žodžius – ir pasirenkam juos laisva valia, – kai kalbame apie save pačias.
 
(Juokinga tai, kad vieninteliai žmonės, kuriuos gali pradžiuginti jūsų saviplaka – tai jūsų nemėgstantys žmonės. Negi norite juos džiuginti?)
 
Aš nesakau, kad prakaituojant vertėtų visiems sakyti, kad čia per poras sunkiasi gėlių vanduo ir kad jis labai kvapnus.
 
Ar kad iš tiesų menkaverčius eilėraščius vieną po kito kepanti teta turi prisistatinėti respublikinės reikšmės poete.
 
Ar kad vieniša moteris turi sau ir kitiems meluoti, jog turi šeimą. Kol kas dar neturi.
 
Nesakau, ir kad didžiulį antsvorį turinti moteris turėtų meluoti sau ir vadinti save gulbe, ir spraustis į 34 dydžio suknelę. Tačiau ji tikrai netaps gulbe ir kasdien šerdama save nuolatiniu, garsiu bjaurėjimusi savo kūnu.
 
Klausimas, kas pridaro daugiau žalos jos psichikai ir jos kūnui – desertas po vakarienės ar vis tik kasdieniai saviniekos patiekalai, kuriuos ji nepamąsčiusi dosniai bruka atgal į savo pasąmonės ryklę.
 
Kas galėtų išmatuoti, kiek vidinio skausmo kalorijų turi tokie užkandžiai? Ir kuriam laikui jie pamaitina ir taip greičiausiai nemažas žemos savivertės sankaupas, sunkia našta gulančias ant jos pečių ir viso kūno?
 

NEGATYVAS UŽGAUNA GRETA ESANČIUS

 
Maža to, kaskart įžeidinėdamos pačios save, moterys įžeidžia ir užgauna dar kažką.
 
Pirmiausia – tuos, kurie jas myli.
 
Kiekviena moteris kažkam yra duktė. Jos tėvai augino ją ir davė viską, ką galėjo, tiek, kiek turėjo. Maitino, slaugė, rengė, mokė, guodė, glaudė, išleido į pasaulį.
Kiekvienąsyk, sakydama bjaurius žodžius apie save, ji įžeidžia savo tėvus.
 
Daugelis moterų, plakdamos save šlykščiais žodžiais, yra mamos. Ar mes norime, kad mūsų mamos žeistų save žodžiais? Juk ne. Kiekviena mama, tardama bjaurius žodžius apie save vaikams girdint, turėtų pagalvoti, kaip jie jaučiasi.
 
Daugelis save ūdijančių moterų ir merginų yra draugės. Ar malonu, kai draugė apie save kalba negražiai? Ar nuolat paneiginėti jos žodžius yra tikrai prasmingiausias laiko leidimo kartu būdas, tikrai įdomiausia pokalbių tema?
 
Daugelis save badančių žodžiais moterų yra mylimosios, žmonos. Koneveikdamos save – kokią žinutę jos siunčia savo vyrams?
 
Liautis ūdyti save žodžiais ir baigti ieškoti amžinų priekabių mane išmokė D. Jis kadaise pasakė labai trumpai ir labai aiškiai:
– Kiekvieną sykį, įžeidinėdama save žodžiais, tu įžeidinėji mane.
 

VIENO VYRO NUOMONĖ APIE SAVE PLŪSTANČIAS MOTERIS

 
Susidomėjusi, kaip jaučiasi ir kiti vyrai, girdėdami saviplaka užsiimančias moteris, spontaniškai atlikau nedidelį tyrimą.
 
Į mūsų namus tąsyk netikėtai sugužėjo šutvelė D. draugų. Aš kaip tik ruošiausi visos dienos seminarui ir iš pradžių labai užpykau, kad mūsų namuose staiga prasideda kažkoks bernvakaris.
 
Tačiau tuoj pat pagalvojau, kad tai puiki terpė trumpai apklausai. Pasiteiravau, ar jie gali skirti laiko mano tyrimui, ir apklausiau juos, kaip jie – vyrai – jaučiasi, kai moterys jiems girdint bjauriai kalba apie save pačias.
 
Atsakymai buvo gana vienareikšmiai – nebuvo vyro, kuris jaustųsi gerai, girdėdamas žmoną peikiant save pačią.
 
Vienas svečių net nelabai suprato, apie ką aš. Atsakė (cituoju):
– Kad ji visad stengias prieš mane būt “kante”.
– Na, o ar būna, kad ji apie save atsiliepia negražiai? – perklausiau.
– Nežinau… Gal pateik pavyzdį.
Pateikiau – nutaisiusi besiskundžiančios moters balsą:
– “Šakės kaip šlykščiai šiandien atrodau, negaliu į save žiūrėt…“
 
Jis pažiūrėjo, pamirksėjo lyg nieko nesuprasdamas, truktelėjo pečiais ir kad rėžė:
– Tai kad taip pasakytų tik silpnaprotė.
 
Aš ir juokiausi iki ašarų, ir slapčia dėkojau gyvenimui, kad D. man nebuvo toks griežtas, silpnaprotystės nediagnozavo, ir kad kantriai laukė, kol išsigydysiu savinieką ir priekabių ieškojimą.
 

KREIVŲ VEIDRODŽIŲ ATSPINDŽIAI

 
Kaskart, niekindamos save, savo kūnus, protus, savo pasirinkimus, sprendimus ir pasiekimus, mes užgauname ne tik tuos, kurie mus myli, bet ir turinčias mažiau. Mažiau fizinių galimybių, mažiau pasirinkimo laisvės, mažiau patirties, mažiau nueito kelio.
 
Be to, kaskart, engdamos save garsiai, galime netyčia pasėti saviniekos sėklą į kitos moters dirvą. Ir jei ta dirva trąši, ta sėkla sudygs. Manau, tą prisiminti ypač svarbu mamos ir duktės ryšyje.
 
Šitai girdėjau daug sykių, su skirtingomis detalėmis ir variacijomis:
 
“Pusę savo gyvenimo nekenčiau savo kūno, nuolat atrodė, kad kažko per daug, o kažko trūksta. Gėdijausi jo, slėpiau jį bjauriuose drabužiuose, kankinau save nemėgstamomis sporto rūšimis, lediniu dušu, dar kažkokiom nesąmonėm.
 
Galiausiai išplaukė prisiminimas, kaip mano mama, stovėdama prieš veidrodį, mano vaikystėje nuolat vardindavo savo trūkumus: kojos per trumpos, liemuo per storas, ūgis per mažas, papai maži… Pasirodė, kad tas jos destruktyvus požiūris į save pačią, taip jausmingai išsakomas man mažai girdint, persmelkė mano pačios sąmonę, pasisėjo kažkur giliai. Lyg tie žodžiai prieš veidrodį būtų buvęs kažkoks juodosios magijos užkalbėjimas, pikti burtai.”
 
Tačiau tie mamos žodžiai tebuvo iškreipti pavidalai, rodomi kreivų veidrodžių. Veidrodžių, apsinešusių piktais komentarais iš praeities ir neadekvačiais lūkesčiais, kartais paveldimais iš kartos į kartą. Tai buvo deformacijos, atspindimos kreivų paviršių, apsinešusių liguistu perfekcionizmu ir dirbtiniu medijos sukurtu įvaizdžiu, kaip turi ir kaip neturi atrodyti moters kūnas, veidas, jos karjera, jos gyvenimas.
 
Jei esi metro devyniasdešimties, kodėl ūdiji save, kad tavo šlaunys nėra tokios plonos kaip coliukių? Kad tavo pėdos didesnės nei jų?
 
Jei esi metro pem penkių, kodėl varai save iš proto lygindamasi su metro aštuoniasdešimties moterimis? Kodėl visad akimis matuojiesi kojų ilgiu? Tavo kojos yra tobulo ilgio tavo ūgiui.
 
Paklauskite moters, netekusios kojų avarijoje, ar ji, grįžusi laiku atgal, norėtų ilgesnių kojų, ar verktų dėl šlaunų apimties. Ar tiesiog džiaugtųsi turėdama kojas.
 
Paklauskite moters, netekusios krūties per mastektomiją, ar, grįžusi laiku atgal, ji verkšlentų dėl neva ne tokios, kokia turėtų būti, krūtinės? Pliauškėtų apie krūtų didinimąsi, mąžinimąsi? Ar tiesiog džiaugtųsi turėdama abi krūtis? Galėdama maitinti kūdikį?
 
Ar tikrai gerbti savo kūną išmokstama tik kažką praradus – jo dalį ar jo teikiamą galimybę? Matyti, kalbėti, vaikščioti, gimdyti vaikus, juos maitinti?
Gal vis tik didelė dovana yra išmokti vertinti laiku?
 
Žinau, kad vertinti protu, prisivertus, sunku. Tačiau šį procesą galima palengvinti, sąmoningai atsisakius kasdienio menkinimosi.
 
Jei jaučiate, kad niekinate save – nesvarbu, juokais ar rimtai, – pabandykit kurį laiką nugyventi be saviniekos žodžiuose. Bent jau be savęs plūdimo ar neva nekalto kasdienio pašiepimo, kurį neišvengiamai girdi mūsų pasąmonė. Moterys po vos devynių savaičių eksperimento man nuolat rašo, kad atsisakiusios plakti save žodžiais, jaučiasi ramesnės, stipresnės, sveikesnės emociškai, švaresnės viduje, dėkingesnės gyvenimui už tai, ką turi. Rašo, kad liaujasi lygintis, pavydėti, nerimauti dėl ateities, atsisako įpročio piešti juodžiausius scenarijus. Apklausus virš 300 eksperimento dalyvių, paaiškėjo, kad – be kitų destruktyvių kalbų – atsisakius saviniekos daugiau nei 10 % jų ima natūraliai tirpti kilogramai, daugiau nei 15 % nyksta destruktyvus elgesys, nukreiptas prieš kūną – badavimo epizodai ir persivalgymo priepuoliai. Daugiau nei 30 % stipriai sumažina alkoholio vartojimą ir daugiau nei 10 %, remiantis apklausų atsakymais, alkoholio atsisako iš viso. Gal joms tiesiog nebereikia užgerti visos apie save pasakytos bjaurasties?
Tiesą sakant, moterys kartais rašo, kad net įsimyli iš naujo. Tuos pačius savo vyrus, su kuriais gyvena jau daug metų. Taip pat rašo, kad jų vyrai (ne tik nedalyvaujantys eksperimente, bet net neįsivaizduojantys, apie ką jis) tampa vyriškesni.
 
Mažiau nepagarbos reiškia daugiau pagarbos.
Mažiau saviniekos reiškia daugiau meilės.
Mažiau destrukcijos reiškia daugiau kūrybos.
Mažiau negatyvo reiškia daugiau pozityvo. Ne saldaus, sumeluoto pozityvo, išspaudžiamo per sukąstus dantis. Natūralaus pozityvo, kuris visada yra mumyse, kol jo neužteršiame juodąja žodžių magija.
 
Tačiau net užsiteršus – visada galima čiupti šluotą ir apsivalyti.
 

PABAIGAI

 
Kai po kirpyklos sėsdama į taksi pagalvojau, kad noriu šiandien parašyti apie moterų įprotį niekinti save žodžiais, tarsi atsakymas į mano norą suskambo James Blunt dainos eilutė:
– You’re beautiful. It’s true.
 
Tai turbūt pačios Visatos žinutė toms moterims, kurioms ir buvo skirtas šis tekstas.
 
Jūs gražios.
 
Jei norite būti dar gražesnės, nuveikite kažką konstruktyvaus vardan to.
 

Savinieka tikrai nėra toks veiksmas.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.