Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku

Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, „oi, kas čia tokio“, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: „dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas“ (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man): „Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių. Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug. Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą… Skaitykite toliau

Pagaliau suradau ramybę, kurios neturėjau 2 metus

„Labai ilgai svarsčiau ar tikrai tokie dalykai veikia. Anksčiau skaitydavau įvairias populiariosios psichologijos, saviugdos knygas, tačiau niekaip neprisiruošdavau laikytis patarimų ilgiau nei keletą dienų, gal dėl to tai likdavo tik rezoliucijomis. Šįkart, Ilze, jūsų eksperimente dalyvavau būdama visiškoje asmeninėje psichologinėje duobėje, gal dėl to jūsų patarimus vykdžiau labai nuoširdžiai ir nuosekliai. Nors man tik 26 metai, tačiau buvau susikrovusi didelį nesėkmių, neišsipildymų bagažą, kuriuo noriai dalinausi su kitais. Noriu pasidalinti savo 9 savaičių pasiekimais (prieš EŽD eksperimentą ir po).“ Visad smalsu dirbti su žmonėmis, kurie jau yra daug skaitę, daug žino, tačiau tų žinių neintegruoja į savo realybę, nenaudoja, neverčia jų gyva praktika. Mano nuotolinių praktikų tikslas – taikyti tas žinias, kurias vieni tikrai turi, kiti – nujaučia intuityviai, treti net yra kažką epizodiškai pritaikę gyvenime ir vėl užmetę. Būtent todėl esu struktūravusi svarbiausias teorijas ir išdėsčiusi jas tam tikra tvarka, kad komunikacinių įpročių keitimas būtų lengvesnis, natūralesnis ir geriau įsilietų… Skaitykite toliau

Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau

„Visų pirma noriu padėkoti už tai, kad dalinatės savo žiniomis, patirtimi ir atradimais. Jaučiu, kad po šių 9 savaičių, viskas yra kitaip. Aš esu kitokia (ir sau labiau patinku :)). Galvojau parašyti, kai atsitiks kažkas WAU, bet supratau, kad jau atsitiko, tik tai įvyko, regis, taip natūraliai ir nepastebimai, kad nepajutau paties lūžio momento 🙂 Prieš pradedant vardinti pokyčius, noriu pridurti, kad dėl situacijos namie ne viską pavyko taikyti 100%, jutau didelį savo vyro priešinimąsi mano pokyčiams, tai aš dar ties 6-7 savaite koncentruojuosi. Nepaisant to, noriu pasidžiaugti: 1. Mano pagrindinis tikslas įvardintas pirmą savaitę buvo ramesnis, taikus bendravimas su artimaisiais, harmonija namie. Turiu pasakyti, kad nepamenu kada taip gerai sutariau su savo sūnumi! Jam beveik 12, prasideda ankstyvoji paauglystė (kurios taip bijojau), bet dabar esame artimesni nei kada anksčiau! Jis man pasipasakoja paslaptis, ateina pasitarti. Nustojau šaukti ant vaikų ir nesuprantu, kodėl anksčiau tą dariau. 2. Tiesą pasakius, nustojau… Skaitykite toliau

Pasakyk, ką mėgsti veikti

Man labai gera stebėti žmones, sekančius savo aistrą, savo talentą, savo dovaną, dirbančius su užsidegimu ir atida. Ir jau tik tyrėjiškai smalsu (o kartais – tik graudu ar net pikta) stebėti bandančius kažką dirbti per jėgą, atbulom rankom, nudelbtom akim, “pastatytais” balsais, dažnai net negalinčius nuslėpti, kad siekia kuo greičiau nusimuilinti, “atsifutbolinti”. Gyvenimišką aistrą laikau viena mįslingiausių temų, o negebėjimą jos jausti arba jos ignoravimą ilgus metus – viena liūdniausių. Nes darbas per nemeilę ar net neapykantą kartais kainuoja kur kas daugiau nei “tik” fizinę ir emocinę sveikatą, “tik” santykius ir namų gerovę. Kur kas daugiau. Tai liūdna, slogi ir sudėtinga tema. Aš ją dar tik pradedu tyrinėti.   Vis tik turbūt galiu vadinti save gerų, šviesių išsipildymų kolekcioniere – daug metų skaitau žmonių laiškus ir gyvai klausau jų istorijas apie tai, kaip (dažniausiai – labai netikėtai, neplanuotai) gyvenimas juos atvedė iki jų noro išsipildymo. Kaip išsvajojo sau tobulą vyrą… Skaitykite toliau

Artėja 40? 50? 60? Bijote pokyčių? Istorija įkvėpimui

Truputis malkų kažkieno lėtai rusenančiai vilties ugniai nepakenks. Tai puikus gyvas pavyzdys, ką galima nuveikti neturint negatyvių išankstinių nuostatų (ar nepasidavus joms). Ir ši istorija gali būti sveika vakcina kažkieno vaizduotei, jei: – žmogus dūsta tegul ir gerai apmokamam darbe, bet jaučia, kad jo siela ten merdi, – artėja 40 (50, 60 ir t.t., o gal tik 30?), ir sau pradedama pasakoti istorija, kad kažką radikaliai keisti „jau vėlu“ (oh yeah), – kamuoja pompastiškai mistiški užmojai „suvokti gyvenimo misiją“, „sužinoti šios reinkarnacijos užduotį“, tačiau realybėje nepajudinama nė piršto, kad būtų atrasta nors mažiausia širdžiai miela ir prasminga veikla, – dirbama per sukąstus dantis ir nė neįsivaizduojama, kad darbas gali tapti ne tik malonumu, bet ir… antraisiais namais.   Mėgstu tokias istorijas.   Galbūt todėl, kad tuoj prasidės šešti metai, kai esu sukūrusi darbo vietą sau pačiai, ir nepaisant tokio jau netrumpo stažo, man vis dar gera gauti naują patvirtinimą –… Skaitykite toliau

Apie kitokio požiūrio derlių

2012-ųjų vasarą buvau bedarbė, pavasarį netekusi darbo žeminančiomis aplinkybėmis – reklamos agentūroje, kurioje tarpo mobingas, vokeliai ir atviros patyčios iš žmonių. Kadangi mobingui pasipriešinau ir tapau vieninteliu žmogumi tos įmonės istorijoje, per devyniolika metų išsikovojusiu išeitinę kompensaciją, man buvo subtiliai užsiminta, kad „Vilnius mažas, kito darbo gali ir nerasti“. Išties kitą darbą susirasti pasirodė ne taip ir lengva. Po truputį lindau į neviltį, drauge – į skolas.  Tais metais buvo labai graži – šilta, saulėta – vasara. Atrodo, tik džiaukis, važiuok į sodybą ir tysok prie ežero su knyga. Tačiau viduje nuolat ruseno nerimas ir smilko augantis siaubas. Atrodė, kad neturiu teisės ilsėtis, reikia kažką daryti. Kartais nuvažiuodavau iki tėvų sodybos, tačiau tikrai buvau praradusi gebėjimą džiaugtis. Vieną sekmadienį, ruošdamasi namo į Vilnių, krausčiau sodybos virtuvės spinteles ir kroviausi į kuprinę grikius ir perlines kruopas (kurių ten visad yra „lyšnų“). Taip, man buvo taip blogai, kad net kruopas mieliau ėmiau iš sodybos atsargų, nei pirkau. Ir… Skaitykite toliau

Apie ilgalaikio įdirbio vaisius

Medus mano širdžiai yra tokie laiškai, atkeliaujantys gerokai po to, kai kadų kadais užsibaigė šios EŽD eksperimento grupės darbas. Yra tokių seminarų ir eksperimento dalyvių, kurios man rašo praėjus pusmečiui, metams, kartais ir dvejiems nuo pirmojo mūsų susitikimo. Aš manau, tai liudija apie savarankiškos veiklos tęstinumą ir yra geriausias įrodymas, kad veikia tai, ką veikiame mes. Euforija, „praregėjimo“ jausmas, labai stiprus įkvėpimas veikti lydi nemažą dalį žmonių, tačiau taip juk nutinka po daugelio seminarų, daugelio gyvų susitikimų – kartais dalyviai, grįžę į mano seminarą antrą kartą, labai gražiai parašo, „šįkart many mažiau skraidymo padebesiais, bet kur kas daugiau sveiko proto ir veiksmo realybėje.“ Be galo gera žinoti, kad įkvėpimas nėra trumpalaikis ir kad jis panaudojamas praktiškai. Nuoširdžiai dėkoju šio laiško autorei ir kitoms bei kitiems, po ilgėlesnio laiko parašantiems man apie vykstančius pokyčius. Tai, kas vyksta žmonių gyvenimuose, susitvarkius informacinę erdvę, kalbą ir galiausiai mintis, gali būti paaiškinama ir mokslu, ir senomis… Skaitykite toliau

Kas vyksta, mums blaivantis nuo negatyvo

Panašu, kad šįsyk susirinkusi labai stipri EŽD eksperimento grupė: atkakli, geranoriška, kantri ir išradinga. Jaučiu begalinį malonumą dirbdama su tokiais žmonėmis, o jų atsiliepimai jau ketvirtus metus rengiamą EŽD eksperimentą pripildė naujos prasmės ir naujos jėgos. Kadangi kiekvienąsyk pasidalinusi tikrais tikrų žmonių atradimais sulaukiu laiškų, kad tai labai įkvepia ir kitiems padeda tomis dienomis, kai einasi sunkiau, ir šįsyk publikuoju kelis ištisus dalyvių laiškus ir kelias trumputes ilgesnių laiškų ištraukas, praleidusi intymiausias detales. Galbūt ši laiškų šūsnis leis geriau įsivaizduoti, kiek daug priklauso nuo paties žmogaus: visi šie žmonės gavo tą pačią informaciją tuo pačiu metu ir dirba su ja tiek pat laiko. Akivaizdu, kaip skirtingai jie tą informaciją naudoja ir kiek įvairių gyvenimo sričių aprėpia pokyčiai: artimiausi santykiai, darbinė aplinka, fizinė savijauta, santykis su laiku, santykis su savimi, santykis su daiktais ir prisirišimais, santykis su kitų nuomone, ribų nustatymas, kaltės ir nerimo jausmų nykimas, pasitikėjimas savimi, laimingesni vyrai, ramesni vaikai… ir tai… Skaitykite toliau

Apie kas penktą iš mūsų, arba jautrumo dovaną

Ar jums taip sako? – Nereaguok taip jautriai. – Na ko tu pariniesi dėl tokių smulkmenų… – Nusispjauk ir daryk savaip! – Ko tu imi į galvą? Nekreipk dėmesio… – Nesuprantu, ko čia graudiniesi, gi čia svetimi vaikai (seneliai / šunys / katės)… O ar kada pagalvojot, kad sakyti “nereaguok taip jautriai” yra tas pats, kas sakyti “nebūk strazdanota” ar “nebūk tokia aukšta”? Jautrumas yra prigimtinė savybė. Sakyti “nebūk toks jautrus” reiškia beveik tą patį, ką “nebūk savimi”. Žinau, ką sakau. Sakau tai iš savo patirties. Ir turbūt – iš 20 procentų žmonių, skaitysiančių šį tekstą, patirties. Nes kalbėti apie jautrumą – tai, pasirodo, kalbėti apie kas penktą iš mūsų. Sykį beviltiškoje paauglystėje man gimė idėja, pakeitusi tuometinį mano požiūrį ir, galima sakyti, likusį mano gyvenimą. Buvau klaikiai jautri, klaikiai vieniša, klaikiai kompleksuota paauglė, tačiau vieną juodą dieną nežinia iš kur man šovė mintis: tai, ką šiandien laikau didžiausiu savo prakeiksmu,… Skaitykite toliau