Apie naudingiausią savybę – be vidinės cenzūros


“Kokia žmogaus savybė XXI amžiuje praverčia labiausiai?”

 

– tiesiog fantastišką klausimą man uždavė žurnalistė Ieva Rekštytė iš IQ LIFE.

Seniai buvo taip įdomu ir… taip sunku atsakyti į vienui vieną gerą klausimą.

Dėl ko? Nes, pirma, aš pati nuolat cenzūruoju save (dėl šito mane peikia kai kurie žurnalistai). Ir antra, šįsyk mano atsakymą ribojo ženklų skaičius.

Tačiau nepaisant vidinio cenzoriaus ir ženklų limito netikėtai viena po kitos man ėmė rašytis atsakymo įžangos.

Tai buvo turbūt ilgiausiai mano rašytas tekstas, kurio finalas yra trumpiausias žodžių skaičiumi. Sedėjau Frankfurto oro uoste, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, rašiau ir tryniau, karpiau, karpiau, karpiau, ir dar trumpinau… Turbūt dar niekad nebuvo taip sunku tilpti į žodžių limitą, nes turbūt dar niekad, atsakydama vos į vieną klausimą, nenorėjau pasakyti tiek daug.

IQ LIFE tąsyk pasirodė mano pačios cenzūruota versija.

Čia pateikiu visą tekstą – neiškarpytą savo pačios, kiek nepatogų, nesaldų ir nepozityvų.

 

iq

Taigi, kokia žmogaus savybė XXI a. praverčia labiausiai?

Pirmiausia pagalvojau apie kūrybiškumą.

 

Tačiau ima atrodyti, kad kūrybiškumas, Lietuvoje ne taip seniai “atrastas” lyg koks dviratis, jau kiek pervertinamas pats savaime. Juk galima būti labai kūrybišku visiškai nevertingų, niekur nepritaikomų idėjų generuotoju. Ar labai produktyviu… grafomanu.

Pastebiu, kad metai po metų į madą ateina naujos profesijos ir dabar siekti tapti “kūrybininku” bene taip pat populiaru, kaip prieš porą metų paklausius vieną kitą paskaitą gauti kažkokį popierėlį ir nūnai prisistatinėti “koučeriu” ar “pokyčių treneriu”.

Sutinku, kad kūrybiškumas ir gebėjimas įkvėpti kitus yra labai vertingos savybės, tačiau matau tam tikrą riziką siekiant jas tiražuoti ir pardavinėti lyg kokius nieko nereiškiančius sertifikatus.

Kūrybiškumas ir gebėjimas įkvėpti kitus visų pirma yra gyvenimo dovanos, kurios auga tik puoselėjamos. Bandyti įgyti tokių savybių per jėgą ir bandyti gauti jų per valandą – tai lyg per jėgą ir per valandą bandyti įgyti tobulą klausą.

Tuomet pagalvojau apie kitą svarbią savybę – inovatyvumą.

 

Vis tik manau, kad inovatyvumas be vertybinio lygties nario netoli tenuvestų žmogų ir žmoniją, nes progresas be dvasinio pamato dvelkia katastrofa.

Neseniai viename portale teko skaityti interviu moters, kuri vieną po kito pradeda kūdikius mėgintuvėlyje ir taip pat vieną po kito žudo savo įsčiose, paaiškėjus, kad jie turės paveldimų ligų. Ji tai pasakojo (ar žurnalistė perteikė jos žodžius) taip paprastai, lyg kalbėtų apie paauginamus ir vėl nukerpamus plaukus.

Pavirsti gyva, tačiau jau vargu ar mąstančia embrionų veisykla ir skerdykla jai leido būtent medicinos ir mokslo pažanga. Tačiau kažkur neapgalvotai buvo palikta etika. Moteriai, kuriai akivaizdžiai reikėtų psichologinės pagalbos, medikai leidžia žaisti ne tik savo kūnu, bet užmezgamomis ir vėl naikinamomis gyvybėmis.

Tad kita savybė, atėjusi į galvą, buvo atsakomybė.

 

Man susidaro liūdnas įspūdis, kad net atsakomybė už viso labo savo asmeninį gyvenimą, saviraišką ir karjerą nemažai daliai lietuvių vis dar didelė naujiena, antraip turbūt mano tekstai apie tokią, atrodytų, elementarią atsakomybę nesukeltų tokio skaitytojų pykčio ir aš nesulaukčiau necenzūrinių žinučių iš nežinomų numerių naktimis.

Vis tik atsakomybę už save laikyčiau nors ir labai vertinga, tačiau būtina savybe asmens evoliucijai. Tad kalbėti apie ją kaip apie labiausiai praverčiančią negaliu. Tai būtų tas pats, jei sakyčiau, kad praustis kasdien duše ir valytis dantis dusyk per dieną yra labiausiai praverčiantis žmogaus įprotis.

Tačiau atsakomybė gali turėti ir platesnę aprėptį – kai žmogus ima jausti, kad jo gyvenimo būdas, kasdieniai veiksmai ir net išsakoma pozicija liečia kitą, esantį šalia, liečia jo bendruomenę, gal net miestą, o ilgesnėje laiko perspektyvoje, ir šalį.

Ir vis tik negaliu socialinės atsakomybės vadinti labiausiai praverčiančia pačiam tokios savybės turėtojui. Kažkieno socialinė atsakomybė ir empatija yra tikrai naudingos bendruomenei ar gamtai, tačiau tokiems žmonėms gyventi nėra labai paprasta.

Tad galiausiai perklausiau savęs – o kokia mano pačios savybė man praverčia labiausiai?

Manau, tai smalsumas.

 

7f13f54768c2d3386ae1cf06f1d59caeresnet11_na

Britai sako, “katę pražudė smalsumas”, tačiau šiuolaikinių technologijų ir informacijos pertekliaus amžiuje aš sakyčiau, kad, atvirkščiai, pražudyti gali smalsumo stygius.

Žinoma, nekalbu apie purviną, žemą smalsumą, besiribojantį knisimusi po kitų gyvenimus ir svetimų paplavų degustavimu. Kalbu apie smalsumą, pakeltą aukščiau pletkų ir bulvarinių naujienų. Apie smalsumą, nukreiptą kažko naudingesnio, nei vienadienis turinys, kūrimui.

Iš kryptingo, empatiško smalsumo gali gimti daugiau gerų dalykų – tas pats kūrybiškumas, inovatyvumas, atsakomybė – tiek asmeninė, tiek socialinė.

Smalsus žmogus – šviežias kraujas bendruomenėje: jis palaiko idėjų cirkuliaciją, kelia klausimus, kartais suklysta, tačiau juda į priekį.

Smalsumas leidžia ištrūkti iš inertiškos kasdienybės ir žengti į naujas teritorijas.

 

Ir tai sakau iš asmeninės patirties: būtent smalsumas man padėjo išsiplėšti iš ilgametės kūrybinės vegetacijos ir socialinės atsakomybės letargo.

Kaip? Ilgai dirbau reklamoje, rašiau tekstus ir TV klipų scenarijus, tarp mano klientų buvo užtektinai alkoholio gamintojų.

Žinojau, kad tai nėra etiška, bet ignoravau prikimusią sąžinę. Iki tos dienos, kai su kūrybiško ugdymo projektu – vien iš smalsumo – atsiradau kaimo mokykloje. Tai sukrėtė. Gerianti, nedirbanti, svajonių nelabai turinti provincija man – anuomet išlepusiai, tingiai, tik savimi susirūpinusiai vilnietei – buvo geras spyris į minkštąją.

Supratau, kad nenoriu dirbti su alkoholio gamintojais ir prisidėti prie to, kad tūkstančiai vaikų Lietuvoje mato geriančius tėvus ar patys įjunksta į alkoholį. Tad jau kurį laiką su jais dirbti atsisakau, nors jie į mane karts nuo karto vis dar kreipiasi.

Netrukus, vėl iš smalsumo, nutariau pati pagyventi be svaigalų: šalyje, kurioje viskas – pralaimėjimai ir pergalės, krikštynos, vestuvės ir laidotuvės, – yra gausiai juo laistoma.

Man taip patiko, kad jau antrus metus gyvenu šitaip.

 

Tai yra – visiškai blaiviai. Panorau patyrinėti kitų blaivininkų atradimus – surinkau virš tūkstančio atsakymų, o jų apžvalga “Kuo kitoks blaivus gyvenimas?” pasiekė virš 100 000 žmonių. Dalis skaitytojų vėliau rašė atsisakę alkoholio vien paskaitę apie kitų patirtis.

Niekas manęs nesamdė tam “tyrimui”, niekas manęs neinstruktavo, nefinansavo. Visa ko variklis buvo… paprasčiausias smalsumas. Ir mano socialinę atsakomybę kilstelėjo ne moralizuojantys teisuoliškų tetulių pamokymai, kurių nuolat sulaukiu burnojančių komentarų pavidalu. Mano socialinę atsakomybę kilstelėjo tai, kas nuvalkiotai yra vadinama “išėjimu iš komforto zonos”, kitaip tariant, noras patyrinėti naujas teritorijas.

Dabar vis labiau vertinu smalsumą kaip impulsą veikti.

 

Ir kaip instrumentą, leidžiantį ilgai ir įsitraukus stebėti procesus, ieškoti priežasčių ir pasekmių ryšių.

Štai jau tuoj prasidės ketvirti metai, kai rengiu Efektyvių žinučių dirbuves (EŽD) – seminarą apie kasdienę komunikaciją su savimi ir pasauliu.

Pernai, siekdama tiesiog palengvinti teorinių žinių vertimą praktika, seminaro dalyviams sukūriau devynių savaičių mokymosi planą, skirtą praktikuotis savarankiškai. Tą planą įkvėpė mano susidomėjimas neuroplastika – mokslu apie smegenų gebėjimą persikurti mokantis, tad pavadinau jį tiesiog EŽD eksperimentu.

Surinkusi virš 1500 žmonių atsiliepimų įsitikinau: šis devynių savaičių planas veikia nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, asmenybės tipo ir gyvenamosios vietos.

Dabar jau visiškai drąsiai galiu sakyti, kad atsisakius “maitintis” aplinkos negatyvu ir “transliuoti” jį savo šeimoje ir darbe, šyla santykiai, nyksta destruktyvus elgesys, toks kaip piktnaudžiavimas alkoholiu ar persivalgymo priepuoliai. Žmonės konstruktyviau elgiasi su pinigais, mažėja depresyvių nuotaikų, gerėja miegas.

Ir visa tai gali būti paaiškinama mokslu – vėlgi, smalsumo vedina, samdau žmones, kurie gali komentuoti šiuos procesus ir padeda man tobulinti mokomąją medžiagą: psichologus, psichoterapeutus, norėčiau prijungti ir medikus.

Pirmuosius metus, kai gimė EŽD eksperimento idėja, rinkti ir apdoroti visą medžiagą nebuvo lengva. Meluoju. Buvo sunku. Neturėjau jokios sistemos, jokios programos, leidžiančios rūšiuoti ir tvarkyti duomenis. Kartais manydavau, kad gyva paskęsiu laiškų krūvose. Kartais rymant prie kompiuterio tiesiog ateidavo rytas.

Ir mane bemiegėmis naktimis palaikė… taip, tas pats smalsumas.

 

Manau, kad būtent smalsumas yra vienas svarbiausių mano veiklos variklių ir savybė, sukūrusi daugiausia naudos mano skaitytojams ir mano seminarų bei nuotolinių programų dalyviams.

Smalsumas padeda man vystyti sumanymus, plėtoti idėjas, ieškoti sprendimų akligatviuose ir netgi savaip “pakrauna” išsekusią mano įkvėpimo bateriją, kai persidirbu ar susiduriu su didesnėmis techninėmis kliūtimis.

Maža to, smalsumą galėčiau pavadinti ir pelningiausia savo savybe, nes didžiausias pajamas generuojantys mano sumanymai gimė iš smalsumo, “o kas, jei…

Dėkoju už iš naujo atrastą smalsumo naudą.

Ir skaitytojams linkiu būti smalsiems, žingeidiems ir tyrinėjantiems.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.