Kaip aš įveikiau lėtinį neišsipildymo jausmą


Mes – daugelis mūsų – labai mažai ką sukuriame savo rankomis. Daugelio mūsų darbai – neapčiuopiami, bekūniai. Daugelis mūsų dienos (ar savaitės, ar mėnesio pabaigoje) negalime atsisėsti prieš savo darbus ir pasakyti: o, kiek daug padariau. Nes tų darbų daugelis tiesiog nematome. Tiesą sakant, vis dažniau pagalvoju, kad tai ir yra viena priežasčių tos nevilties, kurioje XXI amžiuje gyvena žmonija. Turime kaip niekad daug daiktų, taupančių mūsų laiką, bet ar turime daug, daug daugiau laiko? Turime kaip niekad daug ryšio priemonių, bet kiek iš tiesų turime kokybiškų ryšių? Turime kaip niekad daug darbo – bet ar jaučiamės daug nudirbę? Turime kaip niekad daug būdų – priemonių ir net preparatų – kad būtume sveiki ir laimingi. Bet ar galime pasakyti, kad žmonija yra kaip niekad sveika ir laiminga?

 

Lyg kažkas kažkur vis prasilenktų: teorija su praktika, siekiamybės su realybe, ketinimai su veiksmais.

 

Šiemet mane pačią ėmė persekioti keistas bergždumo jausmas – atrodo, darau darau, o rezultatų – fizinių, apčiuopiamų – kaip nėra, taip nėra.

– Aš nieko nesukuriu, – ėmiau rypuoti artimiausiems žmonėms. Kai kuriuos jų šios mano ryponės stipriai nustebino, kai kuriuos išgąsdino:

– Kaip tai nesukuri? Tu gi tiek sukuri!

– Turiu omeny, nieko nesukuriu fiziškai, rankomis – nieko, ką galima būtų matyti, pačiupinėti.

– Bet tu tiek sukuri savo galva!

– Bet tai nėra fiziniai dalykai. Niekas negali paliesti ką tik parašyto eilėraščio. Dalyvauti festivalyje yra patirtis, bet patirtis neregima. Kažkokie susitikimai, diskusijos, pranešimai – juk tai žodžiai, ne daiktai. Seminaro metu nieko materialaus nesukuriu, žmonės sukuria po seminaro – savo gyvenimuose. Apie nuotolinių savo praktikų rezultatus sužinau tik po kelių mėnesių, kai žmogus man apie juos parašo. Kartais jis parašo po pusmečio, kartais – po metų, o kartais ir po dvejų, nelygu, kaip jam sekasi. Galiausiai, tai, ką nuveikia pats žmogus, yra jo rezultatai, ne mano. Feisbuko tekstai irgi ne malkos, priskaldei – bet židinio nepasikursi. Viskas kaip vanduo tarp pirštų: čia yra – čia jau kitur… Žodžiai ir tekstai keliauja savo keliais…

 

Mačiau, kad kai kuriuos žmones šie mano postringavimai pribloškė. Supratau, kad iš šalies atrodau kaip „daug veikianti“ ir „daug nuveikianti“. Bet aš pati save mačiau kaip beveik nieko nebenuveikiantį žmogų (ar labai daug darantį, bet mažai tepadarantį).

 

Galbūt prie tos nevilties prisidėjo tai, kad (kaip sužinojau tik vėliau) man buvo labai stipriai išsekusios vitamino D atsargos. Tai natūraliai žmogų stumia į neviltį, nes jis nuolat jaučiasi pavargęs, jam stinga jėgų ir ūpo kažką veikti, jo nuotaikas galima pavadinti depresyviomis. Tačiau labai gerai žinau, kas yra tikra depresija, tad labai aiškiai supratau, kad šis keistos nevilties, neįsikūnijimo jausmas nėra depresija. Tai buvo kažkas kita.

 

Ir tas vidinis jausmas labai stipriai keisdavosi, kai aš kažką nuveikdavau fiziškai, kai kažką sukurdavau ar pakeisdavau materijoje. Kaip mat tapdavao geriau. Nes aš matydavau rezultatus.

 

Nunėriau „pledą“ vienai katei, nunėriau antrai. Pradėjau lankstyti origami. Nuvažiavau į sodybą, pasėjau žirnių, išvaliau kelis langus, pirmąsyk užsivedžiau traktorių ir pirmąsyk pjoviau žolę, sugrėbiau šieną, dažiau terasos grindis, šveičiau ir impregnavau balkius. Užvis geriausias vaistas nuo nevilties buvo… baldų rinkimas. Tai tapo nenusakomą malonumą teikiančia mano aistra. Žinoma, su tokia aistra yra bėdų – negali visų namų prikimšti baldais. Na, gali, bet bus kiek nejauku gyvent.

Galiausiai pamėgau siuvinėti – siuviniai daug vietos neužima, rezultatai kuriasi labai pamažėl, tačiau yra matomi.

 

Jei kas man būtų pasakęs, kad toks vintažinis praėjusio šimtmečio užsiėmimas kaip siuvinėjimas kryžiuku teikia tiek malonumo, taip gerai valo galvą ir yra tokia puiki meditacija… nebūčiau patikėjusi. Tačiau didžiausia šio keisto užsiėmimo nauda yra iš tiesų magiška. AŠ MATAU REZULTATUS, AŠ GALIU JUOS PALIESTI.

 

(Tiesa, vis tiek karts nuo karto surenku kokį baldą. Tai fantastiškas jausmas.)

 

Taip, galima sakyti, kad tai labai senamadiškas užsiėmimas. Ir penktadienio vakarą „labiau dera“ eiti per barus. Ėjau per barus užtektinai metų, ir pasakysiu atvirai, bičiuliai: joks kokteilis gyvenime manęs nėra padaręs tokia laiminga, kaip tą tik baigtas siuvinys (tas paskutinis našlaičių krepšelis nuotraukoje apačioje). Ar ką tik baigtas eilėraštis (praėjusią naktį). Rimtai.

 

Jei jaučiate keistą neįsikūnijimo, neišsipildymo jausmą, nors protu vertinant, visi jūsų reikalai klostosi gerai, o darbai (sprendžiant iš to-do list’o) dirbasi, aš siūlau išbandyti keistą dalyką.

 

Pabandykite ką nors sukurti rankomis. Tikrai rasite, ką. Galima verti, nerti, siūti, siuvinėti, lipdyti, žiesti, drožti, skobti, vyti, pinti – yra šimtai užsiėmimų. Tarp jų, tikiu, rasite sau malonų ir prasmingą.

 

Pajuskite, kokį, – ne išprotaukite, kad jums tai patinka (ir jokiu būdu nebandykite pritempinėti, kad ta veikla būtinai taps nauju jūsų pajamų šaltiniu), bet pabandykite išjausti tai. Sekite savo džiaugsmą. Sekite savo malonumą. Leiskite rankoms pačioms kurti.

 

Darykite tai diena po dienos, savaitė po savaitės.

 

Ir stebėkite, kaip keisis jūsų jausena. Ir kaip nauja jausena naujai įsikūnys fizinėje tikrovėje.

 

Kai pradėjau sąmoningai ieškoti fizinių veiklų, jas bandyti, keisti vieną kita ir užsiimti jomis vien malonumo vardan, pasikeitė labai daug.

 

Siuvinėjimas tėra simbolis, kad aš pagaliau sukuriu kažką, ką galiu pačiupinėti, pasidėti į stalčių, o paskui išsitraukti vėl, pasižiūrėti, paglostyti ir pasakyti:

– Aš tai padariau!

 

Įdomiausia tai, kad kai pasikeitė tas vidinis jausmas – kai išnyko pojūtis, kad nieko nesukuriu, kad niekas neįsikūnija – kurti pradėjau su visai nauja jėga. Ir jau nuveikti dalykai atrodo prasmingesni, vertingesni. Ir naujos idėjos pradėjo ateiti, ir aš jas naujai pildau. Maža to, su nauja jėga ėmė važiuoti ir seni darbai: tie, kurie buvo įstrigę, įklimpę, užstoję, užsivilkinę.

 

Štai šią savaitę netikėtai supratau, kad nauja mano knyga jau baigta. Jau sutariau ir su dailininku, ir su redaktore. Bus Knygų mugėje.

 

Manau, be siuvinėjimo nieko nebūtų buvę… 🙂

PS. Šiandien spontaniškai sukūriau šūkį siuvinėjimui.
Malonumas iki paskutinio dygsnio.

 


Bookmark the permalink.

Comments are closed