Apie niūrius teisuoliškus abstinentus

Aną penktadienį siaubingai prisigėrėm su vaikystės drauge. Kai po vakarėlio kirtom paskutinę gatvę, kurios kitoj pusėj buvom pasistačiusios automobilį, ji, rodydama į vaikiną su dviračiu ir merginą su šunimi, pasakė: – Gal jie galėtų pervesti mus per perėją? Nes jau labai sunkiai paeinam. Bet bliamba, tokiu atveju jie iškart praneš policijai, kad mes girtos sėdam į mašiną! Tada ir vėl užsikniaubėm iš juoko, ir kurį laiką stovėjom įsirėmusios į kelius, negalėdamos suturėti laukinio kvatojimo. – Ilze, šitaip mane nugirdei… vienu buteliu… – vos atgaudama kvapą, išstenėjo ji. Iš tiesų įkalėm po butelį, ir ne bet kur, o prie Seimo fontano. Man buvo kažkokia chuliganiška nuotaika, tad nuėjusios į piceriją pasiėmėm po butelį bealkoholinio alaus išsinešimui, atsisėdom ant suklypusio suolo prie fontano palaikų, žiūrėjom į pamišėlių sodininkų suartą ir kiaulpienėm užsodintą fontaną, prie kurio tiek sėdėta prieš dešimt metų, kai gyvenau Gedimino prospekte, ir gurkšnojom kaip piemenys, ir krizenom kaip vaikai.… Skaitykite toliau