Kada būtina kreiptis skubios pagalbos? (Simptomų sąrašas)


Naudinga citata (iš labai geros knygos) labai svarbia tema: kada ne tik verta, bet BŪTINA kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, ir daryti tai SKUBIAI? Ir mano intro: kažkam gal juokingas, o kažkam labai kraupus, ypač tiems, kurie (ar kurių artimieji) yra susidūrę su tokiais dalykais gyvenime.

Žodžiu, augant „savipagalbos” paklausai ir pasiūlai, mane neišvengiamai pasiekia istorijos apie žmones, kurie „savipagalbos” padedami ne tik kad nepadėjo sau, bet ir stipriai save sužalojo, psichiškai ar net fiziškai. Apie fizines, kartais net mirtinas „savigydos” pasekmes gal kitąsyk, šįsyk apie psichiką. 

 
Vaikinas, po „geros energijos pasikrovimo” ir „susiliejimo su Žemės energija seminarų” patiriantis nekontroliuojamo pykčio priepuolius.
Buvęs aukšto lygio vadovas, po nekalto „šamaniško ajevaskos gėrimo ritualo” išėjęs į kosmosą ir niekada nebegrįžęs nei į darbą, nei pas savo vaikus – taip ir likęs užverstom akim „alsuoti išvien su Visata”.
Moteris, taip intensyviai „dirbusi su kundalini energija”, kad pradėjo regėti gyvates ant savęs (ir jos „liko ant jos” jau kadais nutraukus „jogą”).
Mergina, „gongų apsivalymuose” taip „išsivalanti čakras”, kad prasideda panikos atakos.
„Savęs ieškantis” vyrukas, po emocijų paleidimo seminaro neįgalus pasirūpinti savimi, psichiatrinėje. Negi taip jis „save rado”?
 
Prie šių istorijų, visa eilė šamaniškų, raganiškų, grybų valgymo ir kitokių festivalių, po kurių žmogui nebegali padėti ne tik psichiatrai, bet ir kunigai egzorcistai.
 
(Aš iki šiol prisimenu krauju pasruvusias (kaip siaubo filme, iki tamsių baltymų) akis jauno vaikino, kurį sutikau kelios dienos po to, kai jis buvo smaugiamas „šamanų festivalyje” – vien todėl, kad kažkas suvalgė grybą ne ant tos nuotaikos ir turėjo bad trip’ą. Patikėkite, niekas iš jūsų nenorėtų, kad taip nutiktų jūsų sūnui, vyrui, vaikų tėvui. Dvasingumą gal galima ugdytis ir kitais būdais?)
 
Taip, tikrai, ne visiems taip blogai baigiasi. Taip, visi tie žmonės, kuriuos pateikiu kaip liūdnus pavyzdžius, turėjo užslėptų problemų, kurios tyliai laukė savo laiko ir, pasilpus psichikai, susiaudrinus emocijoms ar net paveikus smegenis cheminėmis medžiagomis, driokstelėjo su fejerverkais.
 
Taip, vieniems nieko, o kitiems – ilgam sumaitotas gyvenimas.
Kai kuriems – negrįžtamai.
 
Atrodytų, skirti, kada reikia rimtos pagalbos, o kada galima lavintis asmenugdos ar grybų vagymo būreliuose, turėtų būti paties asmens atsakomybė.
 
Deja, yra situacijų, kai pačiam žmogui skirti jau labai sunku.
 
Taip pat yra situacijų, kai žmogus nori sau meluoti. Arba nori „pagreitinti rezultatus”: greito maisto, greitų paskolų ir greitų skyrybų pasaulyje ir dvasinis tobulėjimas turi būti greitas, ar ne?
 
Štai man atvers čakras per pusvalandį, ir nereikės su savimi dirbti trejus psichoterapijos metus, o cho cho.
Štai suvalgysiu grybą, ir susijungsiu su Visata: koks skirtumas, kad su artimiausiais žmonėmis ryšiai numirę – svarbu su Visata bus gera!
Štai išgersiu ajevaskos, ir pajusiu būties prasmę – nereikės nei atgailos, nei sąmoningumo, viską padarys chemija! Yes!
 
Yra ir dar liūdnesnių situacijų, kai matydami, kad žmogui blogai, jo artimieji (užuot skubiai ieškoję profesionalios pagalbos) ima tą žmogų brukti kaip kokį brukalą į visokius seminarus ir kursus. Na, gal tokiais atvejais bent jau ne į grybų valgymo ir ajevaskos gėrimo.
 
Deja, ir į mano (kūrybinio ugdymo!) seminarus ne vieną sykį buvo per jėgą atvesdinti, atgrūsti (o kartais jie būdavo net fiziškai įstumiami į salę) „nepatogūs” artimieji, kuriems galimai tikrai ne seminaro apie kasdienės kalbos magiją reikėjo, o skubios, specifinės pagalbos, kartais – ir iš psichikos sveikatos specialistų. Vyrai, dukros, tėčiai, sūnūs, žmonos, draugės, mamos – deja, ypač mamos.
 
Suprantu žmonių norą padėti – kitiems ir sau. Bet daugelyje situacijų visų pirma verta sau atsakyti į klausimus:
– kas iš tiesų čia vyksta?
– kokios pagalbos čia iš tiesų reikia?
 
Tokiu atveju, jei moteris aiškiai įvardintų, kad jos vyras kliedi, ji gal nesiųstų man jo į seminarą, o vestų pas gydytoją. Vaikinas, girdintis balsus ir regintis regėjimus, jei atsakytų sau į tuos aukščiau esančius klausimus, taip pat turbūt keliautų gal pas dvasininką, gal pas psichiatrą, bet jau tikrai ne į mano nuostatų keitimo dirbtuves. Nes balsai galvoje NĖRA nuostatos, ir aš nepateikiu jokių rekomendacijų, kaip „dirbti” su balsais galvoje. Aš nesu psichiatrė. Ir aš nesu egzorcistė.
 
Atrodytų, viskas labai aišku – JEIGU pripažintume, kokia yra tikroji, startinė pozicija. Bet jei žmogus to sau nepripažįsta, problemos sprendimas vilkinamas.
 
Todėl aš viliuosi, kad ši citata edukuos ir padės skirti, kada būtina SKUBIAI ieškoti PROFESIONALIOS pagalbos, užuot bandžius „mąstyti pozityviai” ar „atsivėrinėti čakras”.
 
Tai ištrauka iš tikrai vertingos knygos, Dr. Davido D. Burnso „Geros nuotaikos vadovo”:
 
„Yra nemažai simptomų, kurie rodo (tačiau nebūtinai įrodo) esant rimtą psichikos sutrikimą, juos pastebėjus reikia pasikonsultuoti su psichinės sveikatos specialistu, šis reikalui esant skirs gydymą, o drauge galima taikyti šioje knygoje aprašytą asmenybės tobulinimosi programą.
 
Pagrindiniai simptomai tokie:
✓ įsitikinimas, kad žmonės rezga intrigas ir sąmokslus prieš jus norėdami įskaudinti ar kėsindamiesi į jūsų gyvybę;
✓ keisti patyrimai, kurių paprastas žmogus negali suprasti;
✓ įsitikinimas, kad jūsų protą ar kūną valdo išorinės jėgos;
✓ girdimi balsai;
✓ matymas dalykų, kurių nėra;
✓ asmeninės žinutės, kurios jums siunčiamos per radijo ar televizijos programas.
Šie požymiai priskiriami ne depresijai, o kitiems rimtiems psichikos sutrikimams. Psichiatro gydymas būtinas. Gana dažnai šiuos simptomus patiriantys žmonės įsitikinę, kad jiems viskas gerai, ir į pasiūlymą kreiptis pagalbos žiūri įtariai ir priešiškai.
 
Priešingai, jeigu jus apėmusi stipri baimė, kad kraustotės iš proto ir patiriate panikos priepuolių, kurių metu atrodo, kad nebevaldote situacijos ir priėjote liepto galą, beveik galiu garantuoti, kad taip nėra. Tai tipiški nerimo – ne tokio rimto sutrikimo – simptomai.”
 
****
 
Citatos pabaiga.
 
Knygą REKOMENDUOJU, iš esmės visiems, susiduriantiems su depresyviomis nuotaikomis ar turintiems depresyvių artimųjų. Ji gal sudėtingoka, ir ten siūloma darbo su savimi technika tikrai ne rasotos rožės su saldžiom citatom, tačiau ta knyga duoda labai gerą pamatą, sustiprina suvokimą, kas yra kas. Joje taip pat yra be galo daug papildomų mokslinių argumentų tiems, kas seka mano tekstus ir dalyvauja mano programose – kaip mūsų mintys ir mūsų sau sakomi žodžiai mus arba žlugdo, arba ištiesia, arba pūdo, arba augina.
 
Aš taip pat rekomenduočiau, jei kankina depresyvios būsenos, nerimas, panikos atakos, vengti delsimo ir kreiptis pagalbos. Pradėjus spręsti tai sukėlusias problemas, jūsų gyvenimo kokybė gali pasikeisti kaip diena ir naktis. Tiesiog kai kurie procesai dviese yra greitesni, nei kapanojantis vienam.
 
Ko aš kategoriškai NEREKOMENDUOJU? (Vengiu būti kategoriška, bet čia būsiu kategoriška.)
 
Jei susiduriate su emocinėmis ar rimtesnėmis psichinėmis problemomis, jokiu būdu NEREKOMENDUOJU šių problemų nešti savamoksliams:
– būrėjams, astrologams, astromineralogams,
– „emocijų paleidimo” specialistams,
– „konsteliacijų” meistrams,
– „NLP treneriams”,
– „koučeriams”,
– „šamanistinių ritualų” organizatoriams,
– kitiems panašiems „meistrams”.
 
Viskas gerai, jei jus domina toks laiko leidimo būdas – galėsite nueiti, kai jausitės visiškai gerai, kai tai nebebus tik problemos sprendimo atidėliojimas, kai jumis nebus galima manipuliuoti, apvynioti aplink pirštą, pelnytis iš jūsų silpnumo.
 
Bet KOL YRA RIMTŲ PROBLEMŲ – spręskite jas. Nepasiduokite „stebuklingų piliulių” burtams.
 
Ir kaip turbūt lūžus rankai neitumėte jos gipsuoti pas „žolininką gyduolį”, kaip gimdyti turbūt neitumėte pas „online kursus per Youtube baigusią dulą”, taip ir sudėtingų, skausmingų, įsisenėjusių psichologinių bėdų neneškite mėgėjams. Būkite atsakingi už valymosi ir sveikimo procesą.
 
Kartais žmogus viduje yra prikaupęs tiek skausmo, kad tą skausmą jis iš tiesų turi pagimdyti atgal į pasaulį, kad pradėtų gyti. Arba turi tiesiog išsivemti gyvatėmis, kaip aš sakau, kad jos nebeėstų jo iš vidaus. Ir gimdyti tą skausmą arba išvemti tas gyvates reikia sterilioj aplinkoj, o ne užterštoj. Padedant žmogui, kuris suvokia šiuos procesus, o ne chirurgui mėgėjui.
 
Kodėl man nereikia narkotikų, grybų, ajevaskos, alkoholio, raminamųjų, antidepresantų? Kad gyvenčiau, kad jausčiau taiką su savimi ir pasauliu, kad jausčiau įkvėpimą, kad kurčiau, kad laukčiau rytdienos?
 
Ar aš nežinau, kas yra apatija, depresija, nerimo sutrikimai, panikos atakos?
 
Žinau. Puikiai žinau.
 
Ir taip pat žinau, kad tas mėšlas yra išmėžiamas.

Nuosekliu, nuosaikiu, kantriu vidiniu DARBU. O ne stebuklingomis piliulėmis.

Žiūrėkite į savo emocijas ir psichiką rimtai, labai rimtai.

Nepalikite to savieigai ir neauginkite iliuzijų, kad „praeis savaime”.
 
Įsivaizduokite psichiką kaip neregimą, tačiau labai svarbų stuburą visam savo gyvenimui.
 
Jei tas stuburas pakrypęs, jį VISADA galima tiesinti.
Jei tas stuburas lūžęs, jį VISADA galima įtverti ir gydyti.
Ir net jei po traumos įsimetė sepsis – jis išgydomas. JEIGU gydai.
 
Bet tai turi daryti PROFESIONALAI, SPECIALISTAI (jums tinkantys, jums priimtini, keliantys jūsų pasitikėjimą), o ne savamoksliai, ne grybai ir šaknų nuovirai.
 
PS. Ir dar labai vengčiau stigmatizuoti psichikos problemas. Niekas nėra nuo jų apsaugotas. Man žinomi atvejai, kai visą gyvenimą sveikam ir stabiliam žmogui „pokšteli” visiškai, atrodytų, psichikai nepavojingoj vietoj – bet žmogus delsia, slepia, laukia, kad „praeitų”, kol stukteli jau rimčiau.
 
Jei tokios – psichikos – problemos labai niekinamos šeimoje – toje šeimoje augusiam bus daug sunkiau ieškoti pagalbos, jeigu jos prireiks. Kartais ta pagalba reikalinga gyvybiškai, bet žmogus, deja, neįveikia pasipriešinimo sienos „ką žmonės pagalvos”.
 
O jei žmogus vis tik išdrįs, kreipsis, spręs – milžiniška tikimybė, kad susidėlios stalčiukus galvoje, ir toliau gyvens pilnavertį, adekvatų gyvenimą. To labiausiai ir linkiu.
 
PPS. Parašiau ir galvojau, gal nedėti, gal niekam neaktualu, gal tarp mano skaitytojų nebūna tokių atvejų.

Bet kaip tik tuo metu mano pašto dėžutė sprogo nuo netikėtų laiškų vienos merginos, kuriai tikrai buvo reikalinga specialistų pagalba, tačiau ji, deja, nuėjo savipagalbos keliu. Ir nuo tos savipagalbos ji jau pradėjo „skaityti” mano (taip, mano, ne savo) mintis ir geriau už mane „žinoti”, ko noriu, kokios mano elgesio priežastys, etc. Tai, žinoma, ne blogiausia, kas gali nutikti, bet vis tiek jau žmogui tikrai nelengva su tokiais „žinojimais” ir svetimų minčių „skaitymais”. Na, tikiuosi, kad bent jau ajevaskos negers ant viršaus ir kokiu grybu neužkąs, nes tuomet atsivertų jau tokios „žinojimo” dimensijos, kad, brolyčiai, laikykimės.

Bet štai jei kreipsis tinkamos pagalbos – tikiu, tikrai lengvai išsispręs svetimų minčių „skaitymą” ir sėkmingai grįš prie saviškių.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.