Apie vasarą be įpročio peikti orus

Labai laukiau šios vasaros ir nutariau nė sykio nepeikti orų, kad ir kokie jie būtų. Kad ir kaip mėgstu karštį, maudytis ežere, plaukiot irklente ar valtimi, skinti liepžiedžius ir čiobrelius, vaikščiot po mišką ir sūpuotis hamake – juk vasara didesnė, erdvesnė ir turtingesnė nei vien tik tai. Šią savaitę keliavom su mama ir močiute po Dzūkiją. Tada su mama atostogavom sodyboj Aukštaitijoj, grėbėm šieną, formavom daržą, kūrėm pirtį, buvom pelkėj, vis apsilankydavom Molėtuose, o vakarais pliekdavom domino. O aną savaitgalį šventėm linksmiausias mano gyvenimo Jonines – tegul šaltokas ir be laužų, tačiau su Jaunaties norų rašymu, tiesiog neįtikėtinu ALIAS turnyru ir pirtimi. Na o sekmadienį skynėm vandenines mėtas ir atradom retų orchidėjinių augalų. Šiandien gi su D. skraidėm Trakų apylinkėse. Seniai svajojau ir pagaliau įgyvendinom. Labai patiko. Nepamenu, kad vienoje mano savaitėje Lietuvoje būtų tilpę tiek bendravimo džiaugsmo, bajerių, gamtos grožio, naujų potyrių, spalvų ir rakursų. Nepaisant liūčių, audrų, griaustinių,… Skaitykite toliau

Apie magiškus sutapimus, kai sugrįžta tai, kas paleista

Kartais tiesiog neįtikėtini “sutapimai” vyksta ir veja vieni kitus – kas atidžiau prižiūri savo žodžius ir kas atsargiau renkasi mintis, tikrai žino tuos “netikėtus”, “lyg netyčia” vykstančius magiškus atsikartojimus. Vienas už Atlanto sutiktas žmogus, amžiumi tinkąs man į senelius, o požiūriu – į brolius, tuos “sutapimus” mums kalbantis pavadino Visatos sinchronizacija. Nuo to laiko kaskart, vykstant tiems sutapimams, prisimenu, kaip po pūgos viename Amerikos miestų šildžiausi viešbučio vestibiulyje, prie židinio, ir jis priėjo pasikalbėti, ir staiga pacitavo man budistų mokytoją, apie kurį tuo metu (kambaryje prieš miegą, bet ne vestibiulyje) skaičiau knygą (o prieš tai ilgus dešimtmečius apie tokį mokytoją nė nežinojau). Tada ėmė kalbėti apie tylėjimo magiją, Šiaurės pašvaistes ir keliavimą su pačiu savimi. Dieve, ar čia koks pokštas, ar aš dalyvauju Trumano šou, o gal šis žmogus skaito mano mintis? – sekundę suabejojau tuo, ką girdžiu, nes tas žmogus tikrai kalbėjo mano mintimis.   Tačiau kai ilgiau eksperimentuoji… Skaitykite toliau

Susitiksime Niujorke (ir knygyne “Eureka!”)

Truputis gerų žinių, ir truputis liūdnokų. Pirma, šiemet atstovausiu Lietuvai literatūros festivalyje Niujorke. : ) Ai, labai jau pompastiškai skamba. Iš tiesų būsiu Niujorke, tačiau atstovausiu ne Lietuvai, o angliškai savo poezijos rinktinei, Caravan Lullabies. Ji buvo labai šiltai sutikta užsienyje – po jos pasirodymo vis sulaukiu laiškų iš įvairių festivalių organizatorių, taip pat ir prašymų versti tekstus į kitas kalbas. Didžiausią padėką už tai pelno mano, ir ne tik mano tekstų vertėjas (beje, geriausias 2016 metų vertėjas) Rimas Uzgiris, taip pat Lietuvos kultūros institutas ir – žinoma – mano leidėjas turbūt poetiškiausiu pavadinimu tarp viso pasaulio leidyklų – A Midsummer Night’s Press. Antra gera žinia – visiems, rašantiems man su klausimais, kur gauti mano knygų, ar klausiantiems to seminaruose. Visas mano knygas (išskyrus pirmąją, kuri anuomet tapo savotišku poezijos bestseleriu) galite rasti vienintelėje vietoje. Jų turi Knygynas eureka!! (Vilniuje, Daukanto a. 2/10). Jie taip pat gali siųsti knygas į kitus miestus ir turbūt… Skaitykite toliau

Apie liepų žydėjimą, meną mėgautis ir kaip tai susiję su išsipildymais

Kažkam tai bus tik nekasdienis skaitinys. Kažkas galės pastebėti, kaip rašančiojo vidinė būsena, aplinkybės ir kūrybiniai pratimai veikia tekstus. Kažkam tai bus galimybė stebėti vieno žmogaus santykio su vienu medžiu – liepomis – istoriją. Ar veikiau – vieno žmogaus santykį su konkrečiu etapu – liepų žydėjimu. Penkerius metus iš eilės. O pabaigoje paaiškės, kodėl dalinuosi šiais savo dienoraščiais, išgaudytais socialiniame tinkle. Ir kaip man išsipildė kasmet siunčiama žinutė Visatai. Tik prašau neužbėgti įvykiams už akių. 2012 metai Birželio 20 d. Žydi liepos. 2013 metai Birželio 25 d. Atsibundu kaip karalienė vienuoliktą ryto – šypsaus išsimiegojus. Nusileidžiu į apačią, pasidarau kavos, išeinu į terasą – o triukšmas! Žiogai griežia, bimbalai bimbia, bitės dūzgia, vabalų giminės pandos – kamanės – tingiai tingiai ūžauja pro šalį dvasingomis akimis, medžių guote paežerėj tas pats paukščių turgus, koks vyko jau ketvirtą ryto, dangumi vis prašauna žiupsnis čiurlių, pradudena pramekena liūdnasis sparnuočių juokdarys perkūno oželis, kažkur tolumoj lyg… Skaitykite toliau

Apie dvasinę avitaminozę

Dvasinė avitaminozė © (aut. Daiva Juknevičiūtė) – mums šnekučiuojantis apie visai kitus dalykus, Daiva netikėtai ištarė šią genialią frazę. Taip gerai nusakančią tai, ką slapčia, slėpdami, o gal dar dažniau – nė nesuvokdami, tyliai kenčiame, spėju, daugelis. Atrodo taip savaime suprantama rūpintis kūnu: kas į sporto klubą, kas į bėgimo trasą, kas į masažus, pirtis; pedikiūrai, manikiūrai, depiliacijos, drabužiai, avalynė, kosmetika – daug kam savaime suprantama. Namai, daiktai – savaime suprantama. Daug kam visai suprantama rūpintis ir protu, intelektu: mokytis, šviestis, lavintis. Taip pat vis dažniau žmonės stengiasi saugoti ir sveikatinti savo psichiką, vis daugiau žmonių patys pamato, kiek daug jų psichinė, emocinė sveikata priklauso nuo jų pačių, kiek daug jie gali konstruktyviai keisti. Bet būna, kad net susitvarkius visus tuos lygmenis – fizinį, intelektinį, psichinį – siela kenčia baisų badą. Jokiu gurmaniškiausiu maistu, jokia rafinuočiausia literatūra, jokiais stilingiausiais batais, jokiais brangiausiais plaukų ir veido serumais neprimaitinsi sielos. Nepamaitins jos… Skaitykite toliau

Kodėl svarbu išsigryninti norą

Kai norime, bet nežinome ko, arba lyg ir žinome ko, bet norime tik drungnai, žinutė Visatai tėra labai miglota, drumsta. Įsivaizduokite tokį – neaiškų, blankų – norą lyg vangų virpesį, sklindantį erdve. Jis neaiškus, ūžiantis, trūkčiojantis. Jei kas jį ir pagauna – nesupranta, lyg atsisukęs radijo dažnį su trikdžiais. O taiklus, apgalvotas, pasvertas noro įžodinimas ir įkvepiantis vaizdinys (ne primestas, ne įteigtas, ne banalus “motyvuojantis” paveiksliukas iš interneto, bet savas, išjaustas, sąmoningai susikurtas vaizdinys) geba išjudinti užsistovėjusį vaizduotės vandenį ir keičia mūsų siunčiamą signalą. “Noriu keisti darbą, bet neturiu jėgų”, “noriu didesnio atlyginimo, bet (įrašykite savo versiją)”, “noriu augimo darbe, tačiau nemanau, kad man pasiseks” (ar “reikės daug aukoti”, o gal “tai ne mano jėgoms”)… Tačiau tai TIK įsitikinimai, gyvenantys mūsų galvose. Ir, jų neįsisąmoninus, diriguojantys mūsų (ne)pasirinkimams. Kai įsisąmoniname – galime keisti. Kai turime mums patrauklių instrumentų – galime tai daryti daug greičiau ir lengviau. Nelabai gerai darau pripažindama,… Skaitykite toliau

Jei su gauta siunta darytume tai, ką darome su išsipildymais

Kaip atrodytų, jei užsisakytume kažkokią prekę su pristatymu į namus, o kurjeriui atvažiavus tarpduryje staiga sakytume: – Aaaai, čia matyt ne man, aš neverta, aš neužsitarnavau, yra vertesnių už mane… Arba Lietuvos pašte prie langelio imtume mekenti tokias nesąmones? Deja, kartais būtent tą darom su savo norų išsipildymais. Kažko labai norėjom – užsakėm. Ir štai Visata supakavusi pristato mums siuntinį. Tačiau būna, kad pradėjus pildytis norui, užtraukiam būtent tokią giesmelę-rypelę. Manau, ir Visatą gali užknisti tas vadinamasis “lietuviškas kuklumas”, kas iš tiesų tėra liguistas nusimenkinimas: – Ai ne, čia ne man, čia kažkokia klaida, negali būti, aš neverta, kiek vertesnių už mane… Beje, ir pati taip giedojau, kai būtent mane pasirinko leisti Niujorke; ir šiandien dar būna dvejonių, ar jie tikrai neapsiriko. Bet gal kartais ne mums spręsti apie vertumą ir nevertumą. Užsakėm – priimkim. Panorėti, o paskui čvierytis tikrai nėr adekvatu. (Jei manot, kad adekvatu, pabandykit taip pat elgtis Lietuvos… Skaitykite toliau

Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku

Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, “oi, kas čia tokio”, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: “dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas” (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man): “Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių. Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug. Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą… Skaitykite toliau

Pagaliau suradau ramybę, kurios neturėjau 2 metus

“Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai. Nors man tik 26 metai, tačiau buvau susikrovusi didelį nesėkmių, neišsipildymų bagažą, kuriuo noriai dalinausi su kitais. Noriu pasidalinti savo 9 savaičių pasiekimais (prieš EŽD eksperimentą ir po).” Visad smalsu dirbti su žmonėmis, kurie jau yra daug skaitę, daug žino, tačiau tų žinių neintegruoja į savo realybę, nenaudoja, neverčia jų gyva praktika. Mano nuotolinių praktikų tikslas – taikyti tas žinias, kurias vieni tikrai turi, kiti – nujaučia intuityviai, treti net yra kažką epizodiškai pritaikę gyvenime ir vėl užmetę. Būtent todėl esu struktūravusi svarbiausias teorijas ir išdėsčiusi jas tam tikra tvarka, kad komunikacinių įpročių keitimas būtų lengvesnis, natūralesnis ir geriau įsilietų… Skaitykite toliau

Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau

“Visų pirma noriu padėkoti už tai, kad dalinatės savo žiniomis, patirtimi ir atradimais. Jaučiu, kad po šių 9 savaičių, viskas yra kitaip. Aš esu kitokia (ir sau labiau patinku :)). Galvojau parašyti, kai atsitiks kažkas WAU, bet supratau, kad jau atsitiko, tik tai įvyko, regis, taip natūraliai ir nepastebimai, kad nepajutau paties lūžio momento 🙂 Prieš pradedant vardinti pokyčius, noriu pridurti, kad dėl situacijos namie ne viską pavyko taikyti 100%, jutau didelį savo vyro priešinimąsi mano pokyčiams, tai aš dar ties 6-7 savaite koncentruojuosi. Nepaisant to, noriu pasidžiaugti: 1. Mano pagrindinis tikslas įvardintas pirmą savaitę buvo ramesnis, taikus bendravimas su artimaisiais, harmonija namie. Turiu pasakyti, kad nepamenu kada taip gerai sutariau su savo sūnumi! Jam beveik 12, prasideda ankstyvoji paauglystė (kurios taip bijojau), bet dabar esame artimesni nei kada anksčiau! Jis man pasipasakoja paslaptis, ateina pasitarti. Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau. 2. Tiesą pasakius, nustojau… Skaitykite toliau