Kartais saugoti savo informacinį lauką būna itin sunku. Per Lietuvą vilnijant dar vienai vaiko mirtimi pasibaigusiai istorijai ir kylant naujai emocijų bangai, prisiminiau vienos jaunos mamos, EŽD eksperimento dalyvės, laišką. Vos pradėjus darbą jos grupei, šalį taip pat supurtė vaiko žūtis. Galbūt šiandien šios mamos ir mano susirašinėjimas bus vertingas kitoms mamoms, kurios degina savo gyvybinę energiją sukdamos ir sukdamos smurto ir skausmo vaizdus savo mintyse.
Labas rytas, Ilze,
tikrai neplanavau rašyti ir trukdyti savo klausimais, tuo labiau, tik prasidėjus eksperimentui… Bet jaučiuosi išmušta iš vėžių. Vakar pirma diena buvo nuostabi, tiek daug naujo pastebėjau ir padariau, jaučiausi tokia lengva galva.
O tada, vakarop – ta kraupi istorija, dabar krečianti VISĄ viešąją erdę… Atrodo, kad to išvengtum, turi išvažiuoti į mišką. Vakar neskaičiau jokių portalų, net bookmarksus pratryniau, bet dabar tai lenda per VISUR…
Pati auginu mažylį, ir labai sunku atsiriboti nuo mišrainės piktų piktų jausmų. Suprantu, kad reikia bandyti išlaikyti žaidimo formą ir judėti mažais žingsniukais, bet kai pačią eksperimento pradžią taip papurto būtent tai, ko reikia vengti – ką darytumėte Jūs? Kaip išmokti sėkmingai, optimaliai filtruoti?
Atsakiau:
Labas, X,
labai dėkui Jums už klausimą. Parašiau atsakymą vos gavusi laišką, dar komandiruotėje Briuselyje, tačiau tuomet ta istorija buvo ką tik nutikusi, viskas buvo labai jautru, pati sėdėjau apsipylusi ašaromis. Tad pagalvojau – leisiu nurimti emocijoms, perskaitysiu atsakymą naujomis akimis ir tada jį Jums išsiųsiu.
Tomis dienomis mintimis ne sykį grįžau prie šios istorijos ir tikrai daug galvojau apie mamas – tiek dalyvaujančias eksperimente, tiek ne. Kaip būtent jas turėtų sukrėsti, supurtyti tai, kas nutiko, koks tai emocinis krūvis, kaip ilgai dar iškils vaizdiniai ar žiniasklaidoje narplioti faktai. Visus sukrečia, bet nujaučiu, kad mamas – labiausiai.
Tačiau realybė yra tokia – realybės negalime „užsakyti” drauge su eksperimento medžiaga. Pasaulyje yra ir smurto, ir skausmo, ir liūdesio. Mes negalime ir neturime susikurti visiško vakuumo – tai nebūtų tiesa.
Vis tik – mes visada galime sąmoningai rūšiuoti informaciją į vengtiną ir naudotiną. Lygiai taip pat galime ir tikrai turime dozuoti tokią – žiauriausią – informaciją, nes tiesiog siurbti ją į save ir retransliuoti aplinkai – tai būti smurto, nevilties, pykčio ir skausmo laidininku. Ko laidininkai esame, tokį gyvenimą ir kuriame, tokias iš pradžių tik emocijas, o vėliau – ir situacijas pritraukiame.
Deja, mūsų smegenys taip sutvertos: į negatyvią ir ypač destruktyvią informaciją reaguojame greičiau, ją naginrėjame noriau, ilgiau, skiriame tam daugiau energijos, lengviau įsitraukiame. Greitai reaguoti į negatyvią ir destruktyvią informaciją – evoliucinis palikimas: daug tūkstantmečių žmogui buvo būtina reaguoti žaibiškai, kad jis išliktų pavojų kupiname pasaulyje.
Tačiau šiandien tų pavojų ir grėsmių yra prikuriama dirbtinai. Žiniasklaidoje – vardan klikų, vardan skaitomumo ir žiūrimumo, tai daroma vardan reitingų, reitingai – vardan galimybės parduoti reklamos laiką, reklamos plotus. Ir tai finale reiškia viso labo didesnius pinigus. Už tuos didesnius pinigus yra lengva ranka parduodama mūsų ramybė, mūsų pasitenkinimas gyvenimu, mūsų saugumo jausmas ir šalies emocinis fonas apskritai.
Kaip destruktyviai nuolatinė įtampa ir negatyvios naujienos veikia žmogaus psichiką, mokslininkai kalba vis garsiau. Visiškai išvengti tokios informacijos turbūt gali tik gyvenantys vienkiemiuose be radijo ir interneto, ir tai, žinoma, kraštutinis variantas. Tačiau riboti tokią informaciją, rūšiuoti ją, atsirinkti, dozuoti – mūsų atsakomybė.
Aš, susidūrusi su itin destruktyvia informacija, visad klausiu savęs: ar čia dar įmanoma kažką pakeisti, ar tai mano valioj, ar aš tą galiu?
Jei nieko nebegalima pakeisti – vengiu, atsitraukiu. Esu hide’inusi (paslėpusi FB) daug žmonių, skleidžiančių itin žiaurius vaizdus, susijusius su gyvūnais, kai kuriuos žmones tiesiog blokuoju. Nes viena yra rinkti paramą gyvūnams ir konstruktyviai edukuoti žmones gyvūnų teisių tema, ir visai kas kita – tiesiog platinti kraupius vaizdus, versti kitus jaustis kaltais, badyti pirštais, kelti isteriją. Tai emocine prasme – jau tik išsivemti į kitų žmonių pasąmones. Toks štai mano požiūris ir pastebėjau, kad kuo mažiau mano aplinkoje tokių – smurtinių – „kovotojų už gyvūnų teises”, tuo daugiau gyvūnų labui padarau pati. Nes neįsileidžiu svetimų siaubo ir širdgėlos kirminų į savo smegenis, turiu erdvės mintyse ir galiu sugalvoti konstruktyvių sprendimų.
Panašiai stengiuosi elgtis ir su informacija apie smurtą prieš vaikus. Jei galiu kažką pakeisti, kažkuo padėti – darau tai. Jei negaliu – atsitraukiu. Kartais užmačiusi, kaip aršiai gailima sergančių ar tėvų neturinčių vaikų, kaip dosniai šierinami ir aptarinėjami straipsniai, noriu pasiūlyti šierintojams – tai padėkite tam vaikui realiai, ne komentarais, o tikra parama. Labai paprasta: susisiekite su kokia globos draugija ar parapija, pasiteiraukite, ko trūksta, nuvežkite ar paremkite pavedimu. Tačiau susilaikau nuo tokių siūlymų. Viešas aptarinėjimas, tokios informacijos skleidimas nieko realaus nedarant yra kažkieno sąmoningai (ar nelabai) pasirinktas kelias. Ir kol nebus kitokio vidinio pasirinkimo, žmogus elgsis taip, kaip jam atrodo „normalu”, „įprasta”.
Kad atsilaikyti neįnikus į kasdien mums apetitiškai pateikiamo negatyvo dozes nėra lengva, labai gerai žinau iš savo patirties. Prisipažinsiu: neseniai visai atsitiktinai, kažkaip užklydusi į kažkieno FB sieną, ėmiau žiūrėti nuotraukas iš Alepo, Sirijos. Nepajutau, kaip smurto praraja įtraukė – peržiūrėjau šimtus nuotraukų. Tokių, kokių niekada nerodyčiau jokiems pasaulio vaikams, jokiems žmonėms, kuriuos myliu ir saugau.
Ta informacija buvo toks emocinis smūgis, kad po dvejų metų pertraukos pradėjau rūkyti. Neregimą energijų pasaulį geriau išmanantys žmonės pasakytų: ta informacija įjungė susinaikinimo programą, nes tie vaizdai yra vienareikšmė žinutė pasąmonei: šiame pasaulyje nėra teisybės, šis pasaulis nesaugus, čia nieko nesigailima. Tačiau tai labai tamsus, vienareikšmis požiūris. O požiūrį peni būtent mus pasiekianti informacija, vis stipriau „patvirtinanti” mūsų susikurtą įspūdį. Kuo daugiau destrukcijos, kuo daugiau nevilties į save įsileidžiame – tuo didesnę bedugnę savyje kuriame.
(Užmačiau kažkieno komentare, kad internete sklinda nužudyto vaiko vaizdai – kiek įmanoma, saugokite save nuo jų ir nuo kitų detalių. Tai, kad žinosite tokias detales, NIEKAIP nebepakeis to berniuko likimo, o Jūsų sąmonę ir pasąmonę tokie vaizdai žalos ilgai. Labai išsamūs aprašymai taip pat gali labai stipriai sukrėsti, įsirėžti ilgam laikui.)
EŽD eksperimento tikslas – sąmoningai, kiek tik įmanoma, kiek aplinkybės leidžia, atsisakyti kurtis destruktyvų pasaulėvaizdį ir destruktyvų savivaizdį. Visada kaip argumentą prisimenu mamų laiškus, kurios rašo, kad iki eksperimento negalėdavo susivaldyti nerėkusios ant vaikų, o po jo – liovėsi rėkti natūraliai. Ko prisipildome – tą skleidžiame.
Aš kviečiu gerbti ir savo pyktį, ir savo skausmą, ir savo neviltį. Jausmų ir emocijų negalima neigti ir slopinti, tačiau sąmoningiau su jausmais ir emocijomis elgtis galime visada. Tad prašau, kiek įmanoma, neužsisukti tuose jausmuose, sąmoningai kelti save aukštyn, kreipti mintis į kūrybą, į tai, ką galime pakeisti. O jei nieko negalime pakeisti – būdama tikinti, tikrai manau, kad geriau palydėti žuvusį vaiką malda ir padėkoti už visus, kurie gali augti kitokiomis sąlygomis.
Saugokite save ir už tai Jums gyvenimas tikrai dešimteriopai atlygins,
Ilzė
Gavau atsakymą:
Labas, Ilze,
ačiū už tokį nuoširdų ir pozityvų atsakymą. Džiugu pastebėti, kad dar negavusi laiško, panašių sprendimų, kaip jūs siūlote, ėmiausi ir pati. Dabar, beprasidedant 4-ai savaitei, jaučiuosi daug tvirčiau dėl paties eksperimento ir džiaugiuosi mažais kasdienybės pokyčiais, kuriuos jis atnešė.
Aš pati, reikia pripažinti, turiu nemažai antsvorio (bet jau nebemanau, kad esu žyrna kiaulė:)), ir nuo pat pirmos eksperimento dienos aš rytą pradedu ne Delfiu, o joga ir pilatesu! Be to, tapau skrupulingesnė sau pačiai ir savo aplinkai, šiaip labai mėgstu tvarką, bet dažnai „nerasdavau laiko”, pvz. iššsveisti klozeto apačiai ar pasidaryti pedikiūrą, bet dabar viskas spindi. Esu daug laimingesnė nekoneveikdama savo antros pusės dėl niekų, o su vaiku dar net negavusi 4-os savaitės laiško (!!!!!) kažkaip natūraliai ėmiau kalbėti be neiginių. Žodžiu, įdomu. Ačiū jums.
Beje, dėl tos kraupios istorijos, dėl kurios rašiau pirmąjį laišką – baisu, bet kaip viskas nutilo… Man siaubą kelia portalų pasižaidimas tokiais įvykiais. Labai puikiai jaučiuosi nebeskaitydama jų. Feisbuko neatsisakiau, bet feedas tikrai tapo daug švaresnis 🙂
Geriausi linkėjimai,
X
Linkiu visiems sąmoningumo, vidinės tvirtybės ir kaip įmanoma skaidresnių minčių, per šalį ūžiant dar vienai smurto, skausmo ir nevilties audrai.
PS. Po nuotraukų iš Alepo rūkiau visą mėnesį. Tada šiaip ne taip mečiau.
