Apie šventinių palinkėjimų žodžius


Turbūt daugelis esame girdėję tokių “šventinių” palinkėjimų, po kurių apima jei ne svetimos gėdos jausmas, tai bent jau apmaudas dėl to, kad žmogus visiškai negirdi to, ką pats kalba (ar neskaito to, ką rašo). Lygiai taip pat turbūt daugelis esam susidūrę su tokia “geranoriška” kritika, po kurios ne tik kad nebesinorėdavo tobulėti – po kurios nebesinorėdavo iš viso nieko. Apie tai ir kitus žodžių labirintus daviau kalėdinį interviu vienam leidiniui, skirtam sveikatingumui. Ir švenčių proga dalinuosi originalia pašnekesio versija. Klausimus uždavė Evelina Žičkienė.

Ko nesakyti savo porai žiemą?

Mano seminaro apie baltąją kalbos magiją dalyvė pasakojo, kad jos darbe ant sienos kabo sąrašas frazių, kurių, anot darbdavių, negalima sakyti. Ji prisipažino apie nieką kitą ir negalvojanti, kaip tik apie tas frazes. Taip jau su tais neiginiais ir draudimais yra. Tad vengčiau siūlymų, “ko nesakyti”, o pasidalinsiu asmenine ir kitų žmonių patirtimi, ką sakyti savo antrai pusei labai verta.

Vienas dzenbudizmo mokytojas sako: santykius reikia laistyti, o vienas geriausių laistytuvų yra meilės kupina kalba. Ir turbūt visa, kas sakoma be meilės, mūsų santykius džiovina ir marina lyg augalą. Tiek aš, tiek mano seminarų dalyviai pastebime, kad išreikšti palaikymą, išsakyti džiaugsmą, rasti laiko pasikalbėti apie gerus per dieną nutikusius dalykus, drauge kurpti svajones, ketinimus – labai didelė vitaminų injekcija santykiams. Per ilgus metus daugelį gerų dalykų santykiuose pradedame suvokti kaip savaime suprantamus, jie apsineša dulkėmis. Sąmoningas šių dalykų pastebėjimas, jų “įgarsinimas” tas dulkes nupučia ir iš tiesų didina laimės jausmą. Labai svarbūs dėkingumo žodžiai – tyrimai rodo, kad poros, garsiai ištariančios dėkingumo žodžius, jaučiasi laimingesnės ir tvirtesnės.

Žinoma, kartais gal neturime nieko gražaus pasakyti, kartais prisireikia ir nemalonias temas nagrinėti, spręsti konfliktus, kritikuoti. Tačiau ir nemaloniems dalykams galime rasti neutralesnių žodžių, o kritika gali būti konstruktyvi – kreipianti mus ir artimąjį sprendimų link, o ne tiesiog tuščiai badanti artimojo klaidas pirštu. Žiemą ir taip šalta, tad manau, šiuo metų laiku santykiuose ir žodžiuose itin norisi šilumos ir švelnumo.

Kodėl būtent mylimiausiems negailime žodžių be cenzūros?

Gal manome, kad prie mylimiausių galime sau leisti viską? Tačiau būti savimi ir naudotis kitu žmogumi lyg emocijų šiukšliadėže – du skirtingi dalykai. Pastebiu, kad išsiliejimas ant kito dažnesnis ne porose, o mamos-dukros santykiuose. Galiu, žinoma, klysti – tai mano įspūdis, nes seminaruose sutinku daug moterų, slegiamų negatyvių mamų šnekų.

Gal kartais mamai lengviau išpilti visą susikaupusį negatyvą dukrai į ausį – ir kad vyras blogas, ir kad darbe skriaudžia, ir kad ligos kimba, ir kad kaimynas nuo sunkios ligos mirė. Dažna dukra po valandos tokio “malonaus” pokalbio nenori nieko, nebent tą patį negatyvą išpilti į savo vyro ar vaikų ausį. Sakau tą be jokio kaltinimo – taip tiesiog įprantama, išsivysto tokia bendravimo kultūra, mes patys leidžiame jai tokiai būti.

Tačiau kiek naujos erdvės ir kiek džiaugsmo atranda moterys, apsisprendusios sąmoningiau rinktis žodžius ir temas bendraujant su artimaisiais… Ne sykį sulaukiau laiškų, kad ėmus pagarbiau, švelniau ir atidžiau bendrauti, atgyja net labai apleisti, pašliję santykiai – tėvai atkuria ryšį su vaikais, klibančios santuokos tvirtėja, suartėjama su nutolusiais draugais.

Žodžiai yra mūsų santykių pamatai – labai sunku kurti šiltą ryšį, kai tie pamatai lediniai. Tačiau visad galime tuos pamatus “apšiltinti”.

Ką gali vienas geras žodis ir vienas blogas žodis padaryti artimajam ir apskritai – santykiams? Man labai patiko per Tavo dirbtuves išsakyta mintis, kad gerais žodžiais santykius laistome tarsi medį, o blogais – genime šakas.

Destruktyvūs žodžiai muša ūpą, kelia įtampą ir mažina motyvaciją, o įkvepiantys žodžiai mus iš tiesų motyvuoja – tą rodo tyrimai. Net ir vienui vienas žodis gali daug: sušildyti ar atvėsinti, suteikti ar atimti viltį, atstumti arba įžiebti susižavėjimo kibirkštį, gal net pradėti meilės istoriją.

Man artima daug metų su vaikais ir studentais dirbusio autoriaus, Halo Urbano, mintis: ištarti netinkamą žodį užtrunka sekundę, o gyventi su jo pasekmėmis gali tekti visą likusį gyvenimą. Nesu pozityvaus mąstymo šalininkė ir tikrai nemanau, kad mūsų gyvenimo problemas išsprendžia dirbtinė šypsena, skrajojimas padebesiais ir kartojimas, kad gyvenimas nuostabus. Tačiau matau labai įdomų reiškinį: užtenka vien tik liautis kartoti negatyvius dalykus sau bei artimiesiems, ir teigiami pokyčiai prasideda.

Esu stebėjusi moksleivius, kuriems su kolegomis tiesiog nebekartodavom to, ką prieš tai kartodavo mokytojai: kad jie negabūs, neprotingi, kad jie neturi ateities. Vaikai per kelis mėnesius atsiskleisdavo visiškai naujomis spalvomis, išnirdavo tokie jų talentai, apie kuriuos niekas neįtarė. Tų vaikų ausys, širdys ir galvos tiesiog apsivalė nuo blogų žodžių.

Jei visą gyvenimą buvome tokie (bambekliai ar bent jau mėgstantys kitą apstumdyti žodžiais, nes mums PMS), negi įmanoma kažką pakeisti? Va taip, dabar pat, „ant staigiųjų“?

Tikrai įmanoma, ir būtent tuos bambančius ir dejuojančius labai kviesčiau atlikti eksperimentą: nugyventi kelias savaites be bjaurių kalbų apie kitus, pasaulį ir save pačius. Iš anksto džiaugiuosi už tuos, kurie pabandys, nes žmonės, “detoksikavę” savo kalbą nuo nuodingų temų, iš tiesų išgyvena labai ryškių, svarbių pokyčių – tą rodo jau tūkstančių žmonių patirtis, kurią nuolat stebiu.

Pati daug metų buvau bambeklė, o jau įtūžusi tai taip žodžių nesuturėdavau, kad nuoširdžiai atrodydavo – pats nelabasis kalba mano lūpomis, čia net ne aš tuos žodžius tariu. Tai natūralu: mums įpykus esame veikiami adrenalino, tam tikra prasme iš tiesų kalbam net ne patys: už mus kalba emocijos, sumaištis, kūne vykstantys procesai. Užsisukus tokiame rate, sunku stabtelėti ir suvokti: skundai gyvenimo negerina, apkalbos mūsų nepadaro laimingesniais, padejavimai dėl ligų sveikatos nesuteikia.

Tik kviečiu į tas savaites be bjaurių kalbų žiūrėti labiau kaip į žaidimą: lengvai, be lūkesčių, nekaltinant savęs, jei kurią dieną nepasiseks. Tada destruktyvius įpročius keisti naudingais paprasčiau. Galiu pažadėti, kad tikrai bus malonių atradimų.

Šventinis laikotarpis. Visi kažkaip stengiasi įsilieti – kas puošiasi, kas bent kojines susirenka. Kažkas netgi sugeba komplimentų pažerti. O kažkas, bene dauguma, nemoka jų priimti ir taip gali susigadinti nuotaiką sau ir kitiems, tiesa? Taigi kaip reiktų sakyti ir kaip nereiktų pateikti komplimentų, ir kaip juos reikėtų priimti?

Kaip mes patys jaučiamės, kai išdrįstam pasakyti kažkam komplimentą, o jis čia pat būna paneigtas – “baik tu, šiandien aš baisi kaip karas”, “nu kaip aš galiu gražiai atrodyt – kirpykloj nebuvau šimtą metų”, “nesąmonė, čia sena suknelė, jau seniai iš mados išėjus”? Retas jaučiasi gerai, kai jo komplimentas būna atstumtas. Tad siūlau visų pirma liautis neigti išgirstus komplimentus. Net jei neišeina jais tikėti, siūlau priimti ir tiesiog padėkoti. Teigiama, kad gebėjimas priimti komplimentus yra stipriai susijęs su savivertės jausmu ir mokantis vieno, auga kitas.

Kitas dalykas, kurį stebiu – kad taupom tuos gerus žodžius, atidėliojam jų išsakymą – gal bijom būti ne taip suprasti, gal užaugom aplinkoje, kur jų buvo mažai. Yra žmonių, iš viso šykštinčių gražių, šiltų žodžių kitiems, užtat labai dosnių kritikos. “Geri dalykai yra savaime suprantami, tad jų sakyti iš viso nereikia,” – ne sykį girdėjau taip argumentuojant. Kviesčiau paabejoti. Gali būti, kad maloni vaistininkė nežino, kad visad pakelia mums ūpą, o aną žiemą ji dar ir nuo gripo komplikacijų mus apsaugojo, patarusi vengti savigydos ir pasirodyti gydytojai. Pasakykim, pasidžiaukim, padėkokim – tai labai paprasta, o ištartas geras žodis suteikia laimės mažiausiai dviems: sakančiam ir girdinčiam.

Rašysime sveikinimus draugams ir pažįstamiems, garsiai tarsime linkėjimus namiškiams. Į ką būtų verta atkreipti dėmesį renkantis žodžius šventėms?

Kartais šventiniai linkėjimai atrodo lyg šokoladinis saldainis, kurio viduje – sugedęs, sugižęs įdaras. Tarsi linkima gerų dalykų, tačiau kažkodėl su nesėkmių, nelaimių skoniu burnoje:

“kad tik laimės nepritrūktų”,
“kad tik vaikai nesirgtų”,
“daug ištvermės aršioje konkurencinėje kovoje”,
“kad verslas nesubankrutuotų”,
“sveikinam sukūrus šeimą, linkim nesipykti”,
“kad ligos ir negandos aplenkų ateinančiais”…

Užtektų viso labo krislo sąmoningumo rašant ar sakant linkėjimą, ir šios frazės skambėtų jau kitaip:

“daug laimės ir džiugių akimirkų”,
“tegul vaikai būna sveiki ir stiprūs”,
“palankių verslo vėjų ir gerų įžvalgų”,
“klestėjimo ir palankių aplinkybių”,
“darnos, aistros ir turtų naujai šeimai”,
“sveikatingų ir taikių ateinančių!”

Sakyčiau, kad svarbus kiekvienas mūsų žodis, ir kuo esame pastabesni, kuo reiklesni jiems – tuo mažiau nereikalingų dalykų pasakome ar parašome. Beje, esu skaičiusi, kad pusė to, ko linkime kitiems, grįžta mums. Tad dosniai ir iš širdies žerti gražius palinkėjimus naudinga visiems: tiek gavėjui, tiek palinkėjimų autoriui.

Dėkoju už pašnekesį ir linkiu visiems skaitytojams sėkmingo metų darbų užbaigimo, prasmingų švenčių, išsvajotų dovanų ir magiškos jėgos pradedant Naujuosius!


Bookmark the permalink.

Comments are closed.