Įspūdžiai iš Dainų šventės: „Vario audra“


Kadangi mano sienoj šis tekstas muša skaitomumo rekordus, dalinuosi ir čia. Mano įspūdžiai iš vieno Dainų šventės renginio: O dangau. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus vilnijant pasipiktinimui dėl prastos Dainų šventės organizacijos, nutariau patikrinti situaciją gyvai. Paskutinėmis valandomis įsigijau vieną iš nedaugelio likusių bilietų į „Vario audrą“. Žiūriu, tikrai: liesi, išbalę vaikai, išsekinti prastos mitybos, kelia plonas rankeles į dangų… (Gilus atodūsis.) Na, jūs gi žinot, kad blogiausios naujienos greičiausiai kabina, nuo to ir pradėjau, tyčia. Iš tiesų vaikų mačiau visokių – ir liesų, ir pilnesnių, ir baltesnių, ir įdegusių, aukštų ir mažų, tačiau visi be išimties man atrodė laimingi. Pasitempę, pasipuošę, švytintys.

Tiesą sakant, aš net nežinojau, kad čia bus tiek vaikų ir paauglių – žinojau tik tai, kad „Vario audra“ yra orkestrų pasirodymas, o man labai patinka orkestrai. Man apskritai patinka muzika ir aš gal norėčiau į Vingio parką rytoj, bet man nelabai patinka masiniai renginiai, be to, visi išvažiavę, likau viena su kačių ūkiu. Tad pasirinkau eiti į „Vario audrą“.

Ir nesigailėjau nė vieną akimirką. Reginys, kurį čia išvydau, pranoko mano įsivaizdavimą tūkstanteriopai. Ėjau tik orkestrų. Nežinojau, kad čia bus ir tradicinių, ir šiuolaikinių šokių, ir akrobatinių triukų, ir žonglierių, ir dainų – dangau, čia buvo net Lilas ir Innomine. Tai buvo toks intensyvus, margaspalvis, stiprus ir daugiabriaunis renginys, kad sunku nusakyti nebuvusiam. Šiandien „Vario audroje“ buvo virš trijų tūkstančių dalyvių – vien dalyvių scenoje.

Labiausiai mane ir palietė tie vaikai ir paaugliai (žiūrėdama į juos, tikrai nebeprisiminiau nelaimingo guliašo nuotraukų). Kaip jie šoko ir kaip jie grojo, jums reikėjo matyti. Jaunieji Dainų šventės dalyviai spinduliavo tokį džiaugsmą ir tokį svarbumą to, ką daro, kad… Jie atrodė kaip pati įsikūnijusi akimirkos prasmė.

Na ir žinoma, orkestrai. Gėrėdamasi klausiau savęs, kodėl orkestrai, ką būtent jie man reiškia? Ar jie žavi mane dėl muzikos (mane visada nuginkluoja būgnai), ar čia vis tik svarbesnis tas puošnumas, išsitiesę žmonės, tobuli siluetai, žėrinčios sagos ir švytintis dūdų varis?

Ir tada atsakiau sau, orkestrai yra spindesys.
Orkestrai yra įsikūnijęs, muzika ir eisena paverstas gyvenimo džiaugsmas.

Paskutinį sykį tokį muzikos ir šokančių žmonių teikiamą džiaugsmą patyriau turbūt tik Montevidėjuje – karnavale, kuriame dalyvauja visas miestas, toli toli Pietų Amerikoje, per „pirmąjį mūsų medaus mėnesį“, kaip mes jį juokais pavadinom.

Tačiau čia, šįsyk, tas džiaugsmas buvo toks… savas. Klausiausi, žiūrėjau ir jaučiau pasididžiavimą tais žmonėmis, kuriuos mačiau, pradedant mažiausiais vaikais, dar visai žirniukais, ir baigiant garbiausio amžiaus muzikantais.

Aš mačiau kerinčią puotą. Jei būčiau likusi tūnoti feisbuko burbule, būčiau pamačiusi tik skystą koktų guliašą.

Nesakau, kad nereikia kalbėti apie tai, kas blogai.
Apie tai kalbėti būtina, kad tai būtų taisoma.

Žmones, vaišinančius Dainų šventės dalyvius trydelę primenančiu guliašu, ta trydele šerčiau ištisus metus – kad atsivalgytų. Iš tų, kurie padėjo laimėti konkursą jau nesyk reputaciją praradusiai maitinimo įmonei, išieškočiau patirtą moralinę žalą tūkstančiams žmonių. Išieškočiau tą žalą iš jų asmeninio turto, kad jau taip nesaugo valstybinio.

Tačiau aš manau, kad pasipiktinimas, nusivylimai ir ypač virtualios niautynės neturi užgožti to, kas svarbiausia.

Guliašo trydelė neturi tapti Dainų šventės simboliu, nes taip mes tiesiog paniekiname darbą tūkstančių (tikrąja šio žodžio prasme – tūkstančių) žmonių, kurie stengėsi, kuriems tai buvo svarbu, kurie skyrė labai daug laiko, jėgų, pastangų ir energijos, kad čia dalyvautų.

Daugeliui tų žmonių Dainų šventė yra jų metų pasirodymas. Kažkam gal dešimtmečio.

Kažkam tai buvo pirmasis pasirodymas Dainų šventėje, o kažkam ši Dainų šventė jau yra paskutinė.

Tie žmonės mums dovanoja nenusakomą puotą – didesnę už klikbaitines žiniasklaidos antraštes ir laikus socialiniuose tinkluose.

Aš iš šios Dainų šventės prisiminsiu tą su niekuo nepalyginamą, gerą jausmą, kai visu kūnu eina šiurpai ir kaupiasi ašaros.

Ačiū visiems, kurie prie to prisidėjo. Ačiū pasakiškiems orkestrams. Ačiū dirigentams. Ačiū šokėjams. Jų treneriams.
Ir tėvams bei seneliams, kurie suteikia savo vaikams galimybę šokti, dainuoti, groti, švęsti ir patiems tapti švente.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.