Kai išsiunti tinkamą žinutę Visatai: dvi išsipildymų istorijos


Dvi šviežios asmeninės istorijos, kaip lengvai kartais gyvenimas išpildo mūsų norus – kai sudėtingose situacijose išsiunčiam (kaip juokais tai vadinu) „tinkamą žinutę Visatai“. Na ir turbūt aktuali patirtis tiems, kurie kuria ar nori kurti.

Vakar aplankė toks deja-vu. Gavau iš dailininko mano knygos viršelio eskizą. Tikriau, du. Ir pirmą iš karto patvirtinau.

Viršelis atrodė beveik visiškai taip, kaip patyliukais įsivaizdavau, kai gruodį su redaktore peržiūrinėjome knygą. Tada, tiesa, buvome nepaprastai strigusios su pavadinimu – knyga aprėpia labai daug (vietų, laikų, kraštų, būtybių), o pavadinimas, kokį besiūliau, buvo per silpnas, per mažas, per seklus. Žinot, gerą pavadinimą sugalvoti yra ne juokas. (O aš pati, tiesą sakant, mažai tikiu sugalvotais dalykais kūryboje – aš tikiu atėjusiais dalykais: idėjomis, sumanymais, mintimis, sprendimais. Bet ne sugalvotais.)

Viena krypčių kuriant pavadinimą buvo žaisti su žodžiu „žemynas“, na o viršelis tam tikra prasme – pavadinimo tąsa (nors nebūtinai). Tad aš staiga pradėjau įsivaizduoti knygos viršelį kaip senovinį žemėlapį – tokį, kokius senobėje piešdavo atradėjai ir svajotojai: žemėlapiai su mitinėmis būtybėmis, įsivaizduotomis salomis, gal net pragaro liepsnomis ir dangaus angelais. Įsivaizdavau viršelį, kurio visas atvartas išsiskleidžia kaip senovinis būtybių sklidinas žemėlapis, ir man vis labiau rodės, kad tai gera mintis.

Tačiau pavadinimą vieną po kito atmetėm, ir žemyno krypties atsisakėm. Tad žemėlapiai iš mano įsivaizdavimų dingo.

Galiausiai visiškai atsitiktinai (kai jau buvau galutinai praradusi viltį ir pasakiusi sau, kad pasiduodu ir plauksiu pasroviui) man atsklendė šios knygos pavadinimas: be galo taiklus (turint omeny turinį), labai autoironiškas, ir – nesigiriant – labai originaliai žaidžiantis su… manimi pačia. Na, bent jau aš lig šiol nemačiau knygos pavadinimo, kuris būtų toks pokštas autoriui ar apie autorių. (Pamatysit – kol kas dar noriu jį pasaugoti, bet pavadinimu pašėlusiai džiaugiuosi.)

Kadangi pavadinimas buvo naujas ir, švelniai tariant, netikėtas, dailininkas paklausė, ar turiu kokių įsivaizdavimų dėl viršelio. Aš aprašiau dvi kryptis. Nė viena jų nebebuvo žemėlapis.

Tačiau vakar gaunu eskizą – ir regiu kažką labai panašaus į tai, ką įsivaizdavau tuomet. Tai ne žemėlapis. (Kas, kol kas irgi nesakysiu, dar pasičėdysiu.) Bet jausmas gavus viršelį buvo toks pats, kokį jaučiau įsivaizduodama aną savo viršelį – neregėtos būtybės, nepažintos erdvės, plotis ir gylis.

Tai buvo geras jausmas. Ir toks viršelis šiai knygai labai tiko. Man dabar jis yra gražiausias viršelis iš visų mano knygų lig šiol.

Maža to, tai neįtikėtinai lengvas viršelio gimimas. Ypač prisimenant visą mano knygų viršelių istoriją (tai jau ketvirta, o skaičiuojant Niujorke išleistą rinktinę – penkta mano knyga) – prisimenant atvejus, kai negalėjau rinktis, ir kai nepasitikėjau kitų sprendimais, ir kai sielojausi, ir kai, prisipažinsiu, verkiau net apsisnarglėjusi…

Nesusidūrusiems pasakysiu, kad toks dalykas kaip viršelio gimimas gali būti ir labai sunkus, ir pareikalaujantis daug emocinių jėgų, ir, galiausiai, nuviliantis (tarkim, jei sprendimą dėl viršelio priimi ne tu pats, o leidykla).

O čia – šast ir viršelis. Ne toks, kokį kažkas man paskyrė, o toks, kokio norėjau pati.

ŠTAI KĄ REIŠKIA IŠSIŲSTI TINKAMĄ ŽINUTĘ VISATAI!!!

 

Toks pat deja-vu mane aplankė gruodį.

Užsakinėjau pirmąjį savo gyvenime logotipą. Dar prieš užsakydama (tiesą sakant, dar gerokai prieš kreipdamasi į dizainerę, ir dar gerokai prieš gaudama dizainerės kontaktus) aš įsivaizdavau ir tiesiog išjaučiau savo viduje, kokio logotipo noriu.

Man buvo labai svarbi švara, aiškumas, lakoniškumas, „nieko nereikalingo“. Tiesiog švaros, išbaigtumo jausmas. Žiūri – ir gera. Tam tikra prasme (kaip kai kurie autoriai vadina – vidinėmis akimis) aš kažkurį laiką net pamačiau prieš save naująjį mūsų logotipą. Žiūrėjau į jį ir jaučiau – ach, kaip gera, va tokio ir noriu.

Tada „atsitiktinai“ man su vadyba stipriai padedanti mergina rekomendavo „vieną labai gerą, laiko patikrintą dizainerę“, aš kreipiausi į ją, papasakojau, ko noriu, ir gavusi jos eskizines kryptis iš karto pamačiau TĄ logotipą.

TAS logotipas buvo pirmas iš devyniolikos variantų. Žiūrėjau į jį ir iškart atpažinau – jis buvo beveik toks pats, kokį įsivaizdavau. Kiek ten skyrėsi, jau neįmanoma pasakyti (juk įsivaizdavimas niekur neužfiksuotas), tačiau jausmas žvelgiant į logotipą buvo identiškas: ach, kaip gera. Nieko nereikalingo. Jokių išmaivymų, jokio pretenzingumo, jokio pižonizmo. Švaru švaru. Noriu jo.

Vėlgi, nesusidūrusiems pasakysiu, kad logotipo gimimas gali būti labai alinantis ir labai nelaimingas procesas. Septynerius aštuonerius metus dirbau reklamoje ir mačiau begalę neišsipildymų: mačiau begalę prastai parašytų brief’ų, begalę nežinančių ko nori klientų, begalę nuomonę keičiančių proceso eigoje, begalę dizainerių, kurie nenori girdėti, ko nori klientas, begalę blogos komunikacijos agentūrų viduje, kai kliento norus iškraipo vadyba, tegul ir „gero“ norėdama. Mačiau ilgus, nuobodžius, sekinančius procesus ir sprendimus, kurie pasirenkami tik „iš bėdos“.

Mačiau net – na gerai, ne logotipą, o etiketę – su dizainerės įkomponuotomis raidėmis „F*CK YOU“ (sako, ji siųsdama tokį variantą palinkėjimą klientui paliko netyčia, tačiau darbą prarado labai greit) – ir aš, tiesą sakant, negaliu jos kaltinti dėl to palinkėjimo. Tąsyk ne tiek klientas buvo sunkus, kiek turbūt buvo sunki vadyba, nuo kurios kliūdavo ir kitiems kūrybos skyriuje, ir man pačiai taip pat.

(Apskritai dabar kartais galvoju – kaip aš leidausi šitaip ujama kai kuriose agentūrose. Na, bet tuomet turėjau išmokti kai kurias svarbias pamokas, kurios vėliau man atnešė daug naudos.)

Bet kuriuo atveju: žinau, kaip sunkiai, nemaloniai, skaudžiai ir nuostolingai galima strigti kažką kuriant drauge su kitais. Ir strigti galima dėl begalės priežasčių: nesusišnekėjimo, „biolaukų nesutapimo“, kažkurios ar kelių pusių nenoro dirbti, nemeilės pačiam projektui, nemotyvuojančių ar net žeminančių biudžetų, aiškių susitarimų nebuvimo, terminų nebuvimo, asmeninių savybių (pavyzdžiui, kažurių žmonių isterijos ar net paranojos priepuolių darbe – o, būta ir to) – ir šį sąrašą tęsti galima būtų ilgai.

Savo akimis per tuos ilgus metus mačiau kartais ištisus mėnesius bevaisių vizualinių sprendimų paieškų ir tam tikra prasme prisibijojau, kad man užsakovo vietoje būtų taip pat. (Tai – pagrindinė priežastis, kodėl „Ilzės dirbtuvės“ vis dar neturi logotipo, nors turėjo jau virš 9000 lankytojų.)

Tačiau šįsyk, su nedidele, bet gera komanda pradėdama kai ką visiškai naujo, nebijojau. Negalvojau apie tiek nesėkmių, kurias mačiau, ir sąmoningai stengiausi, kad senos negatyvios mano patirtys nekurtų išankstinės mano nuostatos.

Šįsyk besąlygiškai pasitikėjau gyvenimu ir tikėjau, kad man atsiųs reikiamus žmones, kad mes suprasime vieni kitus ir kad viskas vyks. Tiesiog vyks.

Ir logotipas gimė taip lengvai, kaip drąsiausiose svajonėse nebūčiau išsvajojusi. Iš pirmo karto. (Dar irgi nerodysiu, bet jau greitu metu.) Žinoma, gal kažkam jis nepatiks, tačiau svarbiausia, kad jis patinka man ir mūsų projekto branduoliui, nes tai juk mūsų logotipas, o ne nelaimingų delfi komentatorių.

Aš asmeniškai tuo logotipu esu labai, labai patenkinta.

Tad darsyk: ŠTAI KĄ REIŠKIA IŠSIŲSTI TINKAMĄ ŽINUTĘ VISATAI!!!

 

Žinoma, nereikia nuvertinti ir to, kad tiek metų pradirbusi reklamos srityje, gebu rašyti gerus brief’us (brief’as yra sąlyginai glausta užduotis aptariant tam tikrus sąlyginai standartinius dalykus). Manau, kad dizainerei parašiau tikrai gerą brief’ą, atskleidžiantį, ko noriu. Manau, kad ir dailininkui parašiau gerai suformulavusi, ko noriu.

Tačiau už gerą brief’ą kur kas svarbiau geras žmogus. Šiuo atveju – gera dizainerė, geras dailininkas.

(Juk gali labai aiškiai žinoti, ko nori, bet niekaip nesutikti žmogaus, kuris gali tai išpildyti. Nes norėsi protu, o vien tik proto įsivaizdavimai – sausi, išprotauti. Tai tikrai prastos žinutės Visatai – sakau iš savo patirties. Nuoseklų mano kursą, kaip galima lengviau ir kūrybiškiau siųsti geras žinutes Visatai, esu sudėjusi į savo nuotolinę Nuostatų keitimo praktiką, ji vėl startuos sausio gale:

http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/)

Vienas dalykų, kodėl svarbu išsiųsti tinkamą žinutę Visatai – kad tavo kelyje atsirastų būtent tie žmonės, kurie pajus ir išpildys tai, ką gali išpildyti tik kiti.

Nes mūsų idėjos ateina ne tam, kad užmarinuotos sugultų į stalčius, o tam, kad būtų išpildytos, ir kad pildomos augintų mus. O bendradarbiavime augame turbūt kaip maža kur.

O jei žmogus tik galvoja svajones, bet visas jam atėjusias idėjas laidoja į stalčių – tai kaip jis paaugs iki savo svajonių? Žiūrėdamas per teliką svetimas sėkmės istorijas? Na, kaip kadaise kažkurioj loterijoj po kažkurio limonado kamšteliu rašydavo:

„bandykite dar kartą“

PS. Turiu pridėti, kad FB dėl savo naujos knygos pavadinimo juokavau (kur apie Džordžą). Labai noriu tikėti, kad patikėjusių nebuvo. Aš sugalvojau kitą, normalų, bet tikrai labai gerą pavadinimą. Pamatysit.

Oi. Vis tik ne „sugalvojau“, o… Tas pavadinimas tiesiog pas mane atėjo. Besišypsodamas.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.