Apie dalinimąsi viltimi


Šiandien kaip dar niekad suprantu, kokį didelį svorį turi mus pasiekianti informacija ir kaip stipriai ji keičia nusiteikimą, ketinimus, valią ir veiksmą. Pasidalinusi mūsų šeimos apsisprendimu gydyti katę Juozapą, o ne “migdyti” ją, sulaukiau daug atsiliepimų. Dalis žmonių apgailestavo, kad patys pasidavė veterinarų spaudimui “migdyti” gyvūną, dalis rašė apie jau iškeliavusius keturkojus draugus. Dalis protino ir siūlė neturėti vilčių.

O dalis žmonių man ir kitiems skaitytojams dovanojo tai, kas nenuperkama, nenugvelbiama, nepavagiama, neparsisiunčiama iš interneto, ko negalima užsisakyti jokioje pasaulio parduotuvėje, netgi turint neribotas finansines galimybes.

Viltį.

Juk yra didžiulis skirtumas, ką gauname dovanų – viltį ar baimę. Yra didžiulis skirtumas, ką teikiame kitiems. Kartais nepagalvoję, kartais sąmoningai. Kartais iš įpročio. Geras įprotis būtų – dovanoti viltį, ar ne?

Būtent tai ir norėčiau paversti savaime suprantama tradicija – dalijimąsi viltimi, o ne baimėmis ir panika. Todėl dalinuosi keliais savo skaitytojų komentarais su kitais žmonėmis, kuriems galbūt vieną dieną pritrūks vilties slaugant keturkojį šeimos narį.

***

Ieva:

Savo katę gydau pas veterinarą, kuris nemigdo. Kuris gydo iki galo ir labai tiki, kad bus gerai. Ir išgydė, kai atrodė, vilties nėra… Maitinau ir girdžiau švirkštuku kelias savaites, jei reiks lašelinės, nebijosiu 🙂 Ačiū

Milda:

Lygiai tokioj situacijoj mano katiną palaiko, gydo ir “nenurašo” gyd. Jonas iš “8 drambliai” klinikos. Man asmeniškai pas daugelį veterinarų nesinori grįžti nė iš tolo (įvairiais klausimas besilankant). Todėl tikiu, kad tokios rekomendacijos kam nors pravers:)

Arūnas:

Ačiū Ilze už istorijos pasidalinimą. Visokeriopos sveikatos ir energijos Juozapui ir ištvermės tėvams:) Nuo savęs galiu pridurti, kad savo Miciukui, dabar jau po debesis besiganančiam, prieš 8 metus buvo prognozės identiškos.Trumpai istorija panaši, bet tik prieš randant gerus veterinarus reikėjo pernešti operacijas ir milžininškus medical bills, nes sukčių, kurie naudojasi tavo bejėgiškumu, milijonais…VNZ irgi radom gerą vet. gydytoją ir Miciukas, jeigu reikėdavo, gaudavo savo dozes of liquids ar ko jam trukdavo, tokiu pačiu būdu. Tai mums padėjo išgyventi dar 6 nuostabius metus drauge. Buvo ir trumpų komplikacijų, bet su nuolatine priežiūra viskas atsistatydavo. Turiu pabrėžti, kad labai svarbu po komplikacijų skatinti katinus gerti patiems: aš net į vonią nešdavau, kad laktų tekantį vandenį, nors ir fontaną savo turėjo, – tai trunka laiko, bet pasiteisina. Dar labai svarbu maistas su mažu fosforu kiekiu, skirtas katinams, sergantiems šia negera liga. Dieta tai labai svarbu, bet kada reikia duodavom ir jam labai patinkančių konservų, kad tik valgytų… Ačiū dar kartą, kad pasidalinai savo patirtimi, kuri neša gerą žinią, kad liga – tai ne pabaiga, bet kovos pradžia, ir kurioje mes turime išeiti tik laimėtojais.

Justė:

Vienas nuostabus veterinaras V. Valčiukas prailgino mūsų brangiausios šunytės gyvenimą bent 3 metais tai tikrai (ji gyveno 15 metų). Paskutinius gyvenimo metus ji sirgo, bet kas kartą, kai pasidarydavo labai silpna, tas nuostabus žmogus lėkdavo pas mus su lašeline ir dar pridėdamas visokius burtažodžius pastatydavo šunį ant kojų. Kartą atbėgo ir Kūčių vakarą, kai jo šeima turbūt jau valgė šventinę vakarienę… Garbė ir šlovė tokiems daktarams, nes jie suteikia daug vilties ir daro stebuklus.

Olga:

Pas mus jauniausia katė – “inkstininkė”, kurią beveik iškart viena “autoritetinga” save laikanti klinika pasiūlė užmigdyti. Nes “nu negi jums to reikia”. Bet mums, pasirodo, to reikia, todėl statom lašelines namuose (nors kainuoja daug nervų visiems), nuolat stebim kreatininą ir šlapalą ir tikimės gyventi ilgai bei laimingai. Sveikatos Juozapui!

Indrė:

Mūsų (jau buvusi) veterinarė paaiškėjus, kad reiks sunkiai gydyt katę ir ilgom lašelinių procedūrom, beje irgi dėl inkstų, – iš kart pasakė “reiks migdyt, neverta gydyt”. Visa laimė, radom tokią (taip pat Toto!!!), kuriai nepasirodė “per daug darbo” gydyti…

Birutė:

Esu labai dėkinga Vaidos klinikos daktarei Daliai Kupstaitei už mūsų katytės gydymą. Kitoj klinikoj jau prieš du metus sakė migdyti, o Dalios dėka kisia namus griauna dar ir kaip 😀

Dalia:

Aš irgi noriu palinkėti Juozapui sveikatos 😉 … Lygiai prieš metus mes taip pat kovojom dėl savo augintinio gyvybės. Buvom priversti pakeisti kelis gydytojus, statėme lašelines namie – pasveikom. Ir tai yra didžiulė padėka ir pagarba tokiems žmonems, kurie neleidžia nuleisti rankų 😉 Dar kartą Jums sveikatytės 😉

Gabrielė:

Prieš metus man teko namie statyti lašelines dviems katinams (užtrukdavau kas dieną apie 3 val., nes lašinau per kateterius į leteną), puikiai suprantu, ką tai reiškia jums ir kiek laiko ir ištvermės reikalauja. Mums pasisekė, nes kai suvaldėme kritinę situaciją, radome būdą ir lašelinių nebereikia statyti – spec. dietinius konservus skiedžiame su vandeniu ir pastatėme vandens fontaną, taip gauna daugiau skysčių. Laikykitės!

Sigita:

Mūsų katinas su inkstų nepakankamumu ir periodiškai kasdienėm lašinėm namie išgyveno 6 metus (susirgo ketverių, sulaukė beveik dešimties), viskas yra įmanoma, tikrai!:)

Sitora:

Sveikit! 🙂 Inkstų nepakankamumas yra tikrai ne liga, kada reikia nuleisti rankas! O lašelinės namuose, ir intraveninės, nieko baisaus – pirmą kartą rankos dreba, vėliau tikrai nieko sudėtingo nebeatrodo. Intravenines tik svarbu bent kambario temperatūros statyti, kad neatšaldytų ir taip silpno organizmo. Munis išsikapstė iš inkstų nepakankamumo, nors kraujo tyrimai buvo tokie, kad aparatas rašė “no value”.

Kristina:

Musu katinukas irgi 2 metų būdamas susirgo – tyrimas parodė kraujo vėžį… Buvo didelis smūgis namiškiams, bet bepasidavėm ir dėka savo veterinarės mes savo katinuku džiaugiamės jau 12 metų 🙂 Ilgas kasdieninis gydymas, kasmenėsiniai kraujo tyrimai davė rezultatų – po metų laiko kraujas nieko neberodė. Tad nenuleiskit rankų, jei tik yra menkiausias šansas bandyti – bandykit!!!

Liana:

Sveiki, mano katinas Princas buvo susirgęs inkstų akmenlige, padarė operaciją, namie padavėm vaistukų ir ganėtinai greit pasveiko. Linkiu Jums ir Jūsų augintiniams – būti sveikiems! Sveikatos ir vilties!

Ieva:

Pernai tokiam pat dryžuočiui uodeguočiui mėnesį kasdien leisdavau po du švirkštus – antibiotikai ir nuskausminamieji. Skausmą kentėm visa šeima kartu su juo, kovojom kartu ir nugalėjom – didvyris neteko dalies lūpos, bet mūsų dar labiau mylimas ir branginamas – kai prieš dvi savaites dariausi alergijos testą, tyliai prašiau, kad tik nebūtų alergijos kačių plaukui. Nebuvo. 🙂 Mūsų Čipsas yra mūsų ir toliau. 🙂

Vidmantė:

Man teko susidurti su daktaru, kuris pasakė „nelabai kas gydo, mažai vilties”, kai mano katytei ėjo odelė lauk, nes grybelis užpuolė, o aš taip pat po šoko ėmiau klausinėt ar tikrai nieko negalima padaryt. Ir pasirodo galima, žmogiškais vaistais, laikydama, kad nesikasytų, po gerą pusvalandį, ėmiau ir išgydžiau, ir vertėjo, ir tai buvo geriausias mano sprendimas. 🙂 Sėkmės jūsų Juozapui:*

Nijolė:

Žmogus ne ponas Dievas, kad spręstų kada migdyti gyvūnėlius. Aš esu už tai, kad gyvūnėlius reikia prižiūrėti kaip ir vaikus. Neseniai gydžiau savo taksiukei stuburo išvaržą, tikrai nei vieno euro negaila, nes mano mergaičiukė vėl sveikut sveikutėlė!!!

Daiva:

Turiu du inkstininkus. Aš savo inkstininko nedrįsau maitinti RAW. Skaičiau apie tai, bet nusprendžiau likti su gydomuoju sausu maistu ir gydomaisiais konservais + vaistai. Jis man ir šiaip kaip vaikštantis stebuklas. Jam buvo taip blogai, bet veterinarė pati neleido man nuleisti rankų ir ištraukėm. Praėjo du metai nuo to laikotarpio, kai atlikus kraujo tyrimą inkstų parametrai būdavo neišmatuojami (skalė nebeapėmė). Ir kai pagaliau radom vaistus, kurie padėjo, jis juos gauna du metus kartu su inkstininku maistu.
Kita katė reguliariai gaudavo mėsos, tačiau vis tiek prasidėjo inkstų bėdos (šiai jau daugiau dėl senatvės). Ir kai ji pradėjo gauti sausą gydomąjį pagerėjo ir jos savijauta, ir išvaizda.

Laima:

Mūsų vilkė būdama 6-erių turėjo ūminę opą (greičiausiai nuo badavimo prieš ją randant ir priglaudžiant), būdama 10-ies – pasigavo boreliozę, 12-os – šunų marą. Ištraukėm iš visų ligų. Šiandien jai 15, mūsų senolė ramiai šildosi saulutėje ir senoliauja. 🙂
Tik norėjau paantrinti tau Ilze, kad net ir beviltiškiausia diagnozė (mūsų atveju maras) gali būti užslėpus dalelę vilties.

Rasa:

Ačiū už pasidalinimą. Prieš mėnesį buvom susibarę su nepatyrusia veterinare, kuri siūlė migdyti mūsų senutę jūrkiaulę. Tipo kam gydyt senolę. Man užputojus išspaudė: turbūt labai ją mylit? O kaip kitaip. Ir gydymas davė rezultatų. Viskas gerėja ir veterinarą pakeitėm. 🙂

Reda:

Labai svarbu susirasti gerą, jautrų ir profesionalų veterinarą. Katinas Ryčka jau seniai būtų kačiukų rojuje (prieš 4 metus susirgo šlapimo takų nepraeinamumu), jei nebūtume ieškoję informacijos internete ir pagalbos pas tikrai nuostabią gydytoją Dalią Kujalienę. Pirmasis vetas, pas kurį iš pradžių vežėm gydyti, taip pat siūlė migdyti, nes, neva, niekas jau nepadės. Ačiū Dievui, internetui (pati radau info apie galimybes operuoti ir išgydyti) ir Daliai, kuri net naktį atvyko į kliniką, kad operuoti Ryčką, kad šis sulauktų ryto. O dabar jau 4 metai, kad net nepasakytum, jog taip sunkiai sirgo. 🙂 Na tai kas, kad kainavo ir pinigų, ir nervų, ir bemiegių naktų. Svarbu, kad Ryčka su mumis. 🙂

Juozas:

Nei sekundės neabejojau, kai mano draugui, puikiam šeimos nariui, sargui, mokytojui ir filosofui pekinui, vardu Bosas, prireikė pagalbos. Ir ne vieną sykį… Kartą išmanusis veterinaras nutrauktą užpakalinės kojos sausgyslę įmantriai pakeitė lydekiniu valu, nors ligonis jau buvo “metuose”, kitą kartą nutiko kažkas panašaus, kaip Ilzei. Daktarai ilgai nesuprato, kas nutiko “pacientui”, nes jo kraujas akyse virto vandeniu, masiškai žuvo raudonieji kraujo kūneliai. Iš mūsų akių daktarai suprato, kad klausti apie nemalonius dalykus net neverta, tik ieškojo išeities ir po tris kartus pabrėždavo, kiek tai kainuos. Tačiau, kai beveik visose veterinarijos klinikose Kaune baigėsi šunų kraujas, nes mes jį supirkinėjom kasdien po kelias porcijas, įvyko stebuklas ir mūsų Bosas “pradėjo šypsotis”, nenuleido letenų, o davė mums dar metus gražaus buvimo kartu. Po to vieną vakarą atėjo, pakvietė mane į kiemą ir ant rankų ramiai užgeso. Pats. Taip, kaip norėčiau ir aš. Tarp savų.

****

Ačiū visiems, skyrusiems laiko pasidalinti sava istorija.
Tegul visi geri dalykai, kuriais dalinatės, grįžta jums, jūsų augintiniams ir jūsų namams dešimteriopai.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.