Vakar. Vėlyva popietė. Ilsiuosi ant Pūčkorių atodangos, po gero pasivaikščiojimo po Vilnios slėnį Pavilnių regioniniame parke. Baigiu kavą ir klausaus radijo ant atokiausio suoliuko. Matau, kad manęs link eina mergina. Pritylinu radiją, bet labai noriu baigti klausyti, ką klausau. Kaip tik spėju. Mergina – atrodo kiek apsvaigusi – kone tą pat akimirką paklausia, gal turiu cigaretę.
– Deja, ne, – sakau. Tačiau išsyk matau, kad kažkas ne taip. Mergina pasimetusi, lyg prabudusi iš blogo sapno.
Jau žiojuosi klausti, ar nereikia kokios pagalbos, kai ji pasiteirauja:
– Gal galiu iš Jūsų paskambinti?
Žinoma. Surenku jos padiktuotą numerį, ji skambina, niekas neatsiliepia. Surenku kitą jos padiktuotą numerį – tas telefonas išjungtas. Per tą laiką gaunu užtektinai vizualinės informacijos, kad suprasčiau, jog merginai reikia pagalbos. Ji basa, jos džinsai sutepti žemėmis.
– Klausykit, gal aš galiu jums kažkaip kitaip padėti? – klausiu. – Juk matau, kad Jūs basa. Gal aš galiu Jus kažkur nuvežti?
– Ne, – purto ji galvą. – Aš ne iš Vilniaus…
Klausinėju, ir situacija po truputį aiškėja. Ji iš kito, gana toli nuo Vilniaus esančio, miesto. Išvažiavo su kompanija iš pat ryto, gėrė, susiginčijo, labai susipyko, dėl ko – nebepamena. Ir tie ją tiesiog paliko miške.
– Gal mums reikia užsukti į policiją? – klausiu. – Juk dingo jūsų pinigai, telefonas.
– Ne, aš išvažiavau taip, kaip stoviu.
– O smurto nebuvo?
– Tik ranką užsuko.
– Tai gal vis tiek norit į policiją?
– Tikrai ne.
– Tada, – sakau, – mums reikia sugalvoti, kaip Jus saugiai pargabenti namo.
Ji sako, kad nieko nenori ir niekas nebesvarbu.
– Bet aš negaliu Jūsų čia basos palikti, – sakau.
Bandau ją paguosti, bet ji kartoja, kad nieko gyvenime nebenori, nuo visko pavargo. Pradeda kalbėti, ir iškart verkia. Alkoholio jai reikia “atsipalaiduoti ir užsimiršti”, nes “visi prieš ją nusiteikę”, ji “nieko negali padaryti”.
– Kiek jums metų?
– Devyniolika.
– Devyniolika! – šūkteliu. – Tai Jums viskas dar prieš akis! Jūs galit baigti kokią norite specialybę, rasti mėgstamą darbą. Pamatysit, kaip vien nuo šito viskas pasikeis – ir draugai, ir laisvalaikis.
– Niekuo nebetikiu, nieko nebenoriu, – sako ji.
Čia jau labai slogi pasąmoninė programa, ir aš žinau, kad jokios tuščios teorijos tokiu atveju neveikia. Todėl kalbu iš savo patirties. Ji šiek tiek suklūsta, kai pasakau, kad pati jos metų, o ir vėliau, netikėjau geresniu rytojumi ir mažai ko norėjau gyvenime. Turėjau bėdų su elgesiu, su atsakomybe, mano gyvenime buvo užtektinai alkoholio ir labai mažai šviesos. Gyvenau skurde, mane supo daug “besitūsinantys” (o iš tiesų tiesiog daug geriantys), atsakomybės už savo pačių gyvenimus stokojantys “draugai menininkai”, apgaudinėjo darbdaviai, lindėjau skolose. Ir aš tikrai neįsivaizdavau, kad gali būti geriau. Bet kokias mintis mintiji – tą ir kuri. Šiandien esu išsimokėjusi visas skolas, turiu nuostabų vyrą, mėgstamą darbą, nuosavus namus.
(Nemėgstu žodžio “turiu”, tačiau tame kontekste jis turbūt buvo suprantamas.)
Mergina šiek tiek suklūsta.
– Viskas prasideda nuo mūsų minčių, – sakau jai. – Ateis laikas, kai Jūs šią dieną prisiminsit kaip kokį filmą, o pati gyvensite visiškai kitaip, jei tik to norėsite.
Matau, kad ji netiki.
Pagaliau susisiekiam su jos mama. Iš pradžių kalba ji. Mama rėkia, mergina verkia. Tada ji mamai sako, „pakalbėk su tokia moterimi, kurią čia sutikau”, pokalbį perimu aš. Sakau, kad nuvešiu merginą iki stoties ir įsodinsiu į autobusą, pakeliui nupirksiu jai batukus. Mama pradeda verkti, kaip man atsilygins. Aš ją raminu ir sakau:
– Visiems gali visko nutikti, nereikia atsilyginti, tik vieno ko prašau, tai jūs jos labai nebarkit grįžusios.
– Bet čia ne pirmas kartas, – sako jos mama. – Pusantrų metų vaikelis paliktas pas draugę. Atims tą vaiką, jei toliau taip…
Na, paliktas vaikelis – rimta.
– Bet žinot, – po pauzės tariu, – aš irgi devyniolikos metų čiūdus krėsdavau, atrodė, kad nieko iš manęs jau nebus. Bet tvarkiausi ir susitvarkiau. Labai svarbus artimųjų nusiteikimas, labai svarbu padėti, o ne nurašyti žmogų, iš savo patirties Jums sakau.
Jaučiu, kad mama kiek atlyžta.
Galiausiai paaiškėja, kad Vilniuje gyvena merginos teta, ir geriausia jai bus nuvažiuoti pas ją. Kol laukiam jos mamos skambučio su adresu, aš sakau:
– Gal Jūs norit kavos?
Matau, kad merginos net vyzdžiai išsiplečia. Suprantu, kad ji labai ištroškusi. Tačiau, matyt, pasikuklina, o gal basa, žemėta nenori eiti į kavinę, tad pasimuisčiusi sako “ne”. Tada atiduodu jai savo vandenį ir ji godžiai godžiai jį geria.
Gaunam adresą, vežu ją į tolimą Vilniaus rajoną, dar porąsyk pabandau kažkaip pasėti geresnę mintį jos galvoj. Ji tai tyli, tai verkia. Taksistas pasitaiko supratingas ir nieko neklausinėja. Kai visi trys tylim, mintyse prašau, kad šios merginos mąstysena per stebuklą pasikeistų ir į jos gyvenimą ateitų tikėjimas savimi, rytojumi ir prasme. Nes kol jos mintys liks tokios pat – kad visi aplink priešai ir geriau jau nebus, – jos gyvenimas liks toks pat.
Kai atvežu ją, paprašau palaukti mašinoje, ir viena nueinu pakalbėt su iš laiptinės išėjusia teta. Ir jos paprašau, kad labai nebartų, pasakau, kad pati jaunystėje turėjau bėdų dėl elgesio, tačiau išaugau, susitvarkiau. Teta – miniatiūrinė rusakalbė moteris – man pasirodo paprastas, tačiau geras žmogus. Ji taip pat kažkaip atlyžta, atsileidžia, man regis, net patiki, kad viskas gali susitvarkyti. Atsisveikindama rusiškai linki, kad Dievas duotų sveikatos visai mano šeimai.
Tikrai nežinau, ar tą merginą pasiekė mano žodžiai, ar jos mama ir teta mane girdėjo. Paskui vis sukau šį susitikimą kaip filmą, vis rasdavau, ką galėjau padaryti geriau. Tikrai galėjau duoti šiek tiek pinigų, galėjom vis tik ir tuos batukus pakeliui nupirkti. Liko jausmas, kad padariau ne viską.
Bet galbūt šias eilutes skaito kitas žmogus, visiškai nebetikintis savo rytojumi, nebeturintis jokių svajonių, lygiai taip pat manantis, kad visi nusiteikę prieš jį, kad vienintelis būdas “atsipalaiduoti” yra gerti, kad jis – vienišas gyvenimo upės blaškomas šapelis ir kad jau niekada ir niekas nebus geriau.
Bus. Jei norėsite ir kažką dėl šito darysite – bus geriau. Su kiekviena diena. Kol vieną dieną bus taip gerai, kaip dabar jums galbūt atrodo neįmanoma. Čia ne narkotinė vizija. Čia ne nuo kitų knygelių nurašyta savipagalbos knygelė, padabinta rasotomis rožėmis. Čia kalbu iš savo ir daugybės žmonių patirties – mačiau labai daug žmonių, prisikeliančių iš labai didelių duobių, ir pati esu iškopusi iš tokio mėšlo, kokio niekam nelinkėčiau.
Bus geriau su kiekviena diena, jei tik to norėsite ir sieksite.
Viskas priklauso nuo jūsų. Viskas prasideda nuo jūsų minčių, nuo jūsų ketinimų, nuo jūsų žodžių. Visi jūsų gyvenimo santykiai priklauso nuo to, kaip tuos santykius kuriate. Santykis su savimi – lygiai taip pat. Santykis su gyvenimu – irgi.
Vieną dieną – jei norėsite, jei atsistosite ir eisite – jūs stovėsite ant vienos iš savo gyvenimo viršukalnių ir žiūrėsite į savo gyvenimo duobes kaip į šitą slėnį nuotraukoj – iš toli, iš aukštai. Aiškiai matydami, kad visi parklupimai buvo paties gyvenimo rodyklės stabtelėti ir keisti kryptį.
Nėra nei gera, nei smagu parklupti, tačiau svarbiausia yra tai, ką darome parklupę. Niekas neatsistoja be pastangų. Kaip mažas vaikas pargriuvęs neatsistoja be pastangų, taip ir gyvenimiškai parklupęs žmogus neatsistoja nesistengdamas. Nesistengdamas gali tik grimzti.
Štai grimzdimui nereikia jokių pastangų. Visada atsiras, kas garsiai pagailės ir dar labiau gramzdins į savigailą. Visada atsiras, kad drauge pabėdavos, piktai apkalbės „visus kitus”, kurie, žinoma, vieninteliai “dėl visko kalti”. Visada atsiras, kas pasiūlys ir drauge išgers. Kai pritrūks pinigų, visada atsiras, kad pasiūlys pasiskolinti. Ir nesijaudinti dėl palūkanų. Ar greitųjų kreditų, ar paties gyvenimo palūkanų. Tokią kompaniją rasti ir ristis žemyn pastangų tikrai nereikia.
O štai stotis ant kojų pastangų jau reikia. Išsiblaivyti, nusiprausti, numaudyt paliktą vaiką, apsitvarkyti, atsiprašyti, susimokėti skolas – čia pastangų jau reikia.
Gera žinia ta, kad vidinio sprendimo jėga tokia stipri, jog gali pramušti kiaurai – skurdą, vienatvę, neviltį, nešvarą, ligas, priklausomybes. Vidinio sprendimo jėga pažadina nuvargusį angelą sargą išpešiotais sparnais. Ir kai tas angelas sargas gali atsipūsti nuo kasdienio žmogaus traukimo iš mėšlo, jis gali atnešti dovanų. Sutapimą, vertingą informaciją, susitikimą, idėją.
Tačiau labai svarbu, ką kitam parklupus daro aplinkiniai. Taip lengva pasmerkti, paniekinti, nusisukti. „Aš tai jau rankų nesitepsiu,” „jis pargriuvo – jo ir problema, reikėjo galvoti!” Taip, taip.
O jūs pabandykit padėti atsistoti bent vienam parklupusiam. Yra ką veikti. Yra. Aš va su šia mergina praleidau gal pusantros valandos, kol kalbėjomės ir kol vežiau ją pas tetą – bet vargu ar kas pasikeis.
Tačiau jei kitąsyk pasikeistų – kokia tūkstanteriopa būtų šito grąža, daugelis neįsivaizduoja.
Jei neišeina padėti kitam iš altrusitiškų paskatų – padėkite iš egoistinių. Žinokit, kad Žemė apvali ir viskas grįžta. Padėsit kažkam atsitiesti – jis gal laikui atėjus padės dviems. Tie du gal padės dešimčiai, kai patys bus prikaupę vidinės jėgos. Ta dešimtis galbūt jau padės šimtui. Tas šimtas atėjus laikui padės tūkstančiui. Tas tūkstantis, jei nepames šios grandinės, galbūt vieną dieną padės dešimčiai tūkstančių.
Viena psichoterapeutė paskaitose sakė, kad vienui vienas teisingu keliu pradėjęs eiti, savo vidų tvarkytis pradėjęs žmogus teigiamai paveikia mažiausiai (MAŽIAUSIAI) 5-6 artimiausius žmones. Nieko nėra izoliuoto ir atskiro, visi esame labai susiję – ir savo emocijomis, ir savo ketinimais, ir savo skleidžiama informacija, ir gyvenimo būdu.
Tai jūs pagalvokit. Vienui vienas žmogus, kuriam galbūt šiandien padėsite atsistoti – jei jis tęs tą grandinę – vieną dieną gali teigiamai paveikti dešimtis tūkstančių žmonių. Per kitus, kuriems padės jis, ir per tuos, kuriems padės jau jo paties pagalbos sulaukusieji.
Taip sklis nebe niekinimo, nebe „tai manęs neliečia”, nebe kito žmogaus mygimo į purvą, nebe nevilties sėjimo, o gyvos bendrystės, geranoriško dalinimosi, ne vien tuščiais žodžiais bylojamos, o įkūnytos, veiksmu paverstos atjautos idėja.
Tik ribotas, siauras, tamsus, liguistos aplinkos ir ligotos žiniasklaidos auklėjamas protas galvoja, kad “jei kitam bus geriau – tai man bus blogiau”. Bet iš tokio riboto, tamsaus mąstymo galima išsilaisvinti.
Visi esame susiję. Grįžkim prie mano sutiktos merginos. Kuo mažiau ją ūdys ir kuo labiau ją palaikys artimieji, tuo ji greičiau ji stosis ant kojų. Kuo artimesnį sielai darbą ji dirbs, tuo ji bus laimingesnė, tuo stipresnė bus jos tikroji savivertė. Kuo labiau ji savo darbą mylės – tuo greičiau tobulės, tuo daugiau satisfakcijos jame patirs. Tuo mažiau jai reikės „atsipalaiduoti ir užsimiršti” alkoholyje. Kuo kokybiškiau ji gyvens, tuo sveikesnė – kūnu, protu ir siela – ji bus. Tuo geresni bus jos gyvenimo ryšiai. Tuo daugiau žmonių greta jos bus laimingi. Kuo kokybiškiau gyvens pati – tuo geresnį partnerį sutiks, jei tik norės. Svarbiausia – kuo laimingiau gyvens ši mergina, tuo laimingesnį vaiką ji išaugins.
Jei aš turėčiau burtų lazdelę, sukurčiau darbo vietą tai merginai jos mieste. Tokią darbo vietą, kurioje ji jaustųsi laiminga, kurioje ji galėtų tobulėti, augti, ir kur ji gautų orų atlyginimą, turėdama užtektinai laiko sau pačiai ir savo šeimai.
Taip pat, jei turėčiau burtų lazdelę, sukurčiau jai sveikesnę, sąmoningesnę bendruomenę jos mieste, laisvalaikį leidžiančią prasmingiau, nei važinėtis iš miesto į miestą geriant ir paliekant draugus miške.
Tačiau burtų lazdelės aš neturiu.
Bet esu beveik tikra, kad jos mieste jau yra jai tinkama darbo vieta. Ir sąmoningesnė bendruomenė – lygiai taip pat.
Jai tereikia rasti tiek viena, tiek kita.
Šito už ją niekas nepadarys, tik ji pati.
To ir linkiu.