Apie tvirtėjančius nuostatų raumenis

„Ilzės dirbtuvės” sulaukia užtektinai nuostabos kupinų laiškų. Juose stebimasi tuo, kad veikia tai, kuo dalinuosi.

Dėl ko taip natūraliai priimame faktą, kad pradėjus aktyviau gyventi ir sveikiau maitintis, neišvengiamai gražėja kūnas? Nes tai savaime suprantama: mes veikiame to kūno labui, nuo judesio kūnas tvirtėja ir gražėja, tegul tik mikroskopiškai iš pat pradžių, tačiau netrukus tai tampa matoma plika akimi. Mes galime fiziškai pajusti, kad esame stipresni. Dažnai ir aplinkiniai pastebi:
– tu išgražėjai,
– labai sulieknėjai,
– kažkaip net į ūgį, atrodo, paaugai – tokia nugara tiesi…

Regis, niekam nuostabos nekelia, kad darbas su savo kūnu anksčiau ar vėliau duoda vaisius. Būtų daug keisčiau, jei pradėjus mankštintis ir renkantis vertingesnį maistą, kūnas liktų toks kaip seniau. O štai nuostatų keitimo dirbtuvių dalyviai vis dar stebisi, kad pradėjus „mankštinti” savo mintis, grįžta jėgos, stiprėja pasitikėjimas savimi ir gyvenimo vyksmu, dingsta geibumas ir įprotis lenktis prieš nepagarbų užsakovą ar patį pinigą.

Jei pažvelgtume į darbą su savo mintimis panašiai kaip į darbą su savo kūnu, galbūt pokyčiai būtų mažiau netikėti. Mes tiesiog susipažįstame su tuo, kas stiprina ir kas silpnina mus, mokomės skirti vienas situacijas nuo kitų, susirenkame pratimų sąrašą, susidarome individualų devynių savaičių treniruočių planą (kiekvienas – pagal savo norus, galimybes ir jėgas). Ir imamės darbo.

Stiprėjimas, tiesimasis ir kūrybiškumo bei pasitikėjimo raumenynų augimas tėra natūrali to darbo pasekmė. Tačiau net ir žvelgiant taip – į minties treniruotes lyg į kūno – spėju, pokyčiai su savimi dirbantiems dalyviams būtų ne mažiau džiugūs.

Pabandžiau ir toliau į devynias nuostatų keitimo savaites pažvelgti lyg į sportą.

Ar galima įkvėpti žmogų mankštintis per vienui vieną dieną?

„Sveika, Ilze 🙂

Tiesą pasakius, nemaniau, kad kada nors rašysiu šį laišką. Vis paskaitau tavo FB sienoje kitų atsiliepimus ir galvoju, kad „va, jiem gerai, jie susiėmė ir padarė”, lyg ir manydama, kad man taip neatsitiks. (…) Jau minėjau, kad turiu pagalbininką, kuris mane moko kitokių santykių su pinigais, visgi labai norėjau pabandyti ir savarankiškai pakeisti savo santykius su jais ir išmokti jaustis geriau, kai išgirstu „eurai”, „litai” „kiek” ir pan. Taip atsidūriau PPPŽ.

Tai štai. Nusprendžiau įvykdyti 9 savaičių planą. Jau net nepasakosiu, kad 2 trūkstami žmonės (na gerai, jų žinios) mane pirmąją savaitę susirado patys ir mano veiklai labai reikalinga informacija mane pasiekė greičiau, ne įsivaizdavau. Prasidėjus antrai savaitei, pačią pirmą dieną pagalvojau apie pajamas ir tai, kad būtų gerai, turėti kelis pajamų šaltinius. Nejučiom pradėjau rašyti kosmines ir nekosmines idėjas (kosmines dėl to, kad niekada niekada apie tai net pagalvojus nebuvau) ir ką tu manai? 

Staiga mane kažkoks apšvitimas aplankė – radau tokią nišą, kuri Lietuvoje dar nėra labai labai populiari, bet plečiasi šiuo metu ir suvokiau, kad tai yra dalykas, apie kurį pagalvoju kiekvieną dieną, bet niekada nepamaniau, kad tai gali būti pajamų šaltinis. (…) Truko 10 minučių, kol supratau, kas tai, o gyvenimas apsisuko 180 laipsnių. Įdarbinti savo aistrą yra geriausias sprendimas!!

Linkėjimai tau, Ilze. Ir ačiū, kad sukuri tokią dalinimosi erdvę, kuri anksčiu ar vėliau duoda per galvą :)”

Ar visiems žmonėms užtenka vienos dienos pasiryžti šiek tiek pažaisti su savo nuostatomis ir pačiu gyvenimu?
Tikrai ne. Pastebiu, kad dirbtuvėse žmonės dažniausiai gauna tai, ko tikisi. Yra dalyvių, kurios sako:
– Aš žinojau, kad šitas seminaras pakeis mano gyvenimą. Taip ir nutiko.
Yra dalyvių (jos labai retos – kol kas iš kelių tūkstančių tokių buvo tik kelios), kurios sako:
– Aš žinojau, kad man niekas nepadės.

Gyvenimas yra labai dosnus ir dažniausiai patvirtina mūsų tikėjimus. Tačiau tuos tikėjimus visada galime perkurti. Patys. Į tokius, kurie mums naudingi. Į tokius, kurie mus veda pirmyn, o ne gramzdina leisti šaknis į sofą, o smegenis po darbo – nardinti į svetimus gyvenimus FB.

Juk ir ryškų išvaizdos pokytį sukuria vienas finalinis postūmis, vienas galutinis sprendimas, veiksmas savo kūno labui, kai „nekenčiu sporto” pakeičia „gera padėti savo kūnui stiprėti.”
Lygiai taip pat gera galvoti gražėjančias mintis.

Kaip pakviesti treniruotei tą, kuris savo nuostatas vadina „geležinėmis”?

„Laba diena, Ilze, niekada nerašau atsiliepimų po seminarų, bet šįkart nusprendžiau parašyti. Nors esu dalyvavęs ne vienoje dešimtyje seminarų, tačiau šis buvo kitoks. Kitoks savo turiniu ir aplinkybėm dėl kurių atėjau į seminarą. Seminaro turinys man buvo labai prasmingas, nes supratau ko man reikia ieškoti tam, kad galėčiau padėti sau, o tuo pačiu savo šeimai, galbūt aplinkiniams. Mano nuostatos daugeliu atžvilgiu iki seminaro pradžios buvo „geležinės” ir nekito nuo mano sąmoningo gyvenimo pradžios. Po seminaro supratau kaip kai kurias iš jų įmanoma pakeisti ir kokios yra to pokyčio technikos bei koks bus rezultatas. Šiandien, sėdėdamas prie kompiuterio jau esu šiek tiek kitoks, nes žinau kad laukia prasmingas kelias savo pasaulėžiūros pokyčio kelyje. Esu tikras, kad bus klystkelių, bet esu tvirtai pasiryžęs pabandyti. 

Manau, panašiai būna ir ieškant savo sporto šakos. Yra žmonių, kurie išbando viską, ką gali išbandyti savo mieste ar net atostogaudami: jogą, svarmenis, plaukimą, tenisą, jėgos aitvarus, jodinėjimą… Kol randa tai, ką veikti jiems iš tiesų malonu. Aš manau, kai kuriems žmonėms mano seminare tiesiog prašviesėja akyse, kai jie supranta, kad dirbti su savimi ir uždirbti daugiau galima nieko nevaidinant, nevilkint nepatogių brangiai atrodančių kostiumų, nesišypsant dirbtinai, neimituojant gerų emocijų, kitaip tariant – neprievartaujant savęs. Galbūt jie išbandė daug sporto rūšių mintims, tačiau dar nebuvo radę to, kas priliptų.

Čia ta pati mergina prieš pradėdama bėgioti ir – jau prakutusi bėgikė. Jūs turbūt žinot, kad bėgioti pradedama nuo kelių minučių per dieną. O po trijų mėnesių tinkamai besiruošiantys jau gali bėgti pusmaratonį. Tiesiog kai kuriems bėgimas ima ir prilimpa.

 

Kaip padrąsinti jau trejus metus delsiantį?

Tiek iš seminarų, tiek iš laiškų pastebiu, kad kai kurie žmonės (deja, regis, moterys dažniau) linkę save nurašyti dėl… „skaičiukų pase”, „asmens kodo”, ar, kaip kai kurie tiesiai šviesiai sako – amžiaus. Šį mitą irgi griauname dirbtuvėse. Čia – laiškas vienos dalyvės, kuri seminaro metu irgi bandė apeliuoti į savo „asmens kodą”. Elegantiška, žydinti, stilinga, tiesi kaip styga dama! Pasirodo, jai buvo baikštu naujoje darbovietėje pasiteirauti dėl galimo atlyginimo kilimo. Ir vis tik:

„Labas rytas, Ilze, oi kaip noriu pasigirti ir Jums padėkoti – Nuostatų keitimo dirbtuvių metu Jūs pasakėt – „kur matėt darbdavį, kuris su rožių puokšte ateitų jums pasiūlyti didesnio atlyginimo?” – tie žodžiai buvo spyris į minkštą vietą, nes jau treti metai dirbu naujam darbe, visiškai naujam savo specifika, ir, jau koks geras pusmetis, viduje putoju – kaip aš patobulėjau, o nieks nemato:). Po dirbtuvių netyčia 🙂 susiformulavo galvoj klausimas, kurį buvo lengva užklausti – ar mano atlyginimas nekintamas dydis? (visi kiti variantai man buvo visai neįkandami – neišmokė mūsų kartos „parduoti” savo įgūdžius ir žinias). Žodžiu – sulaukiau pirmo palankaus momento, išdrįsau, paklausiau – gavau palankų atsakymą – atlyginimas – kintamas dydis, bus peržiūrėtas. Prieš tai kelis kartus įsivaizdavau, kad rašau Jums padėkos laišką ir štai – rašau!!!!!”

Taip! Padėkoti visų pirma norėčiau šių eilučių autorei – už tai, kad ėmė ir išdrįso. Juk turbūt realybėje tai padaryti net nebuvo taip baisu, kaip galima buvo prisikurti iš anksto? Įsivaizduojant visus galimus scenarijus, kas ir ką pasakys, kaip pažiūrės? Kiek energijos išdeginame tokių „filmų” sukimui galvoje? Gal kartais daug paprasčiau, užuot save kankinus dešimtis sykių mintyse, imti ir pabandyti vieną sykį gyvai?

Kas iš to, kad tyliai žadame sau pradėti mankštintis „nuo šio pirmadienio, bet jau tikrai nuo šio”? Paversti mintį veiksmu yra vienas svarbiausių žingsnių. Gali būti, kad pradėjus mankštintis nebesinorės sustoti.
Lygiai taip pat gali būti, kad susigrąžinus atsakomybę už savo gyvenimą į savo rankas, jos daugiau niekada nebesinorės permesti kitiems.

Ar būtina tikėti treniruotėmis, kad jos tvirtintų raumenis?

„Dabar dėl Nuostatų keitimo dirbtuvių. Kaip jau sakiau, man pasirodė per daug ezoterikos,” – apie dirbtuves nevyniodamas į vatą rašo vienas vyras. Paprašiau jo pasidalinti įspūdžiais, nes jis praėjus vos kelioms savaitėms po dirbtuvių skambino man labai kvatodamas, prisipažino, kad visiškai netiki „jokiom ezoterikom”, tačiau „panašu, kad veikia,” – juokėsi į ragelį, nes tuo metu jis jau skambino man iš naujo darbo. Taigi, ezoterikos mano dirbtuvėse vyrams per daug, tačiau… „Bet, mano nemažam nustebimui, ezoterika VEIKIA. Tai man kol kas nesuprantama, bet kartu žavu. Iškart po tavo dirbtuvių pasiūlė tapti X sąjungos pirmininku ir kartu darbo vietą, o tuo metu neturėjau nuolatinių pajamų. Šiuo metu galvojau, kokius čia barterius tau pasiūlyti, o tu jau pakvieti Y į dirbtuves.”

(Aš prieš kelias dienas pasiūliau jo kolegei dirbtuves dovanų, nes jie dirba su vaikais, tada paaiškėjo, kad jis dar prieš tai norėjo siųsti tris koleges pas mane ir suko galvą, ką man pasiūlyti mainais.)

„Taigi kažkas čia man truputi mistiško. Dirbtuvėse man labai patiko teigiamų nuostatų formavimas. Gyvenime labai pavargau nuo vos ne visuotinio bambėjimo ir verkšlenimo. Tavo siekis parodyti žmonėms, kad jie patys gali keisti savo gyvenimą, man labai priimtinas.”

Na, vieni tai gali vadinti ezoterika, kiti – neregimais dalykais, tačiau mano dirbtuvėse – tikrai ne vien sausi faktai ir teorijos iš knygų. Čia yra labai daug žemiškų pavyzdžių ir – taip, truputis nepaaiškinamų dalykų. Vis tik: jei pritūpimus darysime manydami, kad tai ezoterika, ar pritūpimai bus mažiau naudingi mūsų kojoms ir subinaitei? Raumenys tvirtėja bet kuriuo atveju. Nuo sąžiningai atliekamų pratimų pasitikėjimo savimi ir gyvenimo vyksmu raumenys tvirtėja lygiai taip pat.

Kaip išbėgti pabėgioti po dešimties metų „žiemos miego”?

„Labas, Ilze,
Žinau, kad gauni daugybę laiškų ir negali jiems skirti viso savo laiko. Todėl po liepos mėn. Nuostatų keitimo dirbtuvių (kur dalyvavau) galvojau, kad aš laiško tai jau tikrai nerašysiu, juolab, kad ir dėlioti mintis sunkiai sekasi. Bet vakar buvau buvau susitikime su X, ir suvokiau, kad labai svarbią įtaką mano veikime padarei tu ir tik tu. Kai X uždavinėjo klausimus kodėl darau vienokį ar kitokį sprendimą, kodėl taip, o ne kitaip, visur buvo atsakymas: „supratau po Ilzės dirbtuvių”, o liepos mėn. – atskaitos taškas, kai viskas pajudėjo iš vietos. Todėl negaliu nepasakyti tau ačiū, kad išjudinai mane iš žiemos miego, kuris tęsėsi 10 metų. Kuriu savo įmonę, esu stipriai pusiaukelėje, ir tikiu, kad viskas bus gerai. Jaučiu, kaip visa aplinka man padeda ir dėl to esu labai dėkinga. Artėju prie svarbiausio žingsnio, kai reiks (jau dabar reikia) susirasti užsakovų ir būna, kad sukirba baimė, kad nepavyks. Bet vistiek stengiuosi. Ir pagaunu save, kad kartoju ne dovanų savaitės afirmaciją, o „aš turiu užsakymų”. Žodžiu, žaibo greičiu judu pirmyn, o mano startas esi tu, Ilze. Dėl to tau milžiniškas AČIŪ.”

Ačiū jums. Jums ir visiems kitiems, dirbantiems tas devynias savaites ir po to. Kelią nueina einantis, o ne sėdintis ant sofos ir dejuojantis. Ir tūkstančio žingsnių kelionė prasideda nuo to pirmojo – kad ir koks nedrąsus, kad ir koks lėtas, neužtikrintas tas žingsnis būtų. Esu labai dėkinga gyvenimui už tai, kad nuostatų keitimo dirbtuvės kažkam iš jūsų padeda žengti tą pirmąjį žingsnį. Ir – jaučiant vis labiau grįžtančias jėgas – nukeliauti visas devynias savaites savarankiškai.

Kitos Nuostatų keitimo dirbtuvių datos visada skelbiamos čia, o negalintys dalyvauti gyvai ar tiesiog nemėgstantys eiti į seminarus gali rinktis nuotolinę Nuostatų keitimo praktiką, vykstančią nuosekliai visas devynias savaites iš eilės.

Pabaigai – puiki špargalkė, arba, anot Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, paruoštukas.

Siūlau išsisaugoti, atsispausdinti ir pasikabinti matomoj vietoj visiems tiems, kurių gebėjimo sakyti NE išnaudotojams raumenys šiandien dar silpni.

Tačiau ir šių raumenų silpnumas yra laikina būsena.
Ir šių raumenų stiprybė – taip pat jūsų rankose.
O kol jie stiprės – lengvas būdas pasakyti NE mandagiai:

Smagių atradimų stiprėjant!