Apie šiukšles mūsų galvose


Jei įsivaizduotume savo galvą kaip rankinuką, kai kurias mintis galėtume palyginti su senais popiergaliais – suglamžytais čekiais, nuolaidų, kuriomis neketiname naudotis, skrajutėmis ar vizitinėmis, kurių mums niekada neprireiks. Šiuos popiergalius kažkada per neapdairumą įsimetėme vidun, paskui pamiršome. Jie ten, rankinuko dugne. Užima vietą ir, atrodytų, net kažkaip mįslingai toliau dauginasi, mums lyg ir sąmoningai ten nieko naujo nebebrukant.

Tai tiesiog šiukšlės rankinėje, kurios trukdo mums rasti lūpų blizgesį ar parkerį, kai jų prireikia. Lygiai taip pat senos, ydingos mintys mums kartais trukdo rasti sprendimus, keltis tikslus ir strateguoti žingsnius jų link.

Yra ir gera žinia. Tiek rankinuko, tiek galvos šiukšles galima sėkmingai perrinkti, išrūšiuoti ir – jaučiant begalinį palengvėjimą ir švaros jausmą – su tomis šiukšlėmis atsisveikinti.

Kadangi nuo ankstyvos paauglystės domiuosi žodžių ir minčių įtaka žmogaus gyvenimui ir kadangi nuo jaunumės tyrinėju minties ir jos išsipildymo kelią, sakau tai iš asmeninės patirties: mintis iš tiesų galima perrinkti, išrūšiuoti ir išvalyti lyg rankinuko turinį. Ir tai, priešingai, nei kartais teigia pesimistai, veikia ne “tik ypatingoms asmenybėms, tik labai valingiems žmonėms arba tik tiems, kurie yra apsupti pozityvumu trykštančių artimųjų.”

Melas. Nesu ypatinga asmenybė, nepasižymiu valia ir tikrai nesu apsupta pozityvumu trykštančių artimųjų. Tačiau veikia tai, ką veikiame mes. Būtent norintiems prisiimti atsakomybę už savo mintis ir veikti savo pačių labui sukūriau Nuostatų keitimo dirbtuves, o vėliau ir išsamų kursą savarankiškam darbui – pratybas, skirtas pritaikyti teorijas praktikoje.

Ką tik ir vėl sutikau moterį, kuri prisipažino, kad taikydama šiame seminare gautą informaciją pasidvigubino atlyginimą. Taip, taip, aš žinau, kaip tai skamba. Žinau. Tačiau tai gana dažnas atsiliepimas ir tiems, kurie yra praktiškai pajutę, kiek daug lemia mūsų pačių nusiteikimas, didelės nuostabos tai nesukels. Ir aš čia jokio stebuklo nepadariau. Ji tiesiog peržiūrėjo savo nuostatas, ėmė atpažinti jai trukdančias ir vieną po kitos mėtyti jas lauk. Va ir viskas. Tai natūralu. Kaip gali apsivalyti ir nepajusti palengvėjimo?

Ką ten, galvoje, seno ir susiglamžiusio galima atrasti? Visad labai džiaugiuosi sulaukusi laiškų su geromis istorijomis iš serijos “Veikia, Ilze, VEIKIA!!!”, tačiau man tikrai neįkainojama yra pasikalbėti su žmonėmis gyvai praėjus kiek laiko po dirbtuvių – pusmečiui, metams, dvejiems. Gyvenimas man suteikia tokį šansą, nes gana didelė dalis žmonių “migruoja” iš vieno mano seminaro į kitą, iš vienos praktikos į kitą. Laikau tai geru ženklu – žmonės pamato, kad tai, kuo dalinuosi veikia (jie paprastai rašo didžiosiomis, “VEIKIA!!!”), ir nori plėsti savo pažinimo lauką. Vis tik tokių grįžimų “grietinėlė” man asmeniškai yra būtent galimybė gyvai išgirsti, kaip jie pritaikė tai, ką išsinešė iš dirbtuvių, ką pasiėmė iš praktikos, ką atrado per ilgesnį laiką. Ir ką išmetė iš savo galvos.

Šįsyk dalinuosi keliais įdomiais ankstesniais atradimais. Tai anonimiškumą saugant atpasakotos istorijos – esu tikra, kad šių žmonių radiniaigalvų rankinukuose gali praversti tiems, kurie dar niekad lig šiol neuždavė sau vieno iš šių klausimų, ir kuriems vis tik šie klausimai galėtų būti aktualūs:

– kas manyje vis “prasilenkia” su pinigais?
– koks mano įprotis labiausiai kuria skurdą mano ir mano vaikų gyvenimuose?
– kaip nepastebimai maitinu ir auginu stygiaus jausmą?
– kodėl gėdijuosi, kad uždirbu geriau nei draugai?
– iš kur kyla nuolatinis poreikis išleisti viską iki paskutinio cento?

 

A) Kas trukdė pritraukti rėmimą projektams?

 

“Buvau tikras, kad kažką darau ne taip, nes situacijos kartojosi kaip užkeiktos: kol rengiu kokį projektą, sulaukiu labai daug palaikymo, pažadų, bet kai ateina laikas realiems veiksmams – atsitrenkiu kaip į sieną. Buvo įspūdis, kad pinigų kažkur visai greta yra užtektinai, bet mane nuo jų skiria kažkoks stiklas.

Dirbtuvių metu teko pripažinti sau pačiam, kad mano paties dosnumas apsiriboja… mano paties interesais. Jei tema ar sritis būdavo man naudinga ir jei tikėdavausi realios, apčiuopiamos grąžos – tai padėdavau kitiems. Bet jei matydavau, kad tai bus tiesiog labdara – tyliai nusigręždavau, atsitraukdavau. Paprasčiausiai šykštėjau – savo laiko, savo dėmesio, nekalbu jau apie pačius pinigus. Tikėjau, kad neturiu ką duoti.

Taip tiesiai šviesiai paklaustas, kada pastarąjį sykį pats parėmiau kažką, net supykau. Klausimas kilo – o kodėl turėčiau? Atrodė, gi tiek gero kitiems padarau nemokamai, ko jūs čia dar iš manęs norit. Tačiau gi visas tas “geras” iš tiesų buvo tik priedanga, bandymas pirkti kitų palankumą. Labai aiškiai suvokiau, kaip mano paties šykštumas kuria užburtą ratą. Tai nebuvo labai malonu, tačiau suvokti šį mechanizmą buvo tikrai labai vertinga.”

 

B) Kur glūdėjo trijų kartų skurdo šaknys?

 

“Dar pačiose dirbtuvėse supratau, kad mano gyvenimą kaip koks pelėsis buvo kiaurai peraugęs nedėkingumas. Susidėliojo labai aiškus paveikslas, kaip konkrečiai, kokiais kasdieniais veiksmais ir žodžiais kuriu nuolatinį stygiaus jausmą savo gyvenime ir, kas baisiausia, kaip jį sėju į savo dukrų galvas, lyg kokį užkratą. Nieko labai keisto ir nieko labai naujo: tą patį nedėkingumą nuolat ištransliuodavo mano pačios tėvai.

Pamačiau save tarsi iš šalies: kaip esu visad kažkuo nepatenkinta, kaip net gavusi iš gyvenimo dovanų randu prie ko prisikabint, dėl ko padejuot. Kaip net tardama dukroms palinkėjimus prisūdau juos bėdavojimais – “kad tik nieko nepritrūktų”, “kad tik išlaikytum egzaminą, kad tik nenukristum į mokamą vietą…” Visa tai dangsčiau kažkokiu neva nuolankumu gyvenimui ar net kažkokia vargo karūna, iš serijos “būkim biedni, bet teisingi”.

Turbūt didžiausia sąmoningo nuostatų keitimo nauda – kad išsitiesiau ne tik aš. Po tiek metų kasdienių “maldų” skurdui, mano dukros šiandien drauge su manimi atranda, kad dėkingumas yra pasirinkimas, kaip ir klestėjimas. Man tai svarbiausia – kad nors jos jau studentės, bet neišeis iš namų su visiška skurdo programa, kaip aš kadaise.”

 

C) Kas uoliai augino varguolės mentalitetą?

 

“Visada atvirai didžiavausi, kad moku taip ekonomiškai tvarkytis ir suktis. Kiekvienas apsilankymas prekybos centre prasidėdavo nuolaidų leidinio vartymu, kiekvienas apsilankymas vaistinėje – taip pat. Tai ten susišaudau nuolaidėlę, tai ten – atrodo, tiek sutaupau, jau tiek sutaupau… Ir gi kuo daugiau išleidžiu – tuo daugiau sutaupau…

Mano ekonomija stipriai reikšdavosi ir mano spintoje: kuisdavausi dėvėtų drabužių krūvose, vėl džiaugdavausi “sutaupiusi”, ir vėl – gi kuo daugiau perku, tuo daugiau “sutaupau”… Skudurus iš lapatynų tempdavau namo maišais, spintoje nuolat dūlėdavo vos sykį apsivilkti ar niekad nedėvėti drabužiai. Bet iš normalių parduotuvių nieko nepirkdavau: nejuokaukit, gi “negaliu sau leisti”, nors ką tik namo parsinešiau šešis kažkieno nudrengtus megztinius iš “Humanos” – kad už tą pačią kainą būtų išėjęs vienas naujas, neprisileisdavau net minties.

Taip “taupydavau” visur, kur galėjau. Prireikus nesibodėdavau prašyti nemokamų paslaugėlių iš draugų ir dariau tai tikrai neretai, niekad nieko nesiūlydama mainais. Dabar labai gėda sakyti, bet nesivaržydavau prašinėti nemokamų dalykų ir iš visiškai nepažįstamų žmonių –  o jei negalima dykai, gal galima gauti nuolaidėlę?

Nuostatų keitimo metu savo “taupumą” išvydau veikiau kaip elgetavimą. Tai buvo labai sveikas, nors ir drastiškas, supurtymas. Suvokusi, kaip kuriame skurdą, panorau išmėžti iš savo gyvenimo ne tik senus nudėvėtus drabužius ir pomėgį kuistis lapatynuose, bet ir įprotį kaulyti. Įnešusi sąmoningumo į savo požiūrį, esu kur kas tiesesnė, kur kas oresnė ir šimtąsyk labiau pasitikiu savimi. O jausmą, kurį pajutau apsivilkusi pirmuosius naujus džinsus, man tikrai sunku nusakyti žodžiais.”

 

D) Kas vertė gėdytis didesnių pajamų ir šykštėti sau?

 

“Pažįstama pernai pritrenkė mane paklaususi, dėl ko taip šykščiu sau, dėl ko taip skriaginu. Iš pradžių net nesupratau, apie ką ji. “Tikrai gerai uždirbi, o vaikštai kaip kokia pelenė,” – pasakė ji. Tada pagalvojau, yra žmonių, kurie švaisto, bet yra ir kitas kraštutinumas – žmonės, kurie visiškai nesidžiaugia pinigais ir nemoka jų leisti. Esu viena jų. Kitiems tikrai negailėdavau, bet sau – leisdavau sunkiai, išleidusi – jausdavausi kalta, kažkokia nefaina.

Nuostatų keitimo dirbtuvėse, atsakinėjant į pratimų klausimus, iš atminties išplaukė kelios su tuo susijusius situacijos. O po dirbtuvių, darydama pratimus savarankiškai, prisiminiau jų kur kas daugiau.

Keli artimiausi mano draugai yra truputį iš “kito pasaulio”. Jie nėra tie užkietėję dvasinguoliai ir neniekina pinigų ar jų turinčių atvirai. Tačiau vis tik humoro, pokštų, “nekaltai” papasakotų istorijų forma jie kažkaip sugebėjo maitinti mano pasibjaurėjimą gerove, o kartais ir savimi pačia. Kai geriau pagalvojau, aptikau, kad būdavo nemalonių pokštų ir apie mane bei mano pajamas.

Niekad anksčiau nesusiejau šių dalykų, o dabar matau tokį aiškų ryšį: jaučiausi kalta, kad uždirbu turbūt kelis sykius, o gal ir dešimtis kartų daugiau už juos, stengdavausi tai maskuoti… Dabar mokausi džiaugtis savo galimybėmis. Pradėjau geriau rengtis, truputį dažniau keliauju, o maloniausia yra mokytis palepinti save. Mano draugai turi teisę kalbėti ką nori, juokauti kaip nori. Tačiau aš turiu teisę būti nuo viso to laisva.”

 

E) Ką slėpė įsišaknijęs švaistūniškumas?

 

“Man jau tuoj keturiasdešimt, o aš tik po nuostatų keitimo dirbtuvių pradėjau taupyti. Pirmą sykį gyvenime… nes pasikapsčiusi po save, suvokiau tokį dalyką: nuo pat jaunystės kiek turėdavau – tiek išleisdavau, kiek turėdavau – tiek išleisdavau, lyg kažkur skubėčiau… Net jei nutardavau, kad gerai būtų turėti “rezervą”, lyg pasąmoningai prisikurdavau “nenumatytų išlaidų”… Ir tikrai nuoširdžiai atrodė, kad taip tiesiog susiklosto, kad aš pati čia “ne prie ko”.

Dirbtuvėse įvardinau sau trukdančią nuostatą. Nustebau. Praktikos metu pabandžiau ją dekonstruoti vienu būdu, tačiau atrodė, kad trūksta kažkokio “klikt” mano viduje. Tada išbandžiau antrą būdą ir likau priblokšta. Atrodė, kad pasikasiau po kažkokiu savo destruktyvaus finansinio elgesio pamatu.

Staiga suvokiau, kad nieko nesusitaupau, nes… bijau, kad ir vėl paskambins mano visiškai ne pagal kišenę gyvenanti ir manipuliacijos meną tobulai įvaldžiusi mamelė, ir aš vėl turėsiu jai skolinti… kaip jau esu dariusi šimtus sykių nuo ankstyvos jaunystės… Ir turbūt nereikia sakyti, kad grąžina ji nenoriai. Nesakau, kad nereikia padėti artimiesiems, kai ištinka bėda, tačiau mano mama labai daug metų piktybiškai naudojosi tuo, kad negaliu jai pasakyti “ne”.

O skaudžiausia tai, kad mano mamelė, kuri tikrai niekad nemokėjo valdyti pinigų, visais laikais net nedirbdama gyvendavo geriau už mane. Todėl ir išleisdavau viską, ką turiu, pasąmoningai vengdama eilinio skolinimo jai… Dabar pradedu turėti santaupų. Po truputį, pamažu… Tačiau atrodo, kad nukirpau kažkokią nesveiką bambagyslę. Neįtikėtinas jausmas – kad tai aš valdau pajamas ir išlaidas, o ne jos ir ne kažkokios slaptos baimės valdo mane.”

***

Žmonių suvokimai – labai skirtingi, jie priklauso ir nuo jų ankstesnių patirčių, ir nuo kantrybės darant pratimus, ir nuo atvirumo sau pačiam. Tačiau mano patirtis rodo, kad užvis svarbiausia – vidinis sprendimas nutraukti destruktyvaus elgesio grandinę. Vien šis sprendimas išjudina užsistovėjusį vandenį.

Jei manote, kad galėtumėte dirbti prasmingesnius darbus, priimti klestėjimą į savo gyvenimą su didesniu džiaugsmu, sąmoningiau kurti finansinį saugumą ir išmintingiau elgtis su uždirbamais pinigais, kviečiu į autorinę Nuostatų keitimo praktiką, skirtą peržiūrėti savo santykiui su gerove ir pasiryžti išpurtyti šiukšles – tiek iš rankinuko, tiek iš galvos.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.