Aš apakus! Arba kalbos ir regos ryšys

– Aš apakęs, nesitikėjau! – Buvau apakus, kai grįžau į darbą, toks bardakas… – Pamačiau kainas ir apakau…   Turbūt daugelis girdėjote ir, deja, iš patirties spėju – nemaža dalis jūsų sakė panašias frazes pačios / patys. Tačiau šios frazės nėra tokios nekaltos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Netradicinė anketa Neseniai paprašiau savo skaitytojų vos 2 minučių laiko netradicinei anketai. Ji buvo skirta ir vartojantiems šias frazes, ir nevartojantiems jų. Prašiau skaitytojų pasidalinti šia anketa su savo draugais – ir tais, kurie būna “apakę”, ir tais, kurie niekad nevartoja tokios frazės.  Norėjau patikrinti, ar savo kalbose “apakę” iš tiesų dažniau nešioja akinius ir kontaktinius lęšius? O gal tai klaidingas įspūdis stebint žmones ir klausant jų? Lygiai taip pat siekiau patyrinėti, ar sakantys frazę “aš apakęs” dažniau skundžiasi kitomis akių ligomis. Žiūrim, ką turim Aš apakus. Oi, atakus. AŠ REGIU PROCENTUS! : ) Vėlų šeštadienio vakarą paleistą klausimyną apie frazę “aš apakęs”… Skaitykite toliau

Nesvajok. Nenusipelnei. Ne dabar.

Nesvajok. Nenusipelnei. Ne dabar. Netrukdyk. Tau su klausa negerai? Nutilk. Neverk. Nesikūprink. Nesistaipyk. Nesimaivyk. Nesididžiuok. Nedainuok prieš pusryčius, nes vakare verksi. Nešok aukščiau bambos. Nesusirasi draugų, jei šitaip. Niekas į tave nežiūrės. Pažiūrėk, kaip atrodai. Čia ne tau. Čia ne man. Atrodau siaubingai. Negaliu į save žiūrėti. Kas gali norėti su manimi būti? Nieko nepasiekiau. Nemoku džiaugtis. Neturiu kuo didžiuotis. Nenoriu atkreipti dėmesio. Vengiu išsiskirti iš minios. Nebepakeliu šito. Nežinau, ką jaučiu. Bijau pasakyti garsiai. Bijau išgirsti. Nenoriu niekam trukdyti. Dabar netinkamas metas, reikia palaukti. Nenusipelniau nieko gero. O svajonės vis tiek nesipildo. *** Visa tai, ką girdėjai. Visa tai, ką kartojai sau. Visa tai, ką pavertei save išpildančiomis pranašystėmis. Tai tėra žodžiai. Kartais tai tėra seni įrašai, vėl ir vėl sukami gyvenimo magnetofono. Tu gali perrašyti užstrigusias istorijas. Gali perrašyti savo silpnumą į savo jėgą. Gali perrašyti vienatvę į artumą. Gali perrašyti netektis į atradimus. Perrašyti savo neviltį į viltį.… Skaitykite toliau

Mamos istorija: ką pakeitus vaikas liovėsi verkti lopšelyje

Akimirka, kai pagaliau išgirstame patys save, gali būti ir nemaloni, ir labai skaudi. Tačiau joje visada būna ir krislas džiaugsmo. Nes tai akimirka, kai galime pakeisti savo kasdien ištransliuojamą žinutę. Pakeitę ją, anksčiau ar vėliau pamatome, kaip aplinka atsiliepia į naują teiginį. Nebūtinai tą pačią valandą. Nebūtinai tą pačią dieną. Kartais net nebūtinai tą patį mėnesį. Bet pasakykit po tokio laiško, kad neverta luktelėti. Tai tikra vienos mamos istorija – dalinuosi su jos leidimu:   “Sveika, Ilze. Turbūt gaunate tūkstančius panašių laiškų ir šis nusės į kokią “krūvelę”. Bet negaliu nepasidalinti savo stebuklu 🙂 O istorija tokia.   Mano vaikas, kaip ir dar šimtai vaikų Lietuvoje, nuo rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti lopšelį. Ir toji diena buvo tikrų tikriausio košmaro pradžia.   Trumpai tariant, adaptacija buvo labai sunki. Vis lyginau savo vaiką su kitais, kurie jau ateina į grupę be ašarų, linksmi žaidžia, patys valgo, ir pasilieka miegoti pietų ir…… Skaitykite toliau

Informacinės dietos nauda vienu sakiniu

– Na lyg ir nieko tas mano vyrelis, bet kai su draugėm pasėdžiu, pasišnekam, tai suprantu, kiek DARBO dar turėsiu, kol iš jo padarysiu žmogų… Ir kiek aš jį betaisau – tik labiau genda…   – Atrodo, tampom tą vaiką po būrelius, ir į privačią mokyklą leidžiam, bet kaip susigūžęs – taip susigūžęs, užsispazmavęs visas, kiek besakau, kad nesikūprink, nesikuklink, nebijok, nedrebėk, nesisarmatyk…   – Man lyg ir patinka mano darbas, bet per kavos pertraukėles iš kolegų išgirstu tokių mūsų “ateities perspektyvų”, kad po to nieko nebesinori – nei dirbti, nei kitą rytą į darbą keltis.   O gal jau gana minkyti tą savo “vyrelį”? (Ir vadinti jį vyreliu?) Gal jau gana niuksuoti žodžiais tą vaiką? Ir gal jau gana ryti svetimų nepasisekimų trupinius prie kavos darbe?   Siekiant pokyčių, yra kitas (patyrę sako – vienintelis efektyvus) kelias: pradėti nuo savęs.   Kartais nereikia naujo vyro – užtenka pradėti kitaip… Skaitykite toliau

Apie rašymą kaip terapiją

Labai mėgstu gerus klausimus. Žurnalistė Rasa Derenčienė, rengdama temą žurnalui “7 dienos”, pakvietė atsakyti į kelis tikrai įdomius jos klausimus – pažvelgti į tekstus iš poetės perspektyvos. Tuo metu kaip tik buvau pakeliui į tarptautinį literatūros festivalį Portugalijoje – klausimus atsakinėjau oro uoste, auštant, tykiai gerdama kavą, ir, tiesą sakant, seniai taip mėgavausi taikliais klausimais ir lengvai gimstančiais atsakymais.   Ilze, esi sakiusi, kad eilėraščius rašai nuo vaikystės. Gal pameni, kaip radosi tas rašymo impulsas? Kas tada tave įkvėpė, pastūmėjo? Ar pameni savo pirmajį eilėraštį? Tą eilėraštį pamena mano mama, nes pati buvau dar labai, labai maža. Paguldyta pietų miego, nuobodžiavau ir pradėjau pati sau pasakoti eilėraštį: “trū tū tū, trū tū tū, miega vaikas po pietų”. Vėliau vieną žiemos vakarą pradėjau kitą tekstą: “naktis temtis, iš lempų sninga…” O pradinėje jau rašiau ilgus eiliuotus tekstus. Manau, didžioji dauguma jų atsirado iš gyvenimo grožio pajautimo. Dalis tekstų gimė kaip pokštas,… Skaitykite toliau

Apie žodžius, nuo kurių sveikstame

Gavau laišką, kurį skaitant norėjau žemai nulenkti galvą jo autorei – už kantrybę, už subtilumą, už tvirtybę. Esu tikra, kad jos istorija įkvėps tuos, kurie slaugo sveikstančius, o žmonėms-žiemkenčiams leis pamatyti save iš šalies. Sakau tai be noro juos užgauti – tiesiog kadangi pati buvau nebloga žiemkentė, žinau, kad kitiems (ir, žinoma, sau) smegenis nuodijantys žmonės paprastai net negirdi, ką kalba. Galbūt šios neįtikėtinai kantrios ir mylinčios moters tekstas padės išgirsti save tiems, kurie šiandien ne sveikatina, o sargdina ligoninėje lankomus ar namie slaugomus ligonius. Laba diena, gerbiama Ilze. Prieš kelias dienas apsilankiau Jūsų puslapyje (ilzes-dirbtuves.lt) ir perskaičiusi, kad Jūs džiaugiatės sulaukusi atsiliepimų iš EŽD dalyvių praėjus kuriam laikui, nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi. Dirbtuvėse dalyvavau 2015 m. sausį, paskatinta savo Sesės. Jų metu gavau tikrai daug ir naudingos informacijos, taip pat pasikartojau dalį jau iš anksčiau žinotos, bet nebūtinai taikytos. O savaitė po dirbtuvių gavau liūdną, bet kartu ir puikią progą… Skaitykite toliau

Apie žodžius sudėtingos diagnozės akivaizdoje

Su laiško autorės leidimu, dalinuosi viena jautriausių istorijų, atkeliavusių iš vienos naujausių EŽD eksperimento grupių. Sutinku ne taip ir mažai žmonių, kuriems patiems teko susidurti su sudėtinga diagnoze ar išgirsti ją savo vaikui. Tačiau dalis žmonių pamiršta, kad išgirdę diagnozę, mes vis dar galime RINKTIS, ką galvosime, ką kalbėsime, kaip elgsimės, kokią informaciją naudosime, o kokios vengsime. Gal įžangai – kelios istorijos. Viena žavi klaipėdietė – be galo simpatiška, inteligentiška, gana aukšta moteris – pati susidūrusi su sudėtinga savo naujagimio diagnoze – man kadaise per seminaro pertrauką pasakė: – Ilze, kodėl mus visus nuo mažens moko įsivaizduoti blogiausią įmanomą scenarijų? Tikėtis blogiausio, ruoštis blogiausiam? Ji sakė, kad išgirdusi diagnozę sąmoningai rinkosi vengti tamsiausių scenarijų piešimo. Ir jos sūnus, nepaisant prognozių, užaugo. Ir, jei teisingai pamenu, pats vaikšto, nors buvo žadėta, kad jis to negalės daryti. Aš atsiprašau, jei kažką atkartoju netiksliai – tokie susitikimai gerąja prasme labai sukrečia, įspūdis išlieka… Skaitykite toliau

Apie šventinių palinkėjimų žodžius

Turbūt daugelis esame girdėję tokių “šventinių” palinkėjimų, po kurių apima jei ne svetimos gėdos jausmas, tai bent jau apmaudas dėl to, kad žmogus visiškai negirdi to, ką pats kalba (ar neskaito to, ką rašo). Lygiai taip pat turbūt daugelis esam susidūrę su tokia “geranoriška” kritika, po kurios ne tik kad nebesinorėdavo tobulėti – po kurios nebesinorėdavo iš viso nieko. Apie tai ir kitus žodžių labirintus daviau kalėdinį interviu vienam leidiniui, skirtam sveikatingumui. Ir švenčių proga dalinuosi originalia pašnekesio versija. Klausimus uždavė Evelina Žičkienė. Ko nesakyti savo porai žiemą? Mano seminaro apie baltąją kalbos magiją dalyvė pasakojo, kad jos darbe ant sienos kabo sąrašas frazių, kurių, anot darbdavių, negalima sakyti. Ji prisipažino apie nieką kitą ir negalvojanti, kaip tik apie tas frazes. Taip jau su tais neiginiais ir draudimais yra. Tad vengčiau siūlymų, “ko nesakyti”, o pasidalinsiu asmenine ir kitų žmonių patirtimi, ką sakyti savo antrai pusei labai verta. Vienas dzenbudizmo mokytojas sako: santykius reikia laistyti,… Skaitykite toliau

Kaip kalbos magija leidžia pamatyti tai, ko nematėm

Skaitydami šį tekstą, rizikuojate nuo šiol į dangų žiūrėti kiek kitaip. Taip pat rizikuojate dar geriau perprasti, kaip veikia kalbos magija, ir kad kažką nauja mums pamatyti daug lengviau tuomet, kai tai įvardijame žodžiais. Galbūt tai galioja ne tik spalvoms? Bet dabar, prieš skaitydami, įsižiūrėkite į dangų (man ir jums pasisekė, jei galite jį matyti). Kokios spalvos dangų matėte ką tik? Ir visą savo gyvenimą lig šiol? Tai – labai labai laisvas “Business Insider” straipsnio vertimas su komentarais iš “Radiolab” laidos, pataisymais remiantis “Language Log”, bei mano papildymais iš kitų šaltinių (pavyzdžiui, lietuviško “Odisėjos” vertimo). Tekste taip pat bus pastebėjimų iš mano bei “Efektyvių žinučių dirbtuvių” dalyvių praktikos. **** – Mėlyna ar ne mėlyna – Šis tekstas – apie tai, kaip žmonės mato pasaulį. Ar kaip jo nemato. Ir kaip mes galime net nepastebėti kažko, kol negalime to kažko apibūdinti – net jei tas kažkas yra toks, atrodytų, savaime suprantamas dalykas kaip spalva. Panašu,… Skaitykite toliau

Apie gydančius žodžius

Grįžau namo peršlapusi iki paskutinio siūlo, džinsai sušlapo iki ten, iš kur kojos dygsta, tačiau tai man buvo nė motais, nes seniai ėjau namo tokia – kaip čia pasakius, tokia nešina nauja istorija. Istoriją man padovanojo bičiulė, su kuria labai netikėtai susitikom (ir kurią kadais su kita jos drauge dovanotomis vietomis atsiviliojau į Efektyvių žinučių dirbtuves). Vos grįžusi pakalbinau dvi garbės sargyboje laukiančias kates, persirengiau sausais drabužiais, užsidegiau šviesą nuo liūties užtemusioje virtuvėje, žvakę, kad būtų dar šviesiau, ir skubu pasakoti jums tai, kas pretenduoja patekti į geriausių mano šiemet girdėtų istorijų dešimtuką. Mano bičiulė padeda senyviems žmonėms. Kartais slaugydavo juos jų namuose, yra tekę slaugyti ir ligoninėje. Prieš kelis mėnesius ji talkino garbaus amžiaus ponui Julijonui, sergančiam ketvirtos stadijos vėžiu. Kai ji atkako pas poną Julijoną, išvydo gana liūdną vaizdą: senukas ne tik nebegali atsisėsti ligos patale, jis net nebešneka. Tiksliau, šneka, tačiau – vien tik skaičiais. – Labas, Julijonai,… Skaitykite toliau