Jaukios nišos: išsipildymų istorija tarp „Žolynų“


Artėjant Jaunačiai (o taip, jau beveik girdžiu tolimą tolimą mažytį užkadrinį būgnelį, kurį muša mažytė džiaugsminga Jaunaties būtybė, siekianti vėl ir vėl mums priminti norų rašymo vakarą). Būtent artėjant Jaunačiai, kad per ją jau turėtumėt šį tekstą, kad galėtumėt perskaityti darsyk, – visi, strigę „patogiuose“, bet nebūtinai įdomiuose darbuose, visi, nujaučiantys, ką norėtų veikti, bet nedrįstantys, visi neįsivaizduojantys, nuo ko pradėti. Ir visi, mėgstantys gėles. 🙂

 

„Miela Ilze,

 
šį laišką savo mintyse ir širdyse brandinome kiek daugiau nei metus. Kodėl? Nes, matyt, kartais būna tokių situacijų, kai širdis pilna jausmų ir dėkingumo, o žodžiais tai išreikšti sudėtinga 🙂
 
Esame Gitana ir Viktorija. Kartą pamačiau FB, kaip Gitana palaikino ar pasidalino Jūsų įrašu, kuris mane taip nustebino/sukrėtė, taip atliepė širdį, kad nuo to laiko sekiau ir skaičiau praktiškai viską, ką rašote. Iki tol nieko nebuvau apie Jus girdėjusi. Po to vieną dieną šnektelėjusios su Gitana apsisprendėme nueiti į Jūsų dirbtuves – tai buvo 2016 metų gegužės mėn. Comfort Hotel vykusios Nuostatų keitimo dirbtuvės. Ėjome be jokių konkrečių tikslų ar vizijų. Tiesiog, matyt, tokiam vidiniam pasistiprinimui ir smalsumo vedamos. Taip pat norėjosi Jus gyvai pamatyti, pabendrauti 🙂
 
Tuomet visai netrukus, už poros mėnesių, liepą, suėjo tretieji mano vaiko priežiūros atostogų metai ir ėmiau rimčiau svarstyti – kuriuo keliu sukti toliau. Tuo metu apie metus namuose kurdavau puokštes nuotakoms – tai buvo naujoji mano aistra ir su gėlėmis – tiek žinojau – ketinau sieti savo ateitį ir į senąją darbovietę – patogų administratorės darbą vienos užsienio šalies ambasadoje – nebegrįžti. Tad svarsčiau – freelancinti toliau? Darbintis gėlių salonuose? O gal kurti savo parduotuvę? Na, kas čia dabar per mintis!! Oho, kaip drąsu! Geriau eisiu pasiklausinėsiu, turbūt rasiu, kam reikia pagalbos gėlių parduotuvėje. Ogi, pasirodo, tuomet niekam… Ką gi. Skambinu Gitanai, išsakiau savo mintis apie parduotuvę, pasiūliau kurti kartu. Tuo metu ji jau kelis metus dirbo administratore advokatų kontoroje. Iš pradžių suabejojusi, o vėliau jau man pati pasiūliusi vieną liepos dieną susitikti ir tiesiog PASIVAIKŠČIOTI po miestą, paieškoti patalpų. Sakė, jeigu Dievas yra mums numatęs patalpas, mes jas rasime 🙂
 
Ir ką Jūs manote? Mes iš tiesų susitikome, vaikščiojome po senamiestį ir be jokių išankstinių planų ar skelbimų tiesiog atradome netgi dvejas patalpas nuomai! Kai pamatėme tas antrąsias – įsimylėjome iškart – taip viskas tobulai atrodė! Grįžusios ėmėme su didžiausiu užsidegimu kalbėtis su vyrais, kurie mus ramiai, nors atsargiai, palaikė 🙂
 
Ir kai tą liepos 7 d. mes atradome tas patalpas, Gitana pasakė, kad turime būtinai atsidaryti rugpjūčio 31 d. – ir dėl to, kad tai dienai ji turėjo nuotakos užsakymą (taip sutapo, kad ją kažkas iš pažįstamų rekomendavo, nes žinojo, kad Gitana moka kurti nuostabias puokštes), ir dėl to, kad galėtume pradėti prekiauti rugsėjo 1-ajai 🙂 Man visa tai atrodė nerealu! Be jokios verslo patirties ėmėme piešti viziją, kokia bus mūsų parduotuvė. Kas mes? Koks pavadinimas? O tiekėjai? Galų gale viską darėme ir kūrėme širdimi, vedamos tos svajonės, tos vidinės vizijos… Su vidiniu tikėjimu. Darbo stalą ir kitus reikalingus baldus sukūrė Gitanos vyras, o lentynas dažė jau ūgtelėję jos vaikai 🙂 Per dvi dienas mudvi nupirkome vazas, kaspinus, kitas darbo priemones, išvakarėse išsivalėme langus, grindis ir su šeimų pagalba susistatėme baldus ir kitą dieną anksti ryte mums tiekėjai jau atvežė gėles 🙂
 
Taigi praėjusią rugpjūčio 31 d. Žolynams suėjo vieneri, o mes išties nuo pat pirmųjų dienų norėjome Jums parašyti su tokiu dėkingumu, jausdamos, kad Jūsų žodžiai ir seminaras davė to vidinio pastiprinimo, deguonies svajonėms, kuris, matyt, ir baimes apmaldė. 🙂 Nes tikrai kartais net sunku patikėti, kaip bebaimiškai mes žengėme tuos žingsnius.
 
Tad labai norisi Jums, Ilze, nuoširdžiai padėkoti už tai, kiek pozityvo Jūs skleidžiate, už tas dirbtuves, kurių metu išmokome svajonių drąsos. Dažnai su Gitana prisimename Jus, abi jausdamos tą dėkingumą ir, kaip minėjau, jau nuo pat pirmųjų dienų taip norime Jus pasikviesti į svečius, norėtume Jums padovanoti gėlių puokštę 🙂
 
Tiesa, prieš kelis mėnesius pagimdžiau vaikiuką, tad jau kuris laikas, kai Gitana darbuojasi Žolynuose viena, kartais padedant savanorėms. Beje, stebimės ir džiaugiamės, kokie žmonės, nuotakos, klientai ateina pas mus – šviesūs, įkvepiantys, mieli.
 
Tie pirmieji metai buvo kupini pamokų, pažinimo, džiugesio, tikėjimo, svajonių pildymosi. Mylimiausias lietuviškas žurnalas – Lamų slėnis – pakvietė bendradarbiauti ir vėliau ėmė iš mūsų interviu. Širdyje buvo tiek džiaugsmo, kad sunku ir apsakyti. Juk įvertino tokie gerbiami žmonės! <3 Tiesa, jeigu būtų įdomu paskaityti, pridedu nuorodą: http://www.lamuslenis.lt/puokste-pievu-ir-zolynu/ 🙂
 
Tiesa, ir dar atskira padėka – už akių atvėrimą dėl žodžių, minčių švaros ir konstruktyvumo. Kaip tai yra reikalinga ir prasminga! Ačiū!
 
Taigi, miela Ilze, labai labai laukiame Jūsų svečiuose 🙂
 
Geriausi linkėjimai,
 
Gitana ir Viktorija
 
****
 
Aš sakiau! Aš gi vakar jums sakiau!
 
Taigi, jei mėgstate gėles, jei ketinate tuoktis (per Jaunatį apie tai pamąstyti irgi sveika) ar kitai šventei norėsite puošti erdvę gėlėmis, sekite puslapį tikrai pavydėtinu pavadinimu Žolynai (man labai patiko ir jų logotipas), ir aplankykite gyvai (ten galbūt ir susitiksime, jei aš kaip tik tuo metu būsiu užėjusi į svečius pas Viktoriją ir Gitaną):
 
Tilto g. 6, Vilniuje.
 
Jei norėsite į Nuostatų keitimo dirbtuves – seminarą gyvai, jis greičiausiai vyks pavasarį:
 
Jei norėsite į Nuostatų keitimo praktiką (tai išplėstas kursas ta pačia tema, skirtas dalyvauti nuotoliniu būdu) – nauja grupė pradės darbą lapkritį:
 
Vis tik prieš keičiant nuostatas aš tradiciškai rekomenduoju išsivalyti informacinę erdvę ir savo žodyną – dalyvių atsiliepimai rodo, kad toks eiliškumas sėkmingesnis:
 
Na o pabaigai pridėsiu nuo savęs. Visata tikrai turi puikų, išlaikytą (kas be ko – milijonus metų išlaikytą) humoro jausmą. Ir ji tikrai neleidžia pamiršti, apie ką mes čia ir kodėl.
 
Nes kai skaičiau šį laišką, buvau ką tik atsiėmusi raktą. Nuo naujų mūsų patalpų. Ir beje, kadangi jų mums reikėjo labai ypatingų, mes su naująja komanda vieną dieną susėdom prie apvalaus stalo ir nusipiešėm tokias patalpas mintyse.
 
„Netikėtai“ (ir ten, kur paprastai neieškom) radom skelbimą. Po keturių dienų mes jas apžiūrėjom gyvai. Ir iškart supratom, kad jos – TOS, mūsų.
 
Lygiai toks, tik dar stipresnis jausmas, mane aplankė ir pirmąsyk įžengus į tuomet dar tik būsimus mūsų su D. namus. Įėjau ir supratau: va, pagaliau, TAI.
 
Kai kas ten, aukštai, visada girdi, ko tu nori.
Ir visada parodo, kai tai randi.
 
Tik išdrįsk paprašyti.
IŠDRĮSK PAPRAŠYTI!
 

Nes visą gyvenimą galima nugyventi tik mekenant savo norus-nenorus mintyse, bet taip iš tiesų ir neišdrįstant. Iki galo išsvajoti, iki galo patikėti, ir veikti.


Bookmark the permalink.

Comments are closed