Pavasaris yra metafora: kai žydi, neturi laiko abejoti


Šiemet man atrodo, kad pavasaris yra metafora, primenanti mums: kai žydi, neturi laiko abejoti. Štai nežinia kaip, mūsų beržyno pakrašty apsigyveno narcizas. Pavasarį prieš trejus metus pastebėjom jį iš niekur nieko žydintį patį sau – švytėjo iš toli, toks aiškiai patenkintas savimi, kad buvo gražu žiūrėti. Kas jį ten pasėjo, kaip jis ten atsirado – mįslė. Tiesiog žydi sau bičas, nedvejoja, nesidairo į šalis, klausdamas, „ką žmonės pasakys?“, „ar aš pakankamai gražus?“, „o ar niekas man nepavydės?“, „ar atitinku kažkieno ar visų drauge sudėjus lūkesčius?“ – tiesiog žydi, neverkšlendamas nei palaikymo, nei pripažinimo, nei liaupsių. O, kad mes žmonės dažniau taip žydėtume.

Štai ir šiemet vienišius narcizas išlindo (nuotrauka aną savaitgalį) ir jau pustosi žiedais, dabita (šį savaitgalį).

Kitą savaitgalį gal jau bus ir žiedų.

Visada mėgau visokius priminimus sau pačiai. Tačiau šiemet galvoju – juk pats metų laikas ir pati gamta gali būti fantastiškas priminimas, kerinti metafora tiekos dalykų, kuriuos nepelnytai pamirštame primestoje skuboje, kažkieno sugalvotame triukšme, kažkieno nustatytose taisyklėse. Besąlygiškumo, spontaniškumo, kūrybos, pačios būties ir išsipildymų atspindys. Taip:

Pavasaris yra pokyčių metafora

 

Ypač gerai gamta pavasarį primena, kaip lėtai, bet užtikrintai vyksta pokyčiai, jeigu renkamės didelius dalykus net mažuose. Tad žmones, siekiančius teigiamų permainų gyvenime, ir visus, kurie tyliai dirba kartais labai nelengvą vidinį darbą vykdant patirčių alchemiją, – gal kaunantis su praeities demonais, gal valant ilgus metus terštą savo vidų, o gal laistant vidines savo kūrybos žemes, prieš tai daug metų paverstas dykuma, – kviečiu naujomis akimis pažvelgti į gamtą ir paties pavasario žinutę.

Kviečiu pastebėti, kiek daug gali pasikeisti net per trumpą laiką, kaip nejučia išjuda seni ledai, kaip lengvai kylant temperatūrai išsprogsta pumpurai – kaip geriausi ketinimai, kai suklostome jiems palankias aplinkybes (o ne laukiame išsižioję, kol kažkas kitas už mus tas aplinkybes „sudėlios“).

Žiūrint į kiekvieną krūmą, kiekvieną gėlę galima pasakyti sau: va kaip lapai ir žiedai sprogsta, taip ir mano idėjos skleidžiasi ir žydi.
Kaip palaistyta žolė ima želti, taip ir mano gyvenimo sritys, palaistytos dėmesio energija, atsigauna, suveši.
Kaip pasėtas grūdas vieną dieną sudygsta, taip ir mano norai, subrandinti tinkamų minčių ir palankių jausmų dirvoje, vieną dieną šauna į dangų išsipildymais. O su meile dirbami darbai tarpsta ir keroja derlingomis šakomis, kaip gerai prižiūrimi sodo medžiai.

Kuo daugiau dairausi šį pavasarį, tuo daugiau tokių pačios gamtos priminimų matau. Aš tikiu, kad daugelis tai pastebite, o kas tik pradeda pastebėti – kviečiu sąmoningai lavinti šį pastabumą. Jis yra labai svarbus ne tik vidiniam nusiteikimui, bet ir kūrybai bei intuicijai. O tai – labai svarbūs savo gyvenimo kūrimo instrumentai.

Na o jei kas prarasite pasitikėjimą savimi, prisiminkite puikuolį narcizą, kuris žydi pats sau ir džiūgauja, ir šviečia iš toli.

Kas žydi, neturi laiko abejoti.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.