Vargo logika: negaliu įpirkti – tai bent įgelsiu


Pasakykit jūs man, iš kur tas gnidiškas kai kurių žmonių noras – jei jie negali kažko įpirkti – tai ateiti ir bent jau skorpioniškai įgelti, iš paskutinių savo menkavertiškų pastangėlių?

Prie prekybcentrio dvi pagyvenusios moterys pasistačiusios prekystalį, pardavinėja uogas ir daržoves. Ateinu ir žiūriu į braškes (na, ir į bulbas, bet bulbos ne taip romantiškai skamba nūnai, tai tęsiu apie braškes). Tokios gražios uogos, tokios didelės, raudonos, tik šypso man. Nesergu paranoja „lenkiškoms – ne”, man skanios ir kaimynų braškės. Ir trešnės čia gražios, gal dar gražesnės už braškes, ale man čionais pasirodo brangokos – po 6 eurus už mažikę plastikinę dėžikę. Kažkur mačiau perpus pigiau, tai, galvoju, čia pirksiu tik braškes. (Ir bulbas.)

Dabar akimirkai stabtelėkime: tai kieno problema, kad man trešnės atrodo brangokos? Žinoma, mano. Logiška, nu. Negi pardavėjų? Tai aišku, kad ne jų. Jos parduoda už tokią kainą, už kokią žmonės perka. Kas neperka – na, neperka. Bet gal pardavėjų nekaltina? Aš tai pagarbiai patyliu, kai man kažkas atrodo brangu. Kodėl turėčiau eikvoti kažkieno laiką ir sukti kažkam galvą savo zyzalais? Mano santykis su kaina yra mano santykis su kaina, ne pardavėjų. Taip man atrodo logiška.

ATRODĖ.

Iki apsireiškimo, kurį netrukus išvysime.

Nes! Čia! Prieina! Teisuolės aureole nešina! Išdidžiu nepritekliaus vainiku pasipuošusi! Pavadinkime ją tiesiog Tetà Gnidà (kirtis ant abiejų à). Tetà Gnidà vedasi dar du ar tris anūkus, ir juos moko savo neįkainojamos gyvenimo išminties.

Ką gi ta išmintis byloja, pamačius ne pačias pigiausias trešnes?

Kad jei kaina atrodo didelė – kalti visi kiti, išskyrus ją!

Ir – svarbiausia – TAI JOKIU BŪDU NETURI LIKTI NUTYLĖTA!

Tad Tetà Gnidà pasismailina liežuvį ir saldžiai saldžiai teisuoliškai kerta:
– O jau trešnės… oi, oi… auksinės turbūt?

WHAT? – iš netikėtumo atsisuku į ją.

Tačiau pardavėjos (matyt, išklausančios po n-iolika tokių komentarų per dieną) į ją nereaguoja.

Bet Tetà Gnidà atkakli. Ji labai nori užmegsti dialogą (tą intonaciją reikėtų išgirsti – jos atpasakoti neįmanoma.):
– Sakau trešnės iš aukso turbūt padarytos?

Eik ir sau vainiką iš aukso pasidaryk, kainų kankine! – galvoju.

Pardavėjos vis dar nerodo jokio intereso Tetos Gnidos vaitonėmis.
Tad ji tęsia moralą anūkams, kažką bambėdama tuo pačiu saldžiu saldžiu (pasyviai agresyviu) balsu.

Ko Tetà Gnidà akimirksniu išmoko vaikus?
Kad jei nepatinka kaina – liek apmaudą ant pardavėjo, gamintojo, augintojo ar kūrėjo. Žemink žmogų, tyčiokis iš jo.

Nes jei negali įpirkti – tai jokiu būdu ne tavo asmeninė atsakomybė ir ne tavo paties veiksmų (ar veiksmų nebuvimo) rezultatas. O, ne! Tai viso pasaulio atsakomybė! Jei brangios trešnės – tai va kaltos dvi moterytės, kurios viso labo perpardavinėja kitų augintojų produkciją. Iš esmės jos turėtų (jei nežinojote) pirkti trešnes iš Lenkijos ir „Teisuolino” įkalusioms tetoms pardavinėti tas trešnes pigiau, nei nusipirko. O dar geriau – duoti už dyką. Kad tik jos nekomentuotų!

Man, tarkim, atrodytų brangoka Druskininkuose mokėti 300 eurų už naktį – bet ar tai reiškia, kad aš turiu dabar kaip ligonė puldinėti brangesnių apartamentų savininkus ir apgailėtinai net-saldžiu-nuo-teisuoliškumo balsu klausinėti, gal jų kambariai auksiniai? Ta prasme! Taip juk elgiasi tik pilnatiniai asmenys. Bet aš regiu, kad jų ir ne per pilnatį apstu.

Ar Tetà Gnidà mano, kad pažeminus pardavėjas, trešnės atpigs?
Čia toks naujas šlykštus būdas derėtis? Drįsčiau abejoti.

Parodykite man nors vieną žmogų Žemėje, kurio perkamoji galia išaugo nuo dejavimo, savigailos ir piktinimosi kainomis. Kurio vaikai tapo sotesni ir laimingesni nuo to, kad namuose buvo teisuoliškai vaitojama.

KAS PARODYS TOKĮ ŽMOGŲ – su konkrečiais įrodymais, kad šeimos pajamos kilo būtent nuo rypavimų ir davatkiškų godonių – gaus dovanų kilogramą braškių.

O gal vis tik Tetà Gnidà nelabai ką bemano, nelabai ką begalvoja, nelabai sveria savo veiksmus ir nelabai prognozuoja jų pasekmių? Ir elgiasi taip instinktyviai, tiesiog prirydama nuoskaudų ir jas konvulsiškai atrajodama ant prašalaičių?

Ir gal tai jau vienintelis jai likęs gyvenimo saldumas – įgelti kitam?

Iš kur gimsta tas varguoliškas noras įkąsti, išpūliuoti savo asmenines nuoskaudas, išsivemti pretenzijomis? Ir dar – ant niekuo dėtų žmonių?

Kodėl uogas sveriančios moterys turi tapti negatyvo kempinėmis? Kodėl vaistininkės turi klausyti plūdimosi dėl kainų politikos? Kodėl Duty Free parduotuvėje konsultantė turi kęsti ligoto užsieniečio žeminimą vien todėl, kad ji NESIŠYPSO? (Tokią sceną neseniai mačiau Vilniaus oro uoste; maža to, ji po to sakė, kad tas žmogus terorizuoja ją nebe pirmą kartą.)

Vien prisiminus tuos auksinius Tetos Gnidos komentarus, mano veidas persikreipia. O KĄ KASDIEN ATLAIKO KAI KURIE ŽMONĖS? Žmonės, kurie nuo ryto iki vakaro stovi prie kasų, už prekystalio, prekybos salėse, už administracinio stalelio? Kokių komentarų jie prisiklauso, kokių grimasų jie prisižiūri? Kaip jie jaučiasi dienos pabaigoje?

Sako, nėra kito būdo keisti pasaulį, kaip tik asmeninis pavyzdys. Paprastai, išgirdusi, kaip išsiliejama ant aptarnaujančio personalo ar pardavėjų, užsistoju. Jei scena jau besibaigianti – garsiai išreiškiu pagarbą už kantrybę „susiduriant su tokiais dalykais”. Aš atsisakau tokias scenas laikyti norma ir / ar apsimesti, kad čia viskas OK. Tylėdami iš tiesų neretai sutinkame.

Šįsyk situacija buvo keista – Tetos Gnidos balselis buvo taip nusaldintas ir ji taip gyvatiškai nuvinguriavo pro šalį, kad įsikišti nespėjau. (Tiesą sakant, iš pradžių nelabai patikėjau tuo, ką girdžiu.)

Tačiau tetulei nutolus, padėkojau dviems moterims už labai gražias uogas, apvalindama grąžą palikau arbatos ir palinkėjau malonios dienos.

Normas kuriame sutikdami.
Aš atsisakau sutikti, kad žeminti kitą dėl kainos yra derybų forma, socialinio teisingumo atstatymo būdas ar savo paties perkamosios galios didinimo sprendimas.

Žeminti kitą dėl kainos yra tiesiog menkavertiška. O darant tai savo vaikų ir anūkų akyse, toliau sėkmingai sėjama skurdo, vargo ir nepriteklių filosofija, savigaila ir šykštumas. Nekalbu apie tai, kad mokyklose toliau kartą per metus pakabinant gražų plakatuką ir formaliai paminint „savaitėlę be patyčių”, tokių žmonių vaikai auga maitinami gyvu kasdieniu pavyzdžiu, kad nepažįstamiems žmonėms komentuoti į akis (ką jau kalbėti už akių) yra norma, šiepti ir traukti per dantį yra įprastos komunikacijos būdas, o išgedusios, sušvinkusios konkrečios šeimos tradicijos, atsiradus rimtesnių bėdų, greičiausiai bus dangstomos „masiniu susvetimėjimu” ir „žiniasklaidos įtaka”. Nes taip nemalonu pripažinti, kad vaikai tėra tėvų veidrodžiai.

Geriausia, žinoma, nieko nedaryti, nieko neauginti, nieko neparduoti, apie nieką nesvajoti, nesistengti, nesiekti, nekurti kitokio rytojaus. Tik vaikščioti ir garsiai gailėti savęs bei dergti kitus. Fantastiška logika. Toli eis, kaip sakoma. Iki kito prekystalio, kur vėl galės padejuoti. Tikrai toli.




Bookmark the permalink.

Comments are closed.