Mamos žodžių galia ir nuotaikos darželyje


Kas domisi, labai gerai žino (ir žino ne tik „iš knygų / seminarų“, o jau iš asmeninio patyrimo), kad mamos žodžiai ir mintys, mamos emocinė būsena ir net tai, kokia informacija mama „maitinasi“ kasdien, labai stipriai veikia vaiką. Sakoma, kad jei mama išsekusi, jeigu ji „išsidraskiusi“ emociniame ir energetiniame lygmenyje – tą neišvengiamai jaučia ir vaikas, kad ir kaip mama tai slėptų. Ir atvirkščiai: kai mama pailsi, pasimaitina gerais dalykais, saugo save nuo destruktyvių ryšių, toksiškų kalbų, kaip palaistytas augalas pražysta ir jos namai, ir jos vyras, ir jos vaikai. Dalinuosi būtent su mamomis: vienos mamos laišku, kurio tikslas ir buvo – leisti sužinoti kitoms, kaip žodžiai ir temos veikia atmosferą namuose ir vaiko būsenas:
 
„Sveiki, Ilze, iš dėkingumo Jums, kad turiu galimybę dalyvauti šiame eksperimente ir iš nuostabos, kad tai tikrai veikia, jau antrą savaitę neapleidžia mintis, turiu parašyti šį atsiliepimą 🙂
 
Pasistengsiu rišliai sudėlioti mintis (bandau išvengti neiginio, jog nesu gera rašytoja 🙂 ), nes paskaičius cituojamus atsiliepimus atrodo, jog Jūsų eksperimente dalyvauja labai tiksliai išsireikšti gebandys žmonės. Aš nesu pratusi labai atvirai reikšti žodžiu ar raštu mintis apie savo išgyvenimus, jausmus ar apskritai apie save.
 
Labiausiai turbūt noriu pasidalinti savo atradimais, kad kiti iš dar vieno žmogaus sužinotų, kad tai tikrai veikia. Nes mane pačią pradėti šį eksperimentą motyvavo būtent dalyvių atsiliepimai.
 
Pabandysiu aprašyti kelis aspektus, kur labiausiai pasireiškė pokyčiai.
 
***
Turiu dukrą, kuri nuo šio rugsėjo pradėjo eiti į naują darželį (prieš metus apsigyvenom užsienyje, tad prie visų naujovių dar prisideda kalbos skirtumai). Buvo sunku priprasti prie darželio ir jai, ir man. Nuo pat pirmos dienos ji pradėdavo jau namie rengiama verkšlenti, o atėjus į darželį baisiausiai raudoti, nes nenorėjo ten pasilikti. Įsikabindavo į mane ir auklėtojai tekdavo ją nuo manęs atplėšti. Palikusi tokią dukrą, pati pareidavau namo verkdama ir sėdėdavau tiesiog sustingusi, negalėjau nieko daryti. Kol iš tos būsenos išeidavau, užtrukdavo tikrai kokią pusę dienos, o jeigu tą dieną reikdavo dirbti, tai darbe tiesiog būdavau kaip nesava. Parsivedus dukrytę namo, ji sakydavo, kad buvo viskas gerai, kad daržely jai patiko. Tačiau tas išsiskyrimas rytais mums abiems buvo labai sunkus.
 
Dėl tos situacijos daržely aš mėgdavau „pasibėdavoti“. Darbe su kolegėmis aptarinėdavau, kad mano dukrytei toks stresas, kad man stresas ir kad visiems stresas.
 
Kitas dalykas, kad jos auklėtoja ją vis apibūdindavo kaip jautrią, kuklią, nedrąsią ir pan., tai man sukeldavo irgi daug streso. Ir tai darydavo dukrai girdint. Buvau nustebusi, kad vieno iš vaikų mama prie manęs priėjusi pasakė, kad mano dukra tokia jautruolė, galima buvo suprasti, kad ją čia taip visi apibūdina.
 
EŽD prasidėjo lapkričio 6 d., o mano dukrytei lapkričio 8 d. suėjo trys metai.
Gal čia buvo sutapimas, ar kas (aš pirmą eksperimento dieną dar turėjau tokį labai išsamų pokalbį su dukrytės auklėtoja, kuri mane šiek tiek nuramino. Per tą pokalbį aš paprašiau, kad auklėtoja daugiau tap neapibūdintų mano dukters), tačiau nuo lapkričio 8 d. viskas absoliučiai pasikeitė.
 
Gimtadienio dieną dukra dar nedrąsiai, bet be jokių ašarų, ėjo į darželį. Ir nuo kitos dienos ji jau tris savaites kasdien be išimties atsikėlusi noriai rengiasi, nuėjusi į darželį skuba į grupę, kartais net nespėju su ja atsisvekinti.
 
Iš pradžių galvojau, gal čia kažkokia fazė, gal kelios dienos, ir ji vėl verks. Juk negali taip būti, kad vieną dieną ji baisiausiai rauda, o štai kitą jau pati nori į darželį. Todėl dar pirmą savaitę nerašiau šio atsliepimo. Bet tai jau vyksta ilgiau kaip tris savaites kasdien 🙂 Ir esu tikra, kad taip viskas pasikeitė, nes pradėjau vykdyti EŽD užduotis.
 
Atsisakius televizijos vakare, daugiau užsiimam su dukra namuose. Daugiau ir kokybiškiau kartu žaidžiame, skaitome, dainuojame ir šokame, sugalvoju visokių ušsiėmimų, kuriuos galime daryti kartu: gaminti vakarienę, kepti pyragą, sausainius, daryti visokius rankdarbius, eiti pasivaikščioti ar apsipirkti ir t.t. Žinoma, tame dalyvauja ir tėtis. Abi tapome daug ramesnės, bet kartu linksmesnės, nebekyla barnių, kaprizų ar kažkokių „ožiukų“. O jeigu ir kas iškyla, ramiai į tai reaguoju, be jokių pastangų galiu numoti ranka į smulkmenas, dėl kurių anksčiau kildavo konfliktai.
 
Dėl visko su dukra dabar susitariame gražíai. Jaučiu, kaip suartėjome, kad esame abi labiau atsipalaidavusios, kad ji pasitiki manimi, nebebijo paleisti manęs iš akiračio, yra atviresnė su kitais vaikais ir suaugusiais.
 
***
Vienas iš mano tikslų prieš pradedant šį eksperimentą buvo labiau įsitraukti į socialinį gyvenimą ir susirasti draugų.
Per tas tris savaites, kai atsisakiau nekokybiškos informacijos, jaučiuosi daug labiau savimi pasitikinti, ramesnė, užtikrintesnė viduje. Dėl to atsirado noras užkalbinti kitas mamas su vaikais, klientus darbe. Pakviečiau kaimynų šeimą į svečius (gyvenam jau metus laiko tame pačiame name, o dar nebuvome vieni su kitais normaliai pažįstami).
Darbe stengiuosi sąmoningai pakeisti pokalbius iš bėdavonių, apkalbių į konstruktyvų bendravimą, ir pamačiau, kad su viena kolege turime daug bendrų interesų, tad dabar turime įdomių temų pokalbiams.
Su kita kolege sunkiau išvengti „sunkių“ temų, tad šiek tiek apmažėjo bendravimas, tačiau tikiuosi ir su ja atrasti bendrą kalbą 🙂
 
***
Pradėjau mažiau užkandžiauti ir valgyti vakarais (ir tikrai dažniau jaučiu troškulį, nors kol neperskaičiau to atsiliepimuose, į tai neatkreipiau dėmesio). Pavalgius vakarienę nebekyla noras vėl apsisukus lįsti į šaldytuvą ar ieškoti „kažko skanaus“. Nors nesiekiau sulieknėti, bet pajutau, kad palengvėjo ir fizinė būsena, jaučiuosi žvalesnė, vikresnė, nebesinori pavalgius prigulti, turiu daugiau jėgų.
 
***
Atsisakius televizijos ir internetinių portalų vėl atsirado noro ir laiko užsiimti savo hobiu – siuvimu ir tai suteikia man labai daug džiaugsmo. Dabar jei užeina noras panaršyti internete, ieškau įkvėpimo ir idėjų rankdarbiams, o paskaitymui prie miegą parsisiunčiau jūsų rekomenduotą knygą apie save keičiančias smegenis (tiesą sakant, negalvojau, kad knyga bus tokia sudėtinga, bet padeda greitai užmigti :)). Anksčiau prieš miegą ilgai naršydavau po portalus ir miegui likdavo mažiau laiko.
 
***
Yra ir daugiau pokyčių, kurie kol kas ne taip ryškiai pasireiškė, tad įdomu, kas dar manęs laukia 🙂
 
Dar praėjo tik trys savaitės ir turiu pripažinti, kad kai kuriuos pratimus galėčiau ir nuoširdžiau vykdyti, tačiau jaučiu, kaip tai keičia mane, mano vidinę būseną ir atmosferą šeimoje, namuose ir santykiuose su visais, su kuriais tenka bendrauti.
 
Su nekantrumu laukiu vis naujos savaitės ir naujo laiško.
 
Labai Jums ačiū!
X“
 
Beje, labai panašių istorijų jau esu sulaukusi – ne visas skelbiu dėl laiko stokos, tačiau pats leitmotyvas, kad mamai dalyvaujant EŽD eksperimente į gera stipriai keičiasi ir vaiko savijauta darželyje, man žinomas jau porą metų.
 
Beje, paskutinė šiemet EŽD eksperimento grupė prasideda gruodžio 6, jei norite prisijungti – dalyvauti galima iš bet kurios pasaulio šalies. Kursas kainuoja nuo 85 eurų už 10 savaičių – ir daugelis mamų rašo, kad tai patirtis, iš esmės pakeitusi atmosferą namuose, atšildžiusi santykius, nuraminusi mintis ir sugrąžinusi santarvę į šeimą:
 
Ką pridėčiau: kartais labai toli ieškome ir labai ne ten perkeliame atsakomybę už ramesnį, gražesnį, turtingesnį savo gyvenimą. Žinau begalę atvejų, kai tėvai blaškosi kaitaliodami vaikų darželius, aukles, būrelius, mokyklas. Tačiau tikroji ramybė, tikrasis džiaugsmas grįžta ir naujos kokybės namų atmosfera ima kurtis tiems tėvams pakeitus… savo žodžius, savo temas, savo informacijos „vartojimo“ įpročius. Kitokia atmosfera namuose – kitokia vaikų nuotaika, kitoks ir vaikų elgesys.
 
Magija? Mistika? Cha! Mokslas. Žodžiai stipriai veikia mūsų neurochemiją, o jei patys nuolat kuriame sau stresą savo pokalbių temomis, jei nuolat penime savo sąmonę blogomis žiniomis – tai veikia ir visą kūną. Nuolatiniame (dirbtiniame, bereikalingame) strese gyvenantis žmogus įsitempia, tampa irzlus, piktas, priešiškas. Apvalius savo gyvenimą nuo brudo, neišvengiamai šviesėja. Jam pačiam ir jo artimiesiems.
 

Tačiau vis tik – čia daugiau, nei mokslas.

Mamos ir vaiko ryšys yra labai subtilus, energetiniame lygmenyje – vienas stipriausių ryšių Žemėje. Ir net mokslas nepajėgus visko aprašyti ir viską paaiškinti. Tiems, kurie ieško visų atsakymų tik moksle, linkiu palikti erdvės stebuklams.

PS. Žinau (nes sutikti gyvai man patys prisipažįsta), kad daug žmonių bijo man rašyti apie savo pokyčius, nes, neva, „nemoka aiškiai sudėlioti minčių“. Tačiau šios moters laiškas – puikus pavyzdys, kokia kartais nepagrįsta yra išankstinė nuostata. Pažiūrėkit, kaip ji paprastai, įdomiai, gyvai išdėliojo jai nutikusius dalykus.
 
Tad jei tik kyla impulsas – rašykite, ir gal patys nustebsite, kaip gerai gebate dėlioti mintis.
 
(Na o tiems, kurie turi itin daug negatyvių nuostatų apie save, savo gebėjimus ir tariamą talentų trūkumą, rytoj prasideda paskutinė šiemet Nuostatų keitimo praktika:
 
Ir kitas dalykas, kodėl kviečiu neužgniaužti to impulso pasidalinti savo istorija – kai mums kyla noras kažkuo pasidalinti, gali būti, kad tai yra svarbu ne tik mums, o ir tiems, kuriuos palies mūsų atradimai.
 
Aš tikiu, kad šis konkretus laiškas paskatins tikrai daugiau nei vieną mamą peržiūrėti savo pokalbių temas ir savo informacinį „racioną“ – kuo ji maitinasi kasdien ir kokias emocines natas paskui skleidžia.
 
Ir jei bent viena mama po šio laiško kritiškiau pažvelgs į savo informacinį lauką, sumažins pletkų, pritildys isterišką „diskusijų laidą“, išjungs portalo komentarus ir vietoje vidutinės kokybės filmo šį vakarą pasirinks skaityti pasaką vaikams – pasaulis rytoj jau bus truputį kitoks. Ir šio laiško autorė bus labai stipriai prie to prisidėjusi.
 
O jei po šio teksto savo pokalbių temas peržiūrės dešimt mamų? O jei šimtas? O jei, labai pasisekus, tūkstantis? Įsivaizduokite, kiek žmonių kartais gali paliesti vienui viena tikra, žmogiška, gyva istorija.
 
Pasidalindami savo atradimais, savo virsmais, savo laimėjimais, galime labai stipriai įkvėpti kitą. Įkvėpimas yra labai galinga energija, kuri gali išjudinti strigusį, nukreipti pasimetusį, pradžiuginti nuliūdusį ir sustiprinti silpną. Ta energija, paleista į pasaulį, visada grįžta – kitais pavidalais, naujomis galimybėmis ir naujais išsipildymais.
 
O užgniauždami tokį impulsą – kaip ir užgniauždami gerą žodį, gimusią idėją, kūrybinę mintį ar norą dovanoti – patvenkiame tą energiją, priverčiame ją sustoti, sustingti, nebesame džiaugsmo ir kūrybos laidininkai.

Ir kai ta energija mumis nebeteka, ateina vidinė žiema.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.