Buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku


Aš visada sakau, kad didžiausi laimėjimai yra neregimi plika akimi, didžiausios kovos laimimos tyliai, didžiausi virsmai nutinka tykumoje. Skaičiau šį laišką, ir man ėjo šiurpai – kažkam skaitant atrodys, “oi, kas čia tokio”, tačiau kas yra patyręs tą vidinį kalėjimą, supras. Laiškas vadinosi taip, kad nusišypsojau vien pamačiusi: “dar vienas beprotiškai dėkingo žmogaus laiškas” (ir šis žmogus sau buvo pažadėjęs NERAŠYTI laiško man):

“Labas, Ilze, aš esu vieną tų, iš EŽD eksperimento dalyvių, bandau įsivaizduoti kiek gaunate laiškų su padėkom ir ne tik, o kai skaitydavau apie tuos gautus laiškus vis sakiau sau, kas bebūtų aš tai nerašysiu, nes prirašys be manęs šimtais padėkų, o aš sau tyliai santūriai išgyvensiu tą visą pokytį ir tiek žinių.

Nusprendžiau parašyti, nes manau, kad gerų žodžių nebus per daug.

Man sunku nupasakoti kokios aš būsenos pradėjau šį eksperimentą. Buvau tokia nelaiminga. Išoriškai gyvenau gražiai, bet viduje aš puvau. Labai sparčiai mačiau kaip prarandu džiaugsmą ir norą gyventi, o mano akys nežibėjo. Supratau, kad man reikia gydyti save, savo galvą, savo mintis.

Kai registravausi ir dvejojau ar man to reikia supratau vieną, kad jau blogiau nebus. Į eksperimentą atėjau labai atviros širdies ir dariau tikrai viską ką galėjau, supratau ir atradau daug dalykų apie save, o pagrindinis, kad ilgą laiką buvau pati sau priešas, grioviau save vidiniu kritiku, negatyvia informacija, negatyviais žodžiais, kol tapau tokia tuščia ir nebenorėjau nieko.

Eksperimento metu aš atradau vidinę savo jėgą, kažkur slypėjusį pasitikėjimą. Jūs žinot geriau už bet ką, tuos pokyčius, tiesiog noriu, kad žinotumėt, kad visa ši praktika išlaisvino dar vieną žmogų – mane.

Eksperimentu pradėjau keistis ir aplinka pradėjo kisti, laukdavau ketvirtadienių ir bėgant savaitėms jaučiausi kaip kažkieno globojama ir kartais būdavo baisu, kaip viskas bus, kai nebeteksiu tų kassavaitinių gyvenimo gairių. Dvejojau ar vėl negrįšiu prie senų įpročių. Paskutinio laiško žodžiai, kad eksperimentas tik prasideda, buvo tie žodžiai, kuriuos perskaičius pradėjau verkti pasikūkčiodama, nes suvokiau, kad tai jokia pabaiga, o pradžia. Tai raktas nuo mano naujo gyvenimo, o su tom ašarom išėjo senasis liūdesys ir užplūdo taip ilgai laukta ir ieškota ramybė.

Kai kitiems EŽD eksperimento dalyviams pradėjo byrėti darbų pasiūlymai, atsirasti naujos meilės, naujos kryptys, aš atradau džiaugsmą gyventi ir susipažinau su savimi naujai 🙂

Mano akys ir vėl žiba.

Ir ačiū už tai!”

Tai dėkui dirbantiems. Galime turėti kalnus informacijos ir jos niekaip neįdarbinti realybėje. Ir kad teoriją versti praktika nėra lengva, žinau labai gerai. Šis eksperimentas gimė iš beveik dvidešimties metų mano bandymų tyrinėjant kasdienės kalbos magiją ir tokie laiškai yra svarbiausios mano premijos.

Beje, šiame laiške yra trys raktinės frazės:
– “supratau vieną, kad jau blogiau nebus,”
– “į eksperimentą atėjau labai atviros širdies,”
– “dariau tikrai viską ką galėjau.”

Tikrai ne visi įsisąmonina, kad nuo to, jog atsisakysi brudo, blogiau nebus. Dalis žmonių jaučia nuoskaudą, praradimą darydami vienas ar kitas užduotis, pyksta, lyg būtų nuskriaudę save (tarsi, pavyzdžiui, apkalbos būtų koks desertas, kuriuo jie tradiciškai save apdovanoja).

Tikrai ne visi atvira širdimi priima galimus pokyčius. Yra žmonių, kurie ginčijasi su kiekvienos savaitės tema, su kiekviena užduotimi. Labai pyksta informuoti apie tai, iš ko susideda tas jų “desertas”.

Tikrai ne visi daro, ką gali. Yra žmonių, kurie eksperimento metu valandomis žiūri neįtikėtino prastumo serialus arba negali atsiplėšti nuo bulvarinių žurnalų. Aš už rankos tikrai nelaikau, tačiau pokytį susikuria tik jį kuriantis.

Tie, kurie išgyvena tikrai stiprią informacinę, emocinę ir socialinę detoksikaciją, paprastai būna atsisakę išties daug, ir toje naujai atsivėrusioje erdvėje – sukūrę išties daug naujo.

Nauja EŽD eksperimento grupė pradeda darbą šią savaitę:

http://www.ilzes-dirbtuves.lt/ezd-eksperimentas/

Registruotis kviečiu tik tuos, kurie yra nusiteikę šio bei to atsisakyti vardan kitokio rytojaus. Veikia tai, ką veikiame mes – ėdame save ir artimuosius ar maitiname savo ryšį su kitais ir savimi, ryjame į save destruktyvų naujienų srautą ar dovanojame sau tylos, griauname ar kuriame, žlugdome ar įkvepiame – kitus ir save pačius.

Renkamės patys. Jei vidinio pasirinkimo nėra, tikrai neverta dalyvauti. Negali uždegti šlapio žvakės knato. Negali pakeisti realybės kaip atspindžio, kol nepakeiti to, ji atspindi.

Mano praktikos skirtos pradedantiems nuo savęs.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.