13 klausimų pabaigai ir pradžiai


Šį tekstą parašiau dovanų savo skaitytojams prieš Kalėdas. Cha, kas nors pasakys, kūrybinė saviugda gruodį? Kas galėtų būti svarbiau, nei bruktis į dar vieną eismo kamštį, besidriekantį dar vieno kalėdinės karštinės krečiamo prekybcentrio link? Man – rasti laiko nors trumpučiui atsigręžimui į prabėgusius, prašuoliavusius ar praslinkusius metus – nelygu, kokie jie buvo. Maniškiai tiesiog praūžė kaip tornadas. Buvo nemažai akimirkų, kai jausdavaus lyg būčiau pačioje audros akyje, aplink skriejant įvykiams ir žmonėms. Vis tik atsigręžusi matau, kiek daug vis dar buvo to, be ko būčiau galėjusi gyventi paprasčiau, lengviau ir džiugiau. Savo atradimais ir klausimais kaip perspektyvą atveriančiu instrumentu ir pasidalinau su skaitytojais. Juk kaip net juodžiausiuose metuose galime rasti kažką šviesaus, taip ir sėkmingiausiuose perioduose galim įžvelgti taisytinų dalykų. Tačiau kad juos rastume, turim jų paieškoti. Kūrybinė saviugda yra vienas iš būdų daryti tai sąmoningai.

Šio teksto populiarumas ir grįžtamasis ryšys stipriai nustebino ir pradžiugino, o dabar galvoju – klausimai juk tinka ne tik metų galui. Jie tinka ir projekto pabaigai, ir net praėjusiam mėnesiui apžvelgti. Stabtelėję, atsigręžę, pasižvalgę ir suvokę, ką galėjome daryti kitaip, naujus darbus, naujus projektus ir ciklus galime pradėti išmintingiau ir efektyviau.

Neseniai vienoj mokykloj paklausiau paauglių:
– Jei esame nuostabiausioj medžių alėjoj, bet stovime nosimi į medį, kiek tos alėjos matome?
– Vieną medį, – choru sušuko vaikai.
– O jei padarytume kelis žingsnius į šoną, ką matytume tada?
– Visą alėją! – suriko moksleiviai.

Alėja Rastinėnuose.

Man atrodo, tinkami klausimai yra lyg tas atsitraukimas – kad liaučiausi spoksoti į vieną medį ir pamatyčiau visą alėją.
Geri, taiklūs klausimai gali nurodyti lengvesnį, konstruktyvesnį kelią. Jie padeda pamatyti platesnį paveikslą, o dažnai sufleruoja ir sprendimą.

Apie klausimus, sutaupančius gyvenimo, jau rašiau, ir po to teksto sulaukiau tikrai smagaus grįžtamojo ryšio – paaiškėjo, kad žmonės noriai dirba su klausimais individualiai. Labai sveikinu, jei buvo naudinga, ir šią temą tęsiu tekstu, tinkamu metų, darbų ar mėnesio pabaigai: galbūt kažkam iš jūsų pravers klausimai, kuriuos pati sau uždaviau metų gale. Ir naujuosius pradėjau jau visiškai kitaip.

Vis tik šiuos klausimus galima sau užduoti bet kada. Man patinka mintis, kad „šiandien yra pirmoji likusio gyvenimo diena.“

13 klausimų, padedančių peržvelgti besibaigiančius metus ir džiugiau planuoti būsimus –

Klausimai susiję su tuo, kaip buvo leidžiamas gyvenimo laikas ir kaip jį norėsis leisti kitąmet. Iš pradžių pateikiu paaiškinimus, vėliau tik savo atsakymų pavyzdžius. Tuos, kurie šiemet daug blaškėsi, nuolat stigo energijos ir nėra patenkinti savo gyvenimo tašku, kuriame atsidūrė gruodį, kviečiu pažaisti ir pabandyti atsakyti – tykiai, vienumoj, skiriant tam užtektinai laiko, tyloj. Galėčiau lažintis, kad atlikti tokią metų refleksiją būtų kur kas prasmingiau, nei per tą patį laiką (man atsakyti užtruko iki valandos) pažiūrėti kokią egzaltuotą TV laidą ar dar tris serialo serijas. Nėra svarbesnio serialo už savą gyvenimą.

Pradedam?

(Siūlyčiau pirma atsakyti, ir tik tada skaityti mano atsakymus. Jei kai kurie mano atsakymai padvelks bambesiais, tai juos palieku tokius, kokie yra, dėl labai paprastos priežasties: vis atsiranda žmonių, manančių, kad esu kažkuo ypatinga, o aš tokį mitą noriai griaunu – esu paprastas žmogus, kaip ir visi, darau klaidų, kartais užsisuku voverės rate ir kartais man taip pat sunku pamatyti išeitį – būtent dėl to mėgstu kelti sau klausimus ir būtent dėl to žinau, kad geras klausimas gali tapti raktu.)

1. Kam šiemet laiką skirdavau su didžiausiu džiaugsmu?

– Kokios tai buvo veiklos?
– Kokie darbai?
– Kokie laisvalaikio būdai?
– Kur tai vyko?
– Kokie žmonės tame dalyvavo?
– Kokios tai buvo idėjos?

Atsakyti sveika kuo nuoširdžiau. Kol pati nuoširdžiai neatsakiau, nebuvau sau “įžodinusi”, kas iš tiesų man teikia daugiausia džiaugsmo – tik nujaučiau tai. Sukonkretinus buvo malonių nustebimų.

Mano variantas atrodė taip:

– Buvimas dviese,
– poezija, kitų tekstų kūrimas,
– dirbtuvės, gyvi susitikimai,
– kelionės (kai keliavau viena, ir kai keliavom dviese) po Lietuvos bei pasaulio miestus,
– buvimas sodyboj,
– naujai sutikti žmonės, seni bičiuliai,
– švietimas, mokslas, sąmoningumo idėjos,
– lygiai taip pat paprasti, žemiški, juodi, politiškai nekorektiški, aštrūs pokštai artimoj aplinkoj.

Paaiškėjo, kad daugiausia džiaugsmo šiemet man nešė paprastas gyvenimas, paprasti darbai, paprastas laisvalaikis ir kelionės – ne kažkokie “laimėjimai”, ne uždirbti pinigai, ne dar vienas respublikinės reikšmės užsakovas.
Itin daug džiaugsmo suteikdavo buvimas namie ir neskubūs, spontaniški dalykai, laisvalaikis be sudėtingų planų ir įsipareigojimų sau patiems (“būtinai padarysim tą, aną, nuvažiuosim ten ir šen…”).

2. Ką galėčiau padaryti, kad kitąmet tokio – džiugaus – laiko mano gyvenime būtų daugiau?

Ką konkretaus galima suplanuoti ir numatyti, kad gyvenimo laikas kitąmet teiktų daugiau džiaugsmo?

Galėčiau susiplanuoti daugiau laiko namie ir su draugais.
– Galėčiau numatyti daugiau poilsio dienų po didesnių darbų.
– Galėčiau daugiau keliauti savo malonumui, ne darbo reikalais.

3. Kam laiką skirdavau sunkiausiai, nenoriausiai?

– Kokios tai buvo veiklos?
– Kokie darbai?
– Kokie laisvalaikio būdai?
– Kur tai vyko?
– Kokie žmonės tame dalyvavo?
– Kokios tai buvo idėjos?

Kas apkartino šiuos metus? Ką veikiant, kur esant ir su kuo leidžiant laiką apimdavo beprasmybės jausmas, didelis pasipriešinimas ar neviltis?
Atsakymai padėtų atsijoti vienas situacijas nuo kitų.
Tai būtų svarbus žingsnis prieš kuriant sprendimus.

– Nesibaigiantis laiškų skaitymas ir atsakinėjimas (net nežinau, kas sekina labiau – tik čia nesiskaito grįžtamasis ryšys iš dirbtuvių ir eksperimento),
– techniniai ir organizaciniai darbai,
– apskritai visi darbai prie kompiuterio, išskyrus tekstų kūrimą,
– neįdomus laisvalaikis (kai esu ten, kur nenoriu būti),
– bendravimas su žmonėmis, norinčiais nemokamai naudotis mano laiku savoms problemoms spręsti ar savo pardavimams didinti,
– taip pat bendravimas su žmonėmis, kurie daug ir įsijautę kalba apie penktos eilės pusbrolių šeštas žmonas, svetimas nelaimes ir ligas – jei su metais vis mažėjo tolerancija tokioms temoms, tai šiemet žmonės su tokiom istorijom man tapo tikra rakštimi subinėj.

Bendrąja prasme sunkiausiai laiką skirdavau neįdomiems, neprasmingiems, bukiems, nekūrybiškiems darbams ir pašnekesiams.

4. Ką galėčiau padaryti ar ką jau padariau, kad kitąmet tokio – slogaus – laiko mano gyvenime būtų mažiau?

Kuriuos darbus galiu deleguoti?
– Kuriems procesams galiu samdyti kitus žmones?
– Kuriuos darbus galėtų nudirbti ne žmonės – programos, technologijos, robotai, mašinos?
– Ko galiu tiesiog visiškai atsisakyti?

Šis klausimas stumtelės sprendimų link ar padės pastebėti, užfiksuoti jau priimtus gerus sprendimus.

– Manau, kad jau viską, ką galėjau deleguoti, delegavau (vadyba, buhalterija, supervizija, taip pat profesionali psichologė eksperimento komandoje), tačiau iš tiesų gal galima dar kažką sugalvoti – tarkim, galbūt galima samdyti žmogų techninių laiškų atsakinėjimui (tik vis dar nežinau, ar to noriu).
– Į metų galą pagaliau pajudėjo el. parduotuvės reikalai – tai, ką darydavom “rankiniu” būdu, už mus nuo šiol darys sistema, tačiau visos išankstinės registracijos formos lieka ir vietas įsigyti bus galima tik užsiregistravus ir gavus laišką iš mūsų.
– Nuskambės juokingai, bet nuolatinę širdperšą dėl namų tvarkymo labai palengvino siurblys-robotas. Nesitikėjau, kad toks paprastas sprendimas dovanos tiek laisvės, lengvumo ir geros nuotaikos (nes dėl namų tvarkytojos pralaimėjau balsavimą – trys iš keturių mūsų šeimos narių, įskaitant kates, balsavo prieš ją).
– Ko galėčiau visiškai atsisakyti? Galiu atsisakyti bendrauti su žmonėmis, bandančiais kitų ausis ir smegenis iškimšti beverte informacija (kas su kuo miegojo, kas kam ir kiek skolingas, kas kaltas dėl „Lietuvėlės“ likimo, ir t.t.). Kartais man tai pavyksta padaryt iškart ir besąlygiškai, kartais aš kenčiu kenčiu ir jau kai pratrūkstu, tai pratrūkstu. Linkiu sau kitąmet mažiau kentėti ir lengviau ginti savo interesus.

5. Kam šiemet skyriau daugiausia laiko?

“Gali sakyti, kad Tau svarbūs vieni dalykai, tačiau įsivertink, kam iš tiesų skiri daugiausia laiko. Tai, kam skiri daugiausia laiko, ir yra Tau svarbiausia, visa kita tėra išvedžiojimai,” – tokią mintį vieną vakarą parsinešiau iš moterų grupės.

Taigi, kam šiemet skyrėt daugiausia laiko?

Mokymuisi ir savęs pažinimui, tradiciškai 2-4 darbo dienas kiekvieną savaitę, pradedant supervizija, tęsiant moterų grupe ir baigiant psichologijos paskaitomis. Kažkam tai gal skamba neįtikėtinai ir atrodo, kad tiek dienų per savaitę, skiriamų ne darbui ir ne pramogoms, yra labai daug. Man taip atrodė prieš daugiau nei metus – tada vos viena diena per savaitę, skiriama sau ir mokymuisi, atrodė milžiniška prabanga. Tačiau dabar su kiekvienu mėnesiu stiprėja įspūdis: kuo daugiau vertingos informacijos turiu, kuo daugiau susitvarkau savo viduje, tuo lengviau ir greičiau tvarkosi ir gyvenimo aplinkybės.

6. Kaip tokia investicija atsipirko?

Ar tai, kam skiriate daugiausia laiko, duoda grąžą?

Kaip ir ankstesniais metais, investicija į žinias ir tvarką savo viduje atsiperka maždaug dešimteriopai. Matyt, renkuosi labai vertingus žmones ir labai vertingas žinias, tačiau štai jau treti mano gyvenimo metai, kuriems baigiantis galiu pasakyti: žinios ir savęs pažinimas vis dar yra didžiausią grąžą duodanti investicija. “Negali kitų nuvesti ten, kur nebuvai pati,” – išgirdau pernai Vedų psichologijos praktikumo grupėje, ir tai yra viena priežasčių, dėl ko leidžiuosi į vis tolimesnes keliones tiek į savo vidų, tiek į teorijų ir žinių vandenyną.

7. Kurie reikalai šiemet buvo strigę labiausiai?

– Kas labiausiai trukdė?
– Ko labiausiai trūko?
– Kas padėtų jiems išjudėti?
– Kiek balų (nuo nulio iki dešimties) duočiau šių – labiausiai strigusių reikalų – aktualumui kitų sričių kontekste?
– Kiek tie šiemet labiausiai strigę reikalai man išties svarbūs?
– Kas būtų aiškus ženklas, kad šiuos reikalus verta paleisti ir pamiršti?

Vienu metu buvau klaikiai apleidusi draugus. Buvo visiškai įsišaldę keli darbiniai reikalai. Manau, pirmu atveju labiausiai trūko mano pačios iniciatyvos, antru atveju – griežtumo tariantis dėl terminų, taip pat koją kišo dalykinių ir draugiškų santykių maišymas – nemalonu tai pripažinti, tačiau man labai sunku struktūruoti projektus, o pati nenubrėžusi griežtų laiko ir atsakomybių ribų po pusmečio suvokiu, kad nieko daugiau ir nebuvo nuveikta, be kavos gėrimo ir plepalų.
Dalis reikalų labai sėkmingai pajudėjo metų gale, dalis tebėra strigę. Klausimas, kiek tai, kas liko strigę, išties aktualu, yra esminis. Manau, tas aktualumas iš tiesų, kritiškai žvelgiant, yra labai mažas. Tik dabar, metams baigiantis, galiu įvertinti: nugyvenau tikrai labai sėkmingus darbininius metus be visko, kas buvo strigę. Galbūt tai ir yra ženklas, kad gana vilkti paskui save neišsipildžiusių idėjų bagažą.

8. Ką svarbiausio visiškai naujo apie save sužinojau per šiuos metus?

– Kad mano savirealizacija kol kas yra viso labo vidutinė (tai paaiškėjo atlikus daugiau nei 400 klausimų testą, Kalifornijos psichologinį (CPI) klausimyną). Viena vertus, jei vidutinės savirealizacijos žmogus gali sėkmingai dirbti sau trečius metus ir sulaukti kūrybinės sėkmės užsienyje, tai labai gera žinia visiems, dar tik pradedantiems eiti asmenybinės savirealizacijos keliu. Antra vertus, tai gera žinia ir man asmeniškai – reiškia, dar labai yra kur augti.
– Taip pat šiemet atradau, kad mane traukia keistos, egzotiškos, liūdnos vietos – tokios kaip Černobylis ir Pripetė. Atradau savyje stalkerę, ko niekad neįtariau esant.

9. Ką seniai žinomo apie save šie metai man darsyk patvirtino?

– Kad man patinka būti su savimi, vienui vienai, tyloj, sodyboj – šią vasarą ten praleidau daugiau nei mėnesį, daugiau nei kelias savaites iš to buvau visiškai viena. Ir vis atrodė – dar būčiau ir būčiau.
– Kad manęs niekaip darbui nebegali motyvuoti pinigai – net dideli. Aš arba dirbu idėjai, arba nedirbu iš viso. Ir arba dirbu su tais, kurie nori dirbti, arba nedirbu. Šiemet atsisakiau projektų už dešimtis tūkstančių eurų – kai pajusdavau, kad mano vertybės nesutampa su įmonių ir organizacijų vertybėmis. Galvoju, tai pati didžiausia pastarųjų metų fantastika – kad galiu sau leisti rinktis.
– Kad visiškai nenoriu viešumo – šiemet vėl atsisakiau dalyvauti ne vienoje TV laidoje, tarp jų buvo ir viena fantastiška laida, kuri man pačiai labai patinka. Tačiau supratau, kad simpatija laidai negali būti priežastimi perlipti per savo vertybes. Man vertybė yra likti neatpažintai gatvėje. Todėl išimtis darau radijui ir spaudai.

10. Kokios buvo svarbiausios šių metų pamokos?

– Gerbti nematerialų savo turtą – atsisakyti taikytis su skolininkais, neadekvačių laiškų rašinėtojais, plagiatoriais, kitais laiko, energijos ir idėjų vagimis. Juk žmogus, kuris leidžia arba neleidžia vykti tokioms vagystėms, esu tik aš pati.
– Gerbti savo motyvaciją – atsisakyti bendradarbiauti su parazitiškai nusiteikusiais asmenimis (leidžiančiais sau terorizuoti mane dėl nemokamų projektų, pavyzdžiui, viešnagių mokyklose).
– Darsyk – išmokti atiduoti svarbius reikalus į profesionalų rankas. Šiemet prie tų, su kuriais konsultuojuosi darbiniais klausimais, prisidėjo ir teisininkai.

11. Kaip man sekėsi tas pamokas mokytis?

– Atsiėmiau visas pinigines skolas, o iš negebėjusių atsiskaityti atsiėmiau jiems sukurtus tekstus (jei skaitytojams bus aktualu, galėsiu pasidalinti keliais labai paprastais ir žemiškais būdais, leidusiais užbaigti mėnesių mėnesius trukusius skolininkų išvedžiojimus ir pasiteisinimus).
– Kreipiausi į advokatus dėl vieno teksto plagiato ir pasiekėm, kad tikroji autorystė būtų paviešinta.
– Išmokau sakyti NE nemandagioms, agresyvioms, ribų nejaučiančioms mokytojoms ir keistoms mamoms, mėginančioms nesprendžiamas savo vaikų problemas sukarti ant manęs. Pradedu vis geriau skirti, kas yra mano darbas, o kur manimi kažkas tiesiog bando užkišti savo nepadarytų darbų ir neįvykdytų įsipareigojimų skyles.

12. Kas buvo didžiausi mano laiko, geros nuotaikos ir energijos vagys šiemet?

Kaip ir pernai – praktiškai tik virtualūs žmonės: pilnaties laiškų autoriai, besigviešiantys „asmeninės konsultacijos“ (žinoma, dykai), neaišku iš kur išdygę pilypai, mokantys mane, kaip ir apie ką rašyti, ir visokios dejuokliškos užrūdijusios tetos, burnojančios dėl mano postų.

13. Kaip galėčiau apsisaugoti nuo šių vagių kitąmet?

Dar mažiau laiko prie kompiuterio.
Dar mažiau laiko FB.
: )

Kūrybinė saviugda prasideda nuo to, ką esam įpratę vadinti problema. Kartais geri sprendimai slypi arčiau, nei įsivaizduojam. Ir kartais visa, ko reikia sprendimui gimti, tai stabtelėti, įkvėpti ir užduoti sau netikėtą klausimą. O atsakius – veikti.

Pavyzdžiui, ištiesti ranką ir išjungti kompiuterį.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.