Nepriklausomybė – erdvus žodis. Man jis atrodo savy talpinantis ir laisvę, ir atsakomybę už tą laisvę, ir praeitį, ir ateitį, ir savarankiškumą, ir žinojimą, kokia buvo viso to kaina. Nepriklausomybė man nėra spuoguoto nebrendylos svaičiojimai, koks jis nepriklausomas nuo visų, kai pats gyvena pas mamą, už jo mokslus moka tętė, ir dar gauna pinigų iš babos „smulkioms išlaidoms”, tad jis turi labai daug laiko ir energijos kalbėti apie „supuvusią sistemą”, ir apie „pasaulio pertvarkymą”, nors paties kambariui net mažiausia tvarka negresia ir tarp keturis mėnesius užraugtų kojinių nėra kur praeiti.
Aš manau, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų. Kad nepriklausomais tampame, kai išmokstame mokėti už save ir už visas savo patirtis, ir darome tai garbingai, niekieno neverčiami. Tokią dieną linkiu mums visiems gyventi taip, kad Nepriklausomybės akto signatarams nereiktų pešioti barzdų iš nevilties.
Gražūs parašai.
Gyvenantiems iš mamos, tętės ir babos kišenių nuoširdžiai linkiu pradėti dėti pamatus visokeriopai savarankiškam gyvenimui. Nieks jums neliepia bėgti iš tėvų namų dabar (pati, tiesa, pabėgau dvyliktoj klasėj), tačiau marinuotis tėvų kišenėje iki trisdešimties – visi suprantam, kad tai nėra normalu ir kad būti visokeriopai laisvu malantis po tėvų stogu yra iliuzija.
Tą rašau, nes man tenka sutikti tokių nuolaidžių, mandagių, atsargių tėvų, kurie klausia, ką daryti su parazituojančiais vaikais (vaikams trisdešimt plius). Ką jūs darysit su savo parazituojančiais vaikais, yra tik jūsų atsakomybė, tačiau pasakysiu tiek – tai, kad man tėvai gana žiauriai ir tikrai griežtai nukirto „finansavimą” labai, labai anksti, tikrai stipriai prisidėjo prie to, kad nesulaukusi nė trisdešimties buvau finansiškai nuo nieko nepriklausoma, galiu dirbti tai, kame matau prasmę, tik su tais, su kuriais man pakeliui, o norėdama galiu pasiimti kelerių metų atostogas ir toliau mokėti sau atlyginimą – nes esu jį užsidirbusi. Šiandien manęs negali stumdyti jokie pilnatiniai užsakovai, ir jokie naivuoliai nebedrįsta kviesti manęs dirbti „už reklamytę” – nepriklausomybė nuo poreikio uždirbti kažkiek kiekvieną mėnesį neįtikėtinai išlaisvina ir padeda atsirinkti, kas yra kas.
Gyvenantiems iš greitųjų ir kitokių kreditų (nekalbu apie būsto paskolą) linkiu išsiblaivyti nuo noro turėti daugiau, nei šiandien uždirbam. Liaukitės vergauti bukoms jums įpirštoms idėjoms, kad privaloma turėti naujausią telefoną, naujausią kompiuterį ar kitą naujausią šūduką. Šūdukai kiekvieną mėnesį yra ir bus vis naujesni. Jei esate priklausomi nuo naujausių šūdukų ir JUOBA jei imate paskolų tiems šūdukams pirkti – sorry, bet dirbate šūdukams ir greitiesiems kreditams, bet ne savo talentui, ne savo aistrai ir ne savo patirčiai.
Slepiantiems mokesčius, vis žiūrintiems, ką čia nuo ko nusukti, kaip iškaulyti nuolaidėlę ir kaip išzysti iš pažįstamo nemokamą paslaugėlę linkiu išvežti į mišką savo vidinį varguolį ir tapti sąmoningu, mąstančiu, laisvu, visų pirma – viduj turtingu laisvos šalies žmogumi. Iš tiesų suklestėti galime tik išmokę mokėti už tai, ką gauname. Parodykime šią dieną šmaikštų ilgąjį pirštą visiems dvasios ubagams, šykštuoliams, kaulytojams, skriagoms, paprašaikoms. Parodykime ilguoju pirštu jiems „nu nu nu”. Va taip va. Būkime nepriklausomi nuo kitų žmonių vidinio skurdo.
Auklėjantiems savo vaikus nepritekliaus, amžinų varžybų ir baimės dvasia, linkiu atsipeikėti. „Kelią skinkis alkūnėmis ir kumščiais”, „jūs visi konkurentai, draugų čia nėra”, „nieks iš meno nepragyvena, rinkis nemėgstamą, bet gerai apmokamą darbą”, „čiupk šitą vaikiną – kito gal ir nebebus”, „Lietuvoj neuždirbsi, nebent pavogsi”, „nieks niekam nelinki gero – visi už akių pavydi ir nekenčia” yra tik pačių šių žmonių praeities istorijos. Jei jie sėja tokias sėklas į savo vaikų galvas – tegul įvyksta stebuklas ir tegul jie leidžia savo vaikams rašyti savas istorijas ant švarių baltų lapų. Be tų suglamžytų, pribraukyt, nelaimingumu sumirkusių juodraščių. Tegul bent jau jų vaikai būna iš tiesų nepriklausomi nuo jūsų baimių, nepasisekimų ir neišsipildymų.
Visiems, nepajutusiems, kaip įsikinkė vidinės vergovės kalėjime, linkiu sveiko stabtelėjimo.
„Mane žudo šitas darbas, bet kur aš rasiu kitą?”
„Nekenčiu nepriteklių, o išlaidavimas man leidžia užsimiršti. Taip ir gyvenu nuo algos iki algos, nuo skolos iki skolos… O ką daryt?”
„Iš manęs kasdien tyčiojasi mano vaikinas, bet aš matyt geresnio ir neverta…”
„Na taip, ryju kaip patrakęs ir taip tikrai bandau užpildyti vidinę tuštumą, bet tai ką daugiau veikt?”
„Tikrai per daug ir per dažnai vartoju alkoholio, ir jis sukelia bėdų mano santykiuose ir darbe, bet tas bėdas ir tikiuosi pamiršti gerdama… Juk visi aplink daro tą patį, kodėl aš turėčiau būti balta varna?”
Mes esame tie, kurie galvojame savas mintis. Mes esame tie, kurie taria savus žodžius. Mes esame tie, kurie – sąmoningai ar ne – konstruoja savo nuostatas ir gyvenimo scenarijus. Būtent mes esame tie, kurie nusprendžia – sykį su trenksmu ar kasryt nubudę – būti priklausomais nuo kažko.
Arba būti nepriklausomais.
Nepriklausomais nuo savo baimių, išankstinių nuostatų, išlepimo, išgverimo, apkiautimo, apsikuitimo, „ką žmonės pagalvos”, „ką kaimynai pasakys”, „kaip aš draugams paaiškinsiu, kad nebegeriu…”
Nepriklausomybė yra platus žodis.
Tegul jis apima kuo daugiau mūsų gyvenimo sričių.
Man šis žodis yra rimtas, svarus, didelis ir giedras. Be saldžių ditirambų, be rasotų rožių ir per vaivorykštę šokančių delfinų. Rūstokas įrašas? Rūstokas. Bet paverkšlenti, parypuoti ir užstumti ant savo šalies (politikų, švietimo sistemos, tėvų ir kt. „kaltų”) galėsim visada.
Susiimkim bent šią vieną dieną, ir bent vieną savaitę – šios šventės proga.
Pamatysit, kad pradės dėtis maži, tačiau svarbūs dalykai.
O norintiems padirbti su vidiniu varguoliu, priklausomybe nuo šūdukų, liguistais išlaidavimais ir iš giminės paveldėtomis ar susikurtomis baimėmis, susijusiomis su darbu, uždarbiu ir finansiniu savarankiškumu – vienintelės šį sezoną nuostatų keitimo dirbtuvės: