Apie baltąją dėkingumo magiją


Apie baltąją dėkingumo magiją, kaip ji padeda pildytis mūsų pačių norams, ir konkreti (netikėčiausia lig šiol) reakcija į mano padėką – iš vienos valstybinės tarnybos. Visa tai vyko liepą, bet irgi laikiau šį tekstą paslėpusi, nes dar nebuvo aiški istorijos pabaiga. Dabar aiški. O buvo taip. Visą savaitę pildau (man) gana sudėtingus dokumentus. Ir jau trečią dieną iš eilės man labai padeda viena moteris iš didelės tarnybos skyriaus mažame miestelyje. Tąkart jau trečiąsyk perdien skambinu jai pasikonsultuoti, kad nepridaryčiau klaidų, ir galiausiai sakau:

– Aš Jums tokia dėkinga už pagalbą! Jūs taip maloniai bendraujat ir taip aiškiai man viską paaiškinat. Su Jūsų pagalba man įveikiama tapo tai, ko viena nebūčiau įveikusi. TAIP ačiū, kad esate tokia kantri ir maloni!
– Oi, baikit! – juokiasi ji.
– Tikrai, – sakau. Nepasakoju jai, kiek sykių paskambinusi į įvairias valstybines tarnybas pasijutau kalta ne tik kad skambinu, bet ir kad egzistuoju (čia biskutį sutirštinu spalvas) – nepasakoju, nes kam grūzinti šią nuostabią moterį, kuri akivaizdžiai mėgsta savo darbą?
– Mano darbas toks, pareiga, – lyg patvirtindama mano mintis sako ji.
– Daug kieno toks darbas, bet retas jį taip kantriai dirba, – sakau. – Aš parašysiu Jūsų skyriui, kad esat vienas maloniausių žmonių, su kuriuo man teko kalbėt per gyvenimą tokiais reikalais.
– O jūs paskambinkit! – staiga gudriai nusijuokia ji. – Mūsų vadovui! Jis kaip tik išeina pirmadienį atostogų.

Prisipažinsiu: nelabai aš mėgstu skambint apskritai.

Bet čia galvoju, ot įveiksiu save ir paskambinsiu, nes ta moteris man leido pasijust oria savo valstybės piliete, gaunančia visą reikiamą pagalbą ir informaciją, o ne kažkokiu nemaloniu trukdžiu, kurį atsainiai varinėja nuo keipošiaus pas tamošių, po keliolika minučių laikydami muzikėlę, kad „visi mūsų keipošiai ir tamošiai šiuo metu užimti, prašome palaukti dar 27 minutes“.

Paskambinu jų skyriaus vadovui.

Atsiliepia jų Skyriaus Vadovas.

Na aš jam ir sakau:
– Pone X, noriu labai pasidžiaugti – Jūsų skyriuje dirba ponia Y, tai galiu pasakyti, jog ji yra vienas maloniausių, geranoriškiausių ir supratingiausių žmonių, su kuriais man teko susidurti valstybinėse tarnybose. Labai gera žinoti, kad žmonės su tokia kantrybe ir atida dirba savo darbą, ir taip nuotaikingai padeda tiems, kuriems stinga informacijos. Ačiū ir Jums už tai.

Jis patyli, patyli (kiek ilgokai kaip tokiam pokalbiui) ir staiga sako:

– Nu tai gerai, jeigu Jūs čia BE KABUČIŲ džiaugiatės.

Toks liūdesys pokšteli man per sekundę.

Galvoju, tai negi jie niekada nesulaukia padėkų, kad man paskambinus padėkoti pirmiausia pamano, kad tyčiojuosi?

– TIKRAI be kabučių, – sakau. – Man tenka su įvairiom valstybinėm įstaigom pabendrauti, bet tokio malonaus ir geranoriško žmogaus kaip ponia Y man dar tikrai neteko sutikti – kad ir „susitikom“ su ja tik telefonu. Norėjau parašyti laišką Jūsų skyriui, tačiau pati Y pasiūlė paskambinti…

Skyriaus Vadovas dar kiek patyli, ir vėl sako, jau kiek pagyvėjęs:
– Nu tai gerai tada. Y tikrai malonus žmogus, kai pagalvoji. Tikrai.

Mano skambutis buvo ir džiugus, ir labai liūdnas.

Tačiau po minutės vėl skambinu tai savo pagalbininkei skyriaus specialistei, ir ji vėl juokiasi kaip varpelis, ir vėl atsako į tuos klausimus, į kuriuos aš pati nebūčiau galėjusi atsakyti niekada, na nebent po šimto dešimties metų valstybinių įstatymų ir pataisų skaitymo (bet aš nuo tokios veiklos būčiau numirus jau per pirmą mėnesį).

Kodėl verta padėkoti kažkam, kam yra už ką padėkoti?

Aš tikrai labai mėgstu, jei kažkur patiriu naudos, džiaugsmo ar kažkas sutaupo man daug laiko, padėkoti: kai galiu, žodžiu, kai negaliu, raštu.

Mėgstu tiesiog pradžiuginti žmones (man jau nesyk yra rašę, kad mano rašytas padėkas atsispausdino ar įsirėmino).

Tačiau taip, kartais tingisi padėkoti, parašyti. Vis tik aš lavinu šį įprotį, o taip darau IR iš savanaudiškų paskatų. Pati be galo mėgstu gerus atsiliepimus, neslėpsiu, širdis džiaugiasi, ar kažkam kačių istorijos patiko, ar dirbtuvės, ar eilėraščiai, ar koks kūrybinis, ar darbinis susitikimas. Gera kurti – man labai malonus pats kūrybos procesas. Tačiau kūryba juk nėra savitikslė. Gera teikti kitiems džiaugsmą ar naudą, ir gera tai žinoti (o ne įsivaizduoti).

Na ir žinot, yra tas fintas*, jį dar Jėzus žmonėms atskleidė – jei kažko nori, daryk tai kitiems.

Tai veikia 1000 %. Tik tiek, kad daug kas tingi bent pabandyti, arba per savo pesimizmą jau rankos nepakelia. O gal dar ir tai suveikia, kad būtent Jėzus to mokė. Kažkam tai labai nekrūta – norisi kažko egzotiško, kažko „magiško“, kad koks saldžiai dvasingo veido Guru iš tolimų kraštų pamokytų, tada gal darytų. O Jėzus… you know. Daug kam tai tik paveikslas bobutės kambary.

Man, beje, irgi gyvenime visokių etapų yra buvę. Yra buvę, kad tiesų labai toli ieškojau. Yra buvę, kad tik reikalaudavau iš gyvenimo ir kitų, pati nė piršto nepajudindama. Rezultatai buvo atAtinkami. 🙂

O su metais tikrai pastebėjau, ir labai ryškiai, kad mokydamasi kitiems padėkoti ir sąmoningai ieškoti dalykų, už kuriuos galiu padėkoti, pati sulaukiu daug daugiau padėkų ir gerų atsiliepimų. (Kaip bumerangu grįžta dosnumas, jau bus kita tema.) O kur dar teorija, kad mūsų gyvenimuose auga ir gausėja tai, už ką dėkojame…

Ir net visa tai nubraukus (kad ką išspinduliuoji – tą pritrauki, ką kitiems darai – to sulauki, už ką dėkoji – tą gausini) – padėka ar geras atsiliepimas tiesiog kažkam leidžia pastebėti savo stiprybes ir jas auginti. Ir paprasčiausiai suteikia gerų emocijų abiems pusėms, praskaidrina dieną.

Gal išskyrus tuos atvejus, kai kažkas galvoja, kad kita pusė ne dėkoja, o tyčiojasi.

Bet tokie atvejai turbūt tik reiškia, kad kažkur dar labai stinga gero žodžio, įvertinimo, palaikymo. Kad tai taptų ne retomis, keistomis išimtimis, o kasdienybe.

– – – –

* Auksinė taisyklė (plg. Mt 7, 12)
„Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“

TIESIOG IŠBANDYKIT tą Auksinę taisyklę.
Tiesiog išbandykit.

PS. Šaunioji mano pagalbininkė, skyriaus specialistė, į kurios sprendimus ir veiksmus šią vasarą atsirėmė labai daug tolimesnių mano veiksmų ir kito popierių tvarkymo, man vieną popierių išdavė PER DIENĄ. Galėjo jį išduoti per dvidešimt darbo dienų, tai yra mėnesį. Toks yra įprastas to popieriaus išdavimo terminas Lietuvoje, kurio pagreitinti oficialiai nėra jokių būdų. Jei būčiau gavusi tą popierių tik po mėnesio, būtų labai strigę kiti su šiuo reikalu susiję procesai, kiti sprendimai.

O šaunioji skyriaus specialistė ėmė ir išdavė popierių per dieną.

Ne todėl, kad aš to reikalavau, gąsdinau ją, kažkuo grasinau ar siūliau kyšius už tai, kad paskubėtų.

Aš jai tiesiog nuoširdžiai PADĖKOJAU už jos pagalbą man pačiai dar pildant prašymus gauti tą dokumentą.

Aš TIK padėkojau.

Ir kai baigiau pildyti popierių kalną, ji pati paklausė, per kiek laiko man reikia popieriaus. Ir aš atvirai – nemanipuliuodama, bet tiesiog įvardindama situaciją – pasakiau, kad mane labai spaudžia kiti įvykių dalyviai ir kitų popierių grandinė. Tačiau taip pat pasakiau: suprantu, kad terminai yra, kokie yra.

Ir terminas nuo mėnesio magiškai susitraukė iki vienos dienos.

Ir tai padėjo kur kas greičiau, lengviau ir paprasčiau išsipildyti vienai mano svajonei. Kuri, jei visi būtų tempę iki „finalinių terminų“, ir šiandien turbūt dar būtų tik tolima, neapčiuopiama svajonė, kaip bandymas pasemti rudenio rūko į saują…


Bookmark the permalink.

Comments are closed.