Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo


Aš netikiu, kad yra vienas visiems tinkamas receptas. Jei taip būtų, jau šiandien visi pasaulyje būtų turtingi, liekni, laimingi, gražūs, laisvi nuo vaistų, tabako, alkoholio, kitų žmonių nuomonės, paskalų ir banko paskolų. Deja, taip nėra, ir kiekvienas ieško (arba neieško) savo kelio iš nelaisvės – į gyvenimą, apie kokį svajoja.

Yra tokia teorija, kad kuo sąžiningiau dirbame su pačiais savimi, kuo uoliau mokomės, kuo greičiau tobulėjame – tuo lengviau pildosi ir mūsų norai. Nes Visata apdovanoja evoliucionuojančius ir padedančius evoliucionuoti kitiems.

O kuo greičiau mokomės iš savų klaidų – tuo greičiau tobulėjame.

Vis tik pastebiu, kad tiek aš pati, tiek mano aplinkos žmonės, tiek šimtai žmonių, ateinančių į mano seminarus, – daugelis mūsų kažkokiu būdu gebame užsisukti užburtuose ratuose ir diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų kartoti tas pačias klaidas.

Vasaros atostogų metu man į galvą atėjo labai netikėtas, tačiau iš tiesų daug parako turintis klausimas. Klausimas, galbūt galintis sutraukyti užburto rato grandinę. Tas klausimas skamba taip paprastai, kad net gėda rašyti.

Ogi:

Kaip galėčiau to išvengti ateityje?

Šis klausimas man į galvą atėjo labai nelinksmomis aplinkybėmis, tačiau sugalvojusi jį, pasijutau išsprendusi vieną svarbiausių savo gyvenimo lygčių.

Tačiau dar šiek tiek – apie gerus klausimus apskritai.

Pirmąsyk apie gerų klausimų svarbą susimąsčiau labai labai seniai. Tuo metu jaučiausi klaikiai strigusi gyvenime – darbe, santykiuose, apskritai kelyje į kažkur. Tuo metu kone kiekvieną savaitgalį leisdavau audringai – vakarėliuose, svaigulyje, žmonių margumyne – matyt, taip ieškodavau užmaršties. Vis tik vieną penktadienį, sėdėdama darbe ir tramdydama ašaras, pasakiau sau: GANA. Po tokio paties savaitgalio išaušta tokia pat savaitė. Užmarštis tik nustumia problemas į šoną, bet niekaip nesprendžia jų.

Tą penktadienį grįždama iš darbo išsijungiau telefoną. Grįžusi namo, išjungiau internetą. Išsimaudžiau, persirengiau, atsidariau naują Word’o lapą, pažiūrėjau į jį, ir pradėjau. Parašiau pirmąjį klausimą, atsakiau sau į jį. Parašiau antrąjį, atsakiau. Trečią, ketvirtą… Lapas po lapo chaosas, sumaištis, „viskas blogai“ nuotaika sklaidėsi, dėliojosi į stalčius, situacija ryškėjo, aiškėjo. Kartais svarbu įžodinti dalykus. Kai sau įsivardinau, kas konkrečiai man labiausiai nepatinka, kaip norėčiau, kad tai keistųsi, kokią geriausią viziją galiu pamatyti, kokia tikimybė, kad tai nutiks man nesikišant, kokie mano veiksmai būtų naudingi, atrodė, kad nuo mano pečių nusirito akmuo.

Visą savaitgalį praleidau viena, su pačia savimi. Tai buvo vienas prasmingiausių savaitgalių mano gyvenime. Jis tikrai nebuvo linksmiausias – klausimai, kuriuos nagrinėjausi, nebuvo linksmi. Tačiau jei ne tas savaitgalis, aš turbūt dar labai ilgą laiką galėjau nugyventi iliuzijose ir baimėje, kad tos iliuzijos išsisklaidys. Nors būtent tai, kad pagaliau ėmiau ir sąmoningai išsklaidžiau tas iliuzijas, suteikė man labai daug jėgos ir lengvumo.

Antrąsyk apie gerų klausimų svarbą susimąsčiau mokydamasi asmeninio ugdymo, arba koučingo, technikų. Žinau (tą nuolat girdžiu iš savo seminarų dalyvių), kad koučingas Lietuvoje laikomas šarlatanų menu. Taip, atrodo, daugeliu atvejų ir yra, nes žmonės man po seminarų atvirai sako:
– Turėjau tokių patirčių su koučingu, kad vien nuo šio žodžio man norisi vemti… Labai ilgai nėjau į šitą seminarą tik todėl, kad maniau, jog jūs koučerė. Tada mane draugė, kuri buvo seminare aną mėnesį, nuramino, kad jūs visiškai ne koučerė, ir tada jau išdrįsau ateit.

Nuraminsiu: aš nesu koučerė ir tikrai neketinu ja būti. Tiesiog dalinuosi man asmeniškai efektyviausiais koučingo pratimais, klausimais ir technikomis, kurias pati naudoju darbe su savimi ir kurias tikrai sėkmingai taiko nuostatų keitimo praktikos dalyviai, devynias savaites dirbantys individualiai. Tiesiog matau, kad tai veikia. Ir esu linkusi dalintis tuo, kas veikia. O koučingo esmė ir slypi klausimuose – tikrai ne smegenų plovime, apie kurį daug kalba su kažkokiais labai nuviliančiais koučeriais susidūrę žmonės. (Tegul joks nevykęs koučeris neatbaido nuo pačios aistros klausinėti.)

Trečiąsyk apie gerų klausimų svarbą susimąsčiau aną rudenį, gal žiemą – pamenu, kad jau buvo šalta. Su savo supervizore kalbėjausi apie savo planus stoti studijuoti psichologiją, o drauge abejojau, ar šitiek metų skirti tam, ko man iš esmės neprireiks, yra racionalu.
– O kam tau reikia studijų? – paklausė ji.
– Aš noriu daryti mokslinius tyrimus Lietuvoje. Labai daug jų daryta pasaulyje, tačiau JAV ar Britanija – tai viena. Norėčiau tyrinėti konkrečius dalykus čia, su mūsų mentaliteto, mūsų temperamento žmonėmis.
– Tai kam tau studijos?
– Na, kad galėčiau tuos tyrimus daryti.
– O gal tu gali tiesiog samdyti mokslininkų grupes? Tada galėtum daryti tuos tyrimus jau dabar.

Tą dieną iš susitikimo su ja aš tiesiog skridau. Labai gerai prisimenu: buvo žvarbi, atšiauri, apniukusi diena, aš kulniavau pietauti su drauge, tačiau pagavau save kone bėgančią Gedimino prospektu. Iš džiaugsmo. Atrodė, kad žieminiai batai nebeliečia šaligatvio, ir man, skuodžiančiai pro bronzinio šuns skulptūrą, reikia prisilaikyti geltoną kepurę su bumbulu, kad nenulėktų. Mano supervizorė sutaupė man dešimtmetį gyvenimo! Štai ką reiškia užduoti gerą klausimą laiku ir vietoje.

Nuo to laiko gana dažnai susimąstau apie gero klausimo svarbą. Kartais tyčia užduodu sau tam tikrus klausimus rašydama dienoraštį – tai lyg gera sesija su pačia savimi. Toks būdas man padeda periodiškai išfiltruoti iš savo gyvenimo nereikalingus dalykus, ydingus įsitikinimus, bevaisius darbus. Lygiai taip pat toks būdas padeda išgirsti save, pamatyti tai, ką galbūt sunkiau pastebėti bėgant iš susitikimo į susitikimą: kaip aš dabar jaučiuosi, ko aš noriu, kas mane tikrai užkniso, ką galiu dėl to padaryti…

Tačiau lig šiol naudodavau savotiškas klausimų sistemas, sekas, vesdavusias sprendimų link. Neįsivaizdavau, kad vienui vienas klausimas gali turėti tokį užtaisą:

Kaip galėčiau to išvengti ateityje?

Klausimas gimė vieną vasaros savaitę. Mes atostogavome ir motociklu skrodėme Lietuvą. Saulė leidosi, temo, buvo žvarbu. Nuo sunkios kuprinės spaudimo ir kratymosi vingiuotais keliais man jau pašėlusiai skaudėjo subinę. Visa kelionės romantika buvo išgaravusi dar prieš valandą, jei ne prieš dvi. Iki suplanuotos nakvynės vietos buvo likęs geras kelio gabalas.

Mintyse jau buvau bepradedanti keiktis. Tačiau puikiai žinau: smegenyse, kurios virkauja, sprendimai gimti negali. Sprendimai gimsta smegenims veikiant kitu „režimu“, nei virkaujant ir savęs gailint. Tą rodo tyrimai. Tad iš paskutiniųjų bandau susilaikyti nuo plūdimosi. Ir visai netrukus esu už tai apdovanojama. Staiga tik tvykst, tvokst, žybt – lyg vaivorykštė po lietaus – vietoje dejonių ir savęs gailėjimo niurnelių galvoje įsijungia toks klausimas:

Kaip galėčiau to išvengti ateityje?

Atsakymai išsyk sufleruoja sprendimus:
– startuoti galėtume anksčiau,
– išvažiuoti iš miesto galima aplenkiant kamščius,
– atstumus vienai dienai tikrai galime planuoti mažesnius,
– tikrai galime išsiversti su mažiau daiktų,
– arba dalį daiktų galime vežtis kompresiniame krepšyje, o ne kuprinėje,
– vertėtų įsigyti papildomą termoaprangą vėsesniam orui.

Va ir viskas. Pakeitimai maži, o kelionės kokybė pasikeistų iš esmės.

Visai netrukus stabtelėjom pailsėti (tada ir padariau tą nuotrauką), pasišnekėjom apie tai, ir sutarėm, kad kitąsyk elgsimės išmintingiau. Deja (ar laimei), aš nesu augalotas barzdotas baikeris, kuriam nesvarbu, kada valgyti, kada praustis, kur miegoti, ir kiek kilometrų koštis per vėją kasdien. Taip, esu gana neįnoringa moteris, o daug keliaudama ypač pripratau prie spartietiškų sąlygų, ir vis tik – tai nereiškia, kad turiu kentėti sukandusi dantis, ar ne? Šis paprastas klausimas padėjo prisiminti, kad iki komforto kartais trūksta visai nedaug.

Tačiau vėl užsėdusi ant motociklo, pradėjau galvoti, kad šis klausimas universalus.

Vėl pilnatinis klientas, pirmą valandą nakties sms’ais rašinėjantis naują brief’ą?

Kaip galėčiau to išvengti ateityje?

Gal griežčiau nusibrėžti atsakomybių ribas ir sutarti, kad dirbame pagal tokį brief’ą, kokį gavome projekto pradžioje? O jei brief’as rašomas naujas – tai ir sąmata gal turėtų būti rašoma nauja?
Tik – kieno atsakomybė prieš imantis darbo sutarti tokius dalykus? Drįsčiau abejoti, kad pilnatinis klientas pats ims ir pasiūlys tokią schemą. Nebijokime prisiimti atsakomybės už darbo procesus, nes tai padeda sutaupyti energijos, laiko ir išsaugoti darbinį malonumą. Kurį – turbūt ne paslaptis – pilnatiniai klientai gali labai greitai išgarinti.

Suveikė klausimas? Suveikė.

Bandom toliau?

Pataikei į nuobodžiausią pasaulyje vakarėlį, kuriame priešais ne pirmos jaunystės rūkytomis mėsomis nukrautą stalą geriant šiltą degtinę žiūrimas šokių (dainų, parodijų, linksmiausių pasaulio kadrų, baisiausių avarijų) dešimtukas? Ir tu gerai žinai, kad, kaip ir anąsyk, tai truks nei daug, nei mažai – devynias valandas? Nuo 17 val. iki 3 val. nakties? O koks sekmadienis Tavęs laukia po šito?

Kaip galėčiau to išvengti ateityje?

Galbūt Tau jau per daug metų, kad tūsintumeisi tokiu ir panašiais būdais tik iš mandagumo?
Galbūt laisvalaikį iš tiesų derėtų planuoti taip pat atsakingai, kaip ir darbus?
Gal vasaros savaitgalį smagiau keliauti, plaukti upėmis, lankyti Lietuvos pilis ir dvarus, o ne pūdytis priešais televizorių?
Kas, jei ne Tu, turėtų prisiimti atsakomybę už Tavo savaitgalių kokybę?

Suveikė klausimas? Suveikė.

Bandom toliau?

Ir vėl jauti, kad prisiėmei per daug įsipareigojimų?
Darbas griūva ant darbo, iš streso ima pulsuoti smegenys ir jau bloga nuo persidirbimo? Ir neturi nė menkiausios galimybės (na, bent jau manai, kad neturi nė menkiausios galimybės) kažkurį darbą atidėti?

Kas iš to, kad dabar save ūdysi, kaltinsi, plūsi? Nuo to pasijusi geriau? Tai išspręs situaciją? Sumažins krūvį?

O jei vis tik:

Kaip galėčiau to išvengti ateityje?

Turbūt ne sykį girdėjai, kad tokių dalykų padeda išvengti darbų planavimas.
Tačiau priminsiu, kad laisvalaikį planuoti lygiai taip pat svarbu, kaip darbus.
Visų pasaulio pinigų vis tiek neuždirbsi. Na, gal ir gali. Tačiau jei juos uždirbęs turėsi gultis į ligoninę dėl išsekimo – ar tie pinigai teiks daug džiaugsmo?

Pasidomėk downshiftinimu ir, jei koks hiperentuziastingas megaįtikinėtojas bandys Tau ant kupros užkrauti dar vieną terabaitą darbų, pasakyk, kad šiuo metu numetei pavarą. Žinoma, jei bijai likti nesuprastas, gali pasakyti, kad turi „kitų darbų“. Net jei tie darbai bus aplankyti močiutę ir pakeliauti dviračiais po vaikystės vietas.

Dar viena situacija. Iš realybės.

Vienos „Efektyvių žinučių dirbtuvės“ buvo pakibusios ant plauko, kai seminaro išvakarėse, jau visai vėlai kalbėdamos telefonu, su viena administratorių supratome, kad dalyviams ji išsiuntė klaidingą adresą. Vietoj streso ir dejonių, kurios niekaip ir nieko nesprendžia, paprastas klausimas:

Kaip galėčiau to išvengti ateityje?

Mane galima pridėti prie gavėjų, kai siunčiamas laiškas dirbtuvių dalyviams. Toks paprastas veiksmas – tik vienas kliktelėjimas, – tačiau nuo panašių situacijų ateityje jis apdraustų 100 procentų. Tuometinė administratorė dėkojo, kad aš „nestresavau“ – iš tiesų žinia mane pribloškė, tačiau aš, užuot keikusis ar rypavusi, vėlgi, sąmoningai įjungiau sprendimų režimą – ką galime padaryti dabar? Kaip operatyviai informuoti visus ir ką daryti su žmonėmis, kurie nebesitikrins el. pašto iki dirbtuvių? O tada jau galėjau pagalvoti, kaip galėčiau to išvengti ateityje.

Jei man reikėtų suskaičiuoti, kiek klaidų esu padariusi vien savo darbuose (nekalbu apie asmeninį gyvenimą), jų būtų begalės. Energijos ir laiko švaistymas nežinantiems ko nori klientams, neaiškūs susitarimai, dezinformacija, melagingi pakvietimai į renginius, kai klaidingai nupiešiami tikslai, įnoringi smalsautojai, suryjantys brangias laisvas minutes, planų kaitaliojimas, brief’ų kaitaliojimas, sutarčių nepasirašymas arba lemtingai praleisti svarbūs punktai sutartyse, apsišovimai samdant žmones, beribis mano geranoriškumas dovanojant vietas dirbtuvėse nepažįstamiems žmonėms, marios laiko tiems dovanų gavėjams, kurie finale į dirbtuves vis tik neateidavo dešimtimis…

Jei visas tas klaidas reikėtų išreikšti pinigais, tai būtų dešimtys tūkstančių eurų. Tačiau į visas klaidas žiūriu kaip į vertingas treniruotes. Net jei dariau tas klaidas antrą ar trečią sykį. Ar dešimtą. Galiausiai vis tiek ateina riba, kurią peržengus liaujuosi kartoti ydingą elgesio modelį. O nedaryti tų pačių klaidų – tai sutaupyti begalę energijos, begalę laiko, begalę nervų ateityje. Tai negali būti išreikšta jokiais pasaulio pinigais.

Dovanoju šį klausimą visiems, kuriuos šią akimirką kažkas erzina, liūdina, skaudina ar vargina.

Apleidai savo pomėgius? Ir vėl savo darbo metu darai kolegų darbus? Ir vėl dirbi viršvalandžius? Pasidavei PMS’ui ir iškėlei sceną? Iki paryčių vegetavai internete? Prastai maitinaisi ir nualinai organizmą? Didžiąją dalį dienos (ar savaitės) skyrei svetimiems gyvenimams, o ne savo? Įsitraukei į svetimus karus? Porą valandų praleidai su žmogumi, kuris visą tą laiką gadino Tau nuotaiką? O gal jau kelintus metus meluoji sau, kad santykiai, kuriuos šiuo metu puoselėji (ar kenti) – Tavo svajonių santykiai? Arba kad darbas, į kurį rytoj eisi per sukąstus dantis – na, jis ims ir pats kažkaip pasikeis iš nekenčiamo į tobulą?

Kartais verta pamąstyti apie klausimus, sutaupančius gyvenimo, kurio niekada negalėsi atsukti atgal.
Ar bent jau užduoti sau klausimą, leisiantį apsisaugoti nuo panašių situacijų kitąsyk.

Kaip galėtum to išvengti ateityje?

Atsakyk sau ir veik.
Tavo sprendimai kuria Tavo rytojų.
Ir – veikia tai, ką veikiame mes.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.