Apie šviesą tamsoje


Rašau bičiulei žinutę, kad atguliau su komplikacijom ir ryt nesusitiksim, gaunu jos žinutę, kad šilčiausi linkėjimai, kad sveikčiau – jaučiu, jau man rieda ašaros kai pupos. Paskambina D., pasako, kad užsakė ir parneš karšto maisto – man rieda ašaros kai pupos. Tėtis prieš tai mane valandą vežiojo po miestą pirmyn atgal, kad gautume kažkokių gaminamų vaistų – rieda ašaros kai pupos, net per nosį bėga. Mama vakar vežiojo mane po gydytojus ir vaistines pirmyn atgal tris valandas – irgi rieda ašaros kai pupos tai prisiminus.

 

Taip, galima sakyti, verkiu, nes esu pavargusi, su temperatūra, antrą savaitę išmanios „rūgštinės kosmetikos” nudegintu veidu – nusėta rauplėmis, gruoblėtu veidu.

 

Bet iš tiesų verkiu ne dėl to.

 

Ir nesupras, kas nepatyręs: pupos rieda, kad yra, kas manim rūpinasi, yra, kas nori susitikti, yra, kas globoja, yra, kas myli.

 

Dabar galbūt nė nebegaliu patikėti, ir dabar gal jau sunkiai patikėtų kažkas iš šalies, tačiau gruodžiai man būdavo sunkiausi mėnesiai metuose ne tik dėl tamsos, ne tik dėl šalčio, ne tik dėl baisių įmonių vakarėlių, dusinančios kaugės darbų ir fizinio nuovargio.

 

Gruodžiai būdavo baisiausi metų mėnesiai visų pirma dėl vienatvės ir vienišumo, ne sykį – dėl žinojimo, kad per Kūčias manęs niekas ir niekur nelauks.

 

Bet tai rašau ne tam, kad sulaukčiau gailesčio – tai rašau tiems, kurie šiemet, o gal jau ne vienerius metus, panašiai jaučiasi gruodį. Kurie taip pat kenčia didelę vienatvę ir kuriems – kaip man kadaise – atrodo, kad likęs pasaulis yra krantas, o tu esi ant atskilusios ledo lyties ir tolsti į bekraštę tamsą.

 

Tačiau tai – laikina.

Tamsa yra laikina.

Atskirtis yra laikina.

Šaltis yra laikinas.

 

Tik tada, kai lioviausi pati nuo savęs slėpti savo vienatvę, išmokau su ja būti, galiausiai – kai pažinau pati save, prisiėmiau atsakomybę už savo žodžius, už savo mintis ir savo veiksmus, kai išmokau pripažinti savo klaidas ir įgudau jas taisyti, ir kai apsitaikiau su savimi, į mano gyvenimą pamažėl grįžo seni ir atėjo nauji žmonės.

 

Tik tada.

 

Kažkam tai bus karti tiesos piliulė, kažkam – šviesi viltis: viskas tikrai prasideda nuo mūsų. Kokiu pasaulį matome – tokį jį kuriame. O pasaulį visada matome per asmeninę prizmę. Drumsta ta prizmė ar skaidri?

 

Jei drumsta, ją tiesiog galima pamažėl pradėti valyti.

 

Žvelgiant į gruodžio tamsą kviečiu prisiminti, kad jau visai netrukus – Saulėgrįža.


 


Bookmark the permalink.

Comments are closed.