Apie dviejų rūšių nuovargį: kai nenori kitos dienos, ir kai jos lauki


Būna, kad grįžtu po darbo dienos kai grybas: iš nuovargio nebejaučiu nei kojyčių, nei rankyčių, kaip tam senam anekdote. Net akių pasukiot nebegaliu. Norisi tik įgriūt į fotelį ir pūpsot kai daržovei – gal it kokiam moliūgui ar patisonui (labiau kosminė daržovė). Bet gi katės šoka alkanųjų polkutę, vienai patiek, kitai patiek, tada veizėk, kad viena iš kitos nevogtų, tada šluota subrauk iš šikinyko išsvaidytą kraiką (nes ko gi nepasvaidžius, jei gali pasvaidyt?).

Žinoma, kažkas taip pat pavargęs grįžta į namus, kur laukia trys alkani vaikai, kurie dar kiekvienas nori kažką papasakot ir kažko paklaust, ir gal dar du šunys, kuriuos reikia išvesti į lauką, – tai tikrai būtų didesnis iššūkis, nei dviem katėm vakarienę paduot. Ir ne bėdavoti šiuo postu noriu, bet atvirai pasakyti – kartais būnu nusikalus kaip šuo – taip, kad nebenoriu net kalbėt vakarais. (Rašyt vis dar galiu. 😀 )

Tačiau jausmas, nepaisant nuovargio, viduje būna geras. Kad padariau visa, ką tą dieną galėjau. Kad – kai kuriomis dienomis – sutikau labai įdomių žmonių. Kad sužinojau, kaip veika tas ar anas. Kad priėmiau gerų sprendimų. Kad pildau autentiškas, o ne kažkieno man primestas idėjas. Kad viskas vyksta. Kad gyvenimo tėkmė kažkur neša mane ir aš jaučiuosi saugi joje, nors ir ne visada žinau, kas bus už kito kampo.

Tas nuovargis yra kažkoks net džiugus. Galbūt kažkuo panašų nuovargį patiria mažus vaikus augindami tėvai – nežinau, tik spėju.

Ir pamenu save slogiausioje reklamos agentūroje, kurioje kadaise dirbau (lygiai prieš penkeris metus joje dar dirbau). Pamenu save toje agentūroje, apie kurią paskui parašiau mažą, greitai perskaitomą, tačiau tikrai ne man vienai svarbią knygą – „Atleisk savo šefą“ (norintys ją ras ir Knygų mugėje). Taip, anuomet vakarais namo pareidavau labai, labai pavargusi. Išsunkta iki paskutinio lašo. Lyg kas būtų vakuuminiu siurbliu išsiurbęs sielą. Visa, ko norėdavau – tai nusiprausti po dušu ir kristi kirviu tarp pagalvių (tai reiškia – nosimi žemyn, įsikniaubti, nieko nematyti, nieko negirdėti, apie nieką negalvoti, tiesiog išsijungti).

Ir atsikeldavau pavargusi. Ir eiti niekur nenorėdavau. Nenorėdavau, kad būtų ta diena. Norėdavau, kad kažkokiu būdu visos penkios darbo dienos būtų praleistos. Select all, delete all. Kad būtų savaitgalis. Savaitgaliais aš gyvendavau truputį labiau. Bet anksčiau ar vėliau ateidavo sekmadienio pavakarė, ir mano dangus vėl imdavo niauktis. Aš būdavau iš anksto pavargusi nuo pirmadienio ryto.

Tačiau tie du nuovargiai – dabartinis ir andainykštis – yra labai, labai skirtingi.

Būna nuovargis dėl to, kad darai tai, kuo netiki. Paprastai turbūt taip pavargsta žmonės, dirbantys tik dėl pinigų. Per jėgą, per sukąstus dantis, sugniaužtais kumščiais, per „negaliu“, lipdami per save, savo vertybes, savo poreikius, savo svajones (kartais jau mirusias). Prievartaudami savo prigimtį, savo charakterį. Atidėdami savo gyvenimą „kada nors“, „kai galėsiu sau leisti“. (Matyt, žmogaus siela labai pavargsta nedarydama to, kam atėjo į šią Žemę. Siela juk ateina čia dirbti, augti, mokytis. O ne vegetuoti bukai kalant babkes.)

Ir būna nuovargis dėl to, kad darai tai, kuo tiki – visomis išgalėmis. Jei tai kažkas nauja – natūralu, kad kartais tai gali pareikalauti daugiau jėgų nei numatei. Jei procesai priklauso nuo daugiau žmonių – natūralu, kad kažkas gali strigti, kažkas – užsitęsti, kažkas – neįvykti, kažkas – įvykti ne taip, kaip tikėjais. Natūralu, kad laukimas, nežinia, užsitęsę procesai valgo jėgas. Ir nuovargis turbūt yra natūralus. Šiuo metu pati darau dalykus, kurių niekada nesu dariusi. Priimu sprendimus, kurių lig šiol netekdavo priimti. Aprėpiu daugiau ir skirtingesnių sričių, nei kada nors ligi šiol. Ir kol kas tos aprėptys tik auga. Kartais pavargstu. Kartais – labai. Pavyzdžiui, šią akimirką laikau sukryžiuotus pirštus, kad D. užtruktų po darbo ir aš turėčiau dar bent kelias valandas pabūt su savim.

Tačiau tai kitoks nuovargis, nei tas ankstesnis, patirtas slogiausioje reklamos agentūroje. Visiškai kitoks.

Man pažįstami abu tie nuovargiai.
Tarp jų yra milžiniškas skirtumas.
Viso gyvenimo skirtumas.

Kas patyrė – tas žino.

Aš kviečiu, jei tik yra galimybė, rinktis tą antrąjį nuovargį.
O jei nėra galimybės – ją susikurti.


Bookmark the permalink.

Comments are closed