Sveikinu bičiuliškas savo skaitytojas ir skaitytojus sulaukus ilgiausių dienų metuose. Dalinuosi savo skinta puokšte ir savo eilėraščiu – kaip tik vasarvidžiui.
****
– Žvėris, sapnuojantis tave –
Prisimeni naktį, kai laužas bučiavo žvaigždynus?
Mes glaudėmės tąsyk prie švytinčios žemės burnos,
slapta trokšdami, kad ir mums pabučiuotų bent pėdas, –
ir būtume nešęsi gražią vasarvidžio gėdą
lyg rausvą šešėlį ant auštančio skliauto briaunos,
kažkur papartyne po švytintį vabzdį nuskynę.
Gyvavedė vasara tąnakt atsivedė briedę
ir mažą briedžiuką – jį nešė ant savo pečių.
Bijojom išgąsdinti juos. Ir bijojom sustoti
tankmės tirštumoj, kol į nugaras ėmė lekuoti
nematomas ryto žvėris – jis iš mūsų pačių
save nusilipdė –
ir mus prisimindamas
kliedi.
***
Iš knygos „Karnavalų mėnuo” (eilėraščių rinkinio).
Knygų turi Knygynas eureka!
