Taip, 28% naujos mano knygos tiražo jau iššluota. Ir turbūt retas supranta, ką iš tiesų tai reiškia… Jei žmonės žinotų visą kainą, kurią sumokėjau už šios knygos rengimą ir leidybą, vieni sakytų „žiauriai drąsu”, kiti sakytų „tai visiška beprotybė, Ilze, ypač žinant, kiek laiko sovietbobės tau neleido normaliai dirbti„.
Kelionė į Australiją, jei leisit kainą pasakyti aptakiai… kelionė į Australiją. (Turiu minty, jei žmogus perka kelionę į Australiją iš kelionių agentūros – o ne apsimesdamas, kad bėga per Australiją, kaulija pinigų iš sekėjų.)
Mano vyras labai labai griežtai įkalbinėjo mane leisti šią knygą per leidyklą – tiesą sakant, mes net pykomės dėl to. Jis norėjo, kad man niekas nekainuotų, ir dar gaučiau honorarą. (Keista, kad jis taip norėjo kontroliuoti šį procesą – juk ne iš jo pinigų leidžiu knygas.)
Tačiau leidyklos varianto aš net nesvarsčiau.
Pirma, aš norėjau kūrybinės laisvės – jokia leidykla man neduotų tokios laisvės, kokios aš noriu. Aš noriu išleisti knygą, kuri būtų graži man. Noriu ją pristatyti taip, kaip noriu aš. Nenoriu jokių privalomų renginių, ir neduok Dieve man dar kada važinėti su Poezijos pavasariais po kažkokias Antazavės gimnazijas, kur ant manęs ir kolegų poetų baubia įsiutusi direktorė, o paskui varu atvaro į aktų salę govadą paauglių „klausytis”. Ačiū, ne. Nenoriu jokių tokių „renginių”.
(Galbūt norėsiu surengti poezijos skaitymus savo skaitytojams – ir turiu mintyje, savo skaitytojams, ne gimnazijų dirikėms ir per prievartą atvarytiems paaugliams. Bet – jokių privalomų renginių. Jokių varnelių dėliojimų. Jokių privalomų išstojimų, jokių privalomų intervų, nieko privalomo. Štai kas man yra laisvė.)
Ir antra, aš norėjau, kad ši knyga iš tiesų dirbtų gyvūnams ir Gamtai – ne tik emociškai, paliesdama skaitytojo širdį, ne tik intelektualiai, pamažėl parodydama, ką gali atsikurianti Gamta, bet ir finansiškai: kad knygos pelnas būtų skirtas realiems gamtosaugos darbams. Ir aš labai sunkiai įsivaizduočiau leidyklos motyvaciją atsisakyti pelno ir visą jį dedikuoti gamtosaugai.
Todėl nuo pat pradžių žinojau, kad knygą leisiu pati, o pelną skirsiu gyvūnams ir Gamtai.
Vidinis kritikas, nutaisęs gižų balsą, norėtų sakyti:
– Koks pelnas, ką čia svaigsti? Jei knygos leidyba kainuoja kaip kelionė į Australiją, tai tu svajok nebent iš skolų išlipti iki metų galo, svaičiotoja tu…
Taip, leisti knygą savomis lėšomis, ir leisti ją gerai, kokybiškai, preciziškai, ne tik nepiginant leidybos (atsisakant spausti skaitmena, išvengiant pigesnio ir plonesnio popieriaus), bet ir renkantis geriausius įmanomus dalykus – geriausią knygų dailininką, brangiausią knygos įrišimo variantą – skamba labai prabangiai. Kažkam, veikiausiai, neadekvačiai prabangiai.
Bet aš tai padariau be jokių (pa)skolų.
Knygą, kliaudamasi intuicija, leidau iš savo santaupų.
Ir maniau, kad ji galbūt atsipirks „kada nors”, ir tada – kada nors – pradės dirbti gyvūnams ir Gamtai.
Tačiau ši knyga – net būdama labai nišine, skirta labai siauram skaitytojų ratui – išsilavinusiems, estetiką bei poeziją vertinantiems žmonėms – o jų, sutikite, tikrai nėra daug – – jau padarė stebuklą.
Knyga „iš Vasarvidžio vados“, dar tik spausdinama, jau visiškai pasidengė savo rengimo spaudai ir spausdinimo kaštus.
Lyg ji būtų gyva, turėtų sielą ir savo veikimo planą.
Kai knyga iš spaustuvės parvažiuos į Vilnių, kiekvienas jos egzempliorius dirbs tam, kam ir buvo sukurtas.
Ačiū kiekvienam ir kiekvienai, kurie įsigijo knygą iš anksto ir padėjo sumažinti leidybos naštą. Ir ačiū kiekvienam bei kiekvienai, kurie įsigyja ją dabar:
