Apie darbinę aplinką, kuri suvalgo žmogų


Parašiau tokį tekstą tiems, kurie save prievartauja ar yra kasdien prievartaujami save išduoti darbe: paminti savo vertybes, nusižengti savo įsitikinimams, eiti prieš savo prigimtį. Tačiau rašiau jį penktadienio vakarą ir pagalvojau – per intensyvus jis penktadienio vakarui. Tad dedu dabar.

Vis išgirstu istorijų apie „šiuolaikines“ įmones, kuriose „skatinama konkurencinga aplinka“ – kuriose žmonės kartais už akių ar į akis vadinami debilais, mokomi stebėti ir skųsti vieni kitus, „duoti grįžtamąjį ryšį“ (kas dažniau reiškia kolegų klaidų ieškojimą). Kai kas atvirai kalba apie „veržlų ir ambicingą“ lipimą per kitų galvas, „nes kitaip nieko nepasieksi“.

Pasakysiu atvirai: tokioje įmonėje galėčiau dirbti nebent valytoja – čia jokiu būdu ne nuvertinant valytojo darbą, bet apsibrėžiant atsakomybių ribas. Ir tai galėčiau dirbti valytoja tik su sąlyga, jei galėčiau ateiti vėlai vakare, kai visa „konkurencinga aplinka“ su savo mėgėjiškais debilumo testais jau būtų išėjusi namo. Nors mano potencialas toks, kad (nepaisant to, kad tas potencialas vis dar ribojamas mano ydų, kompleksų, baimių ir saviplakos) galiu kurti dalykus, kurie yra įdomūs tūkstančiams žmonių, ir galiu prisidėti prie žmogaus ar įmonės procesų, kurie, sėkmingai prasidėję, toliau sėkmingai tęsiasi metus, dvejus, trejus – jau be manęs, nes aš gebu duoti pirminį impulsą ir paruošti žmogų (ar grupę žmonių) augti ir kurti savarankiškai.

Tačiau – taip, net turėdama tokį potencialą, aš „veržlios ir ambicingos“ politikos įmonėje, kurioje darbuotojai auklėjami lipti vieni kitiems per galvas, būčiau tik užguitas, pilkas žmogelis, nesvajojantis apie nieką daugiau, tik grįžti namo ir panirti į miegą.

O skurdžios svajonės įsikūnija skurdžiu gyvenimu. Ir kalbu ne vien apie materialų skurdą, nes skursti galima begale prasmių. Kūrybinis, idėjinis, socialinis skurdas yra ne mažiau baisus nei finansinis, ir visi jie susiję. Sakau iš patirties. Nes dirbau tokioj įmonėj. Ne vienoj. Tegul ir ne valytoja. Tegul ir, kaip tiems laikams ir kaip žmogui su mano patirtimi, už „gerą“ atlyginimą. Nors aš abejoju, ar koks nors atlyginimas apskritai yra pakankamai geras, kad žmogus ryžtųsi trečdalį gyvenimo leisti ne gyvendamas, o egzistuodamas saviprievartos kalėjime.

Kodėl apie tai dabar rašau?

Jau antrus metus lankau tokią profesinio augimo grupę, kur susirenka įvairūs su žmonėmis dirbantys žmonės, ir, vedami (vidiniais ir profesiniais keliais) psichoterapeutės ir mokytojos, auga.

Pirmus metus baigiau (kaip pati traktavau) savo feilu: turėjau labai sunkią sesiją, mano įspūdžiu, susimoviau. Mokslo metų gale nebesirodžiau mėnesį ar du – vis „atsirasdavo kitų reikalų“, bet jei taip atvirai, tiesiog bijojau grįžti. Na, vis dar buvau tame etape, kai klaidos buvo svarbesnės nei atradimai.

Tačiau šiemet grįžau į grupę, ir labai tuo džiaugiuosi.

Žiūriu šiandien į žmonių ratą, ir galvoju, kokie man jie gražūs. Vieni pažįstami, kiti mažiau, treti jau labai savi. Galbūt ir su jais nesame draugai bendrąja, įprasta šių žodžių prasme – negurkšnojame kavos, neiname pietauti drauge, neplaukiame baidarėmis, nežaidžiam boulingo ir neiname kartu į barą prisigerti, – tačiau esame bendrystėje.

Pasaulyje, kuriame kažkur mokoma slėpti, skųsti, badyti pirštais vieni į kitų klaidas ir „konkuruoti“, mes dalinamės patirtimi ir rūpesčiais, džiaugsmais ir baimėmis, mokomės drauge, stiprinam vieni kitus, ir kiekvienas tikrai augame.

Man tai ir yra tikrasis kolegiškumas.

Nėra buvę kito laiko, kad šis žodis mano žodynę turėtų tokį svorį, tokią prasmę, tokią gelmę ir būtų man pačiai toks gražus ir svarbus.

Galbūt, viena vertus, galima pabėdoti, kad štai reikėjo tiek metų, kad aš suvokčiau šio žodžio prasmę. Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad man tai nutiko dabar, o ne po dešimties ar keturiasdešimties metų.

(Taip, žinau atvejų, kai žmonės ilgus dešimtmečius dirba vienoje įstaigoje, nekęsdami kolegų ir būdami nuolatiniame kare su jais. Dešimtmečius… Ką išgyvena jų psichika ir jų kūnai, nuolat sprogdinantys save nesveiku adrenalinu ir kortizoliu, ir kiek jie nesukuria, tiek energijos iššvaistydami kovoms ir įrodinėjimams – galim tik spėti.)

Taip pat galbūt tik dabar, naujai suvokdama žodį „kolegiškumas“, galiu geriau matyti, kokiame mėšle kadais gyvenau.
Ne, egzistavau.
Ne, teisingiausia būtų sakyti, merdėjau.

Nes lipti per kitų galvas, „konkuruoti“, sekti, skųsti, bijoti ir skleisti baimę – visiškai ne mano programos. Tai naikinimo programos.
O mano prigimtinė programa yra kūryba.

Taip, visada labai svarbus žmogaus santykis su savimi, jausmas būnant su pačiu savimi, vyraujančios emocijos, gebėjimas reflektuoti save, suvokti kylančius jausmus ir jų priežastis. Prisiėmus atsakomybę už savo savijautą, visus šiuos dalykus galima sėkmingai keisti ir tobulinti. Aš žinau, ką reiškia išinstaliuoti vidinę programą „gyvenimas yra kančia“ ir pakeisti ją kai kuo gerokai džiugesniu. Tai vidiniai darbai, dirbant jie nusidirba, ir tų darbų vaisiai netrukus sunoksta.

Tačiau be vidaus, yra ir kitas svarbus lygties narys.

Aplinka.

Ir čia – pasirodo – man labai svarbūs žmonės, kurie šalia. Ir čia man itin svarbu turėti kolegų. Mano santykis su jais, ryšys, jų kuriama erdvė. Galimybė atsiverti, pabūti maža ir pažeidžiama, ir jaustis saugiai šalia jų. Kartais atnešti savo vargą, savo baimę, savo menkumą, padėti visų akivaizdoj ir pasakyti – ir tai esu aš, bet aš noriu tai keisti. Ir žinoti, kad nebūsiu užjuokta, sumenkinta, teisiama. Žinoti, kad net nevykusios patirtys tokiame rate tiesiog taps trąša naujiems atradimams.

Aš manau, kad mokytojų ir kolegų prasme esu išlošusi aukso puodą.

Bet aukso puodo metafora nėra labai tiksli. Iš tiesų tokį aukso puodą nusilipdome patys: ieškojimais, bandymais, galbūt ne sykį nusvilę ir nusivylę. Ir vis tik, jei norime ir siekiame, galiausiai nusilipdome.

PS. Pabaigai – istorija, mano girdėta nesyk, skirtingose vietose, skirtinguose miestuose, iš skirtingų žmonių, apie skirtingus žmones. Tačiau istorijos esmė ta pati, ji visada apie tą patį:

– Pas mus dirbo toks X. Buvo visiškai atšytas nuo chebros – žmogus stumtraukis, nieko pats nepadarys, nesugalvos, nepasiūlys. Atrodė, tik ateidavo atsėdėt darbo valandų. Pilka pelė. Ponas niekas. Nu ir mes dabar nesuprantam bajerio. Jis perėjo dirbti kitur – staiga išgirstam, kad vadovauja paradui, idėjos liejasi, reikalai vyksta. Galvojom, gal klaida, gal ten kitas žmogus tokiu pat vardu ir pavarde. Bet tikrai tas pats. Nu bet negali taip būti. Ar jis narkotikus kokius pradėjo vartot, ar ką. Tiesiog negali būt tas pats žmogus.

Gali.

Tiesiog sudžiūvusi, apipelijusi, vandens ir žemės ilgus metus nemačiusi sėkla pagaliau rado savo dirvą. Ir, didelė tikimybė, savo tikruosius kolegas.

Keliu bealkoholinės šampės taurę už visus tokius X.

Raskit savo dirvą ir klestėkit.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.