Laukinių pievų savaitė, arba gamta mūsų kieme


Karantino pradžioj vienos FB komentatorės buvau praktiškai išvadinta nevala, kad pernai pjaudama kiemo žolę nutariau palikti kelis smilgų guotelius, ir juose paskui apsigyveno zuikis (nuotr. žemiau).

“Kažkoks košmaras,” – rašė komentatorė, – “tai gal jūs ir namų nesitvarkykit!”

Tada supratau, kad karantinas ne visiems lengvas, o kažkam vos pirmos jo dienos neblogai kalė per stogą, jei net TOKIAME KONTEKSTE iš žmogaus pasipila srutos. 

Tačiau drauge supratau ir kitą dalyką: yra žmonių, kurie iš tiesų nuoširdžiai nesuvokia, kad savo kieme galima tvarkytis atsižvelgiant IR į laukinę gamtą. 

Ir tie žmonės nebūtinai piktybiniai “viską išasfaltuot ir išklot trinkelėm” entuziastai.

Jie galbūt tiesiog neturi argumentų draugiškesniam sugyvenimui su gamta, gal nematė gerų pavyzdžių vaikystėj, gal pasaulio pažinimo pamokos nebuvo įdomios, gal tėvai nemylėjo gamtos ir neskiepijo bent jau pagarbos jai. Gal tokie žmonės apskritai niekad apie tai nesusimąstė. Ir gal neįsivaizduoja, kaip smagu ir įdomu tai gali būti: gyventi ne kovojant su gamta, o bičiulystėj su ja.

Taip pat gal yra žmonių, kuriems, natūraliai evoliucionuojant sielai ir sąmonei, jau kyla noras nusirinkti tą trinkelėmis išklotą 1 hektaro plotą ir pabandyt sėti žolę, sodinti medžius.

Panorau pasidalinti, kodėl savo sodyboj neauginu “angliškos vejos” ir žolę pjaunu vos porąsyk per visą vasarą. Nors lengvai galėčiau tai daryti kas savaitę ar dvi, nes turiu traktoriuką ir man smagu pasivėžint, o ir trumpai kirpta žolė miestiečiams svečiams visad atrodo “saugiausiai” (neva mažiau erkių). Vis tik to nedarau.

Kodėl?

Pirmas ir pagrindinis mano motyvas atsisakyti bandymų iš žolės pasidaryt kiliminę dangą yra būtent noras leisti tarpti laukinei gamtai: tiek augalams, tiek gyvūnams.

Ir už tai man atlyginama tūkstanteriopai. 

Kaip konkrečiau – dalinsiuosi visą savaitę trumpuose tekstuose. 

Kodėl dabar? 

Nes truputį pavėlinę sodybos pievų šienavimą, leistumėt gyvūnams ir paukščiams saugiau paauginti jauniklius, o retiems augalams – sustiprėti ir pražysti. Pavyzdžiui, į Raudonąją knygą įrašytai lietuviškajai orchidėjai, gegužraibei.

Ką noriu išsyk pasakyti – nieko neauklėju ir neteigiu, kad mano būdas yra geresnis nei kitų. Privačių namų kvartaluose tokios pievos kaip mano atrodytų keistai, juokingai, netvarkingai. Aš tokias pievas auginu tarp kitų ištisų hektarų laukinių pievų, tad taip tiesiog išplečiu laukiniams gyvūnams draugišką teritoriją.

(Ir vis tik niekaip negaliu pamiršti sykį Vašingtone, berods Džordžtaune, matyto vaizdo: preciziškai kirptų vejų kaimynystėje stovi namas kaip iš kito pasaulio, kodėl – o todėl, kad jo veja aukšta ir PILNA TULPIŲ. “Bepročiai,” – mintyse pasakiau. Su pasigėrėjimu, susižavėjimu, ir vis tik sakiau “bepročiai”. Taip stereotipiškai pati dar mąsčiau, kad žmonės, vos kiek “atleidę vadžias” namo apželdinime, pirmiausia susilaukė tokios mano etiketės. Dabar neabejotinai pati esu šių “bepročių” gretose.)

Man pačiai labiausiai patinka ne tušti teoretizavimai ar infantilios emocijos, o asmeninės patirtys ir argumentai. Tuo ir ketinu dalintis savo pačios sumanytą Laukinių pievų savaitę.

Ir FB po šiuo tekstu jau yra tiesiog fantastiškų atsiliepimų žmonių, kurie savo kiemuose taip pat palieka bent mažytę erdvę laukinei gamtai.

#GamtosKurtosPievos
#LaukiniuPievuSavaite
#NedaromIsPievuNuskustuIrIspaisytuAntakiu
#SaugokPievaLaimekZuikioSirdi


Bookmark the permalink.

Comments are closed.