Kūrybinė meditacija sekant siūlą


Sako, labai sveika užsiimti rankdarbiais – ir galva ilsisi, ir kitos smegenų dalys dirba. Esu patyrusi, kad tai labai padeda kristalizuotis ir kūrybinėms idėjoms (nebūtinai susijusioms su tais rankdarbiais). Pastaruoju metu jutau keistą poreikį imtis kažko, kažką meistrauti ar kurti būtent rankomis, tik neradau, ką konkrečiai noriu daryti. Tai papaišau, tai origami palankstau – lyg ir tai, bet ne. Karolius verti? Kažkaip tingu. Molio namie turiu, bet lipdyti vis neprisiruošiu. Net LEGO įsigijau prasiblaškymui – smagu, ir vis tik, ne tai.

Ir štai pagaliau radau TAI. TAI nutiko ir man.

Priešistorė tokia: mano giminėj visos moterys nagingos – mezga, neria, siuva, siuvinėja. O aš kažkaip į šią giminę nukritau iš kosmoso. Mano nagingumas pasireiškė daugių daugiausia lipdymu, keramika, vaikiškais eilėraščiais, rašant juos ant plytų, piešiant akrilu ant medžio lentų, lankstant skulptūras iš vielos, liejant jas iš gipso, dėliojant mozaikas iš kruopų ir kuriant švytinčias instaliacijas iš lempelių. Niekad nebuvau gera, tvarkinga, darbšti dailiarankė mergaitė, kuri rašo dailyraščiu ir siuvinėja kryžiuku po pamokų. Buities darbų pamokų (kaip anuomet jos vadinosi) tiesiog nekenčiau. Nuoširdžiai. Iškalbingas faktas: kai reikėjo numegzti liemenę, ją mezgė mano močiutė. Sveikstanti mūsų namuose. Sveikstanti po operacijos. AKIES. Lęšiuko keitimo, jei visai tiksliai.

Mokytoja parašė aštuonis – jei būtų žinojusi, kokiomis aplinkybėmis buvo mezgama ta liemenė, būtų parašiusi dvylika balų dešimtbalėj sistemoj. Taip, mano močiutė galėjo megzti užsimerkusi, ir vis tik.

Tačiau su metais vis atidžiau stebėjau močiutę ir mamą, ir klausiau savęs – tai negi mezgime yra tiek kaifo? Ir kai šįsyk važiuojant pas močiutę mama vežėsi gal 100 lapų mezginių brėžinių (ar iškarpų? kaip jie vadinas?), ir, pasirodo, džiūgavo po pusmečio paieškų pagaliau atradusi, kaip „išmegzti tuos lapukus“ (pirma nuotr.), aš staiga pasakiau:
– Viskas. Pamokykit ir mane.

Virbalai, sakė, man bus per sudėtinga pirmam kartui, tai pamokė nerti. Vis tiek sakau „mezgu“, nes tai kažkaip išdidžiai skamba. Žinau, kad klišai, tikiu, kad patyrusi mezgėja čia matytų daug klaidų ir gal balsu juoktųsi iš tokio „mezginio“, tačiau man tai – labai daug. Aš per gyvenimą nesu numezgusi (ok ok, nunėrusi) tiek, kiek dabar per kelis vakarus.

Kaifas neapsakomas. Tobula meditacija. Sakau sau – na, 45 minutes, ne daugiau. Tada sakau – na gerai, dar 45 minutes, nes sunku sustoti.

Ką mezgu? Mezgu pledą katei, Juozapui. Juozapui labai patinka. Kažkaip supranta, kam skirtas – vakar vakare įsitaisė miegot ant jo, nors dar toks nedidukas.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.