Žiūrėjimas į dangų Žemės dieną


Sako, šiandien Žemės diena, nors ji buvo ir kovo 20 d., bet Žemės dienų juk nebus per daug. Ir tokią dieną aš galvoju, kokia ji mums gera – nepaisant to, ką žmonija tai Žemei daro. Drauge šis tekstas yra lyg žiūrėjimas į dangų Žemės dieną.

Nuo mažens turėjau ypatingą ryšį su keliomis Žemės vietomis, o pastaraisiais metais pradėjau į visą Žemę žiūrėti kaip į būtybę. Didingą, gražią, kartais labai liūdną, labai kantrią, nepaprastai kūrybišką ir neįtikėtinai gają.

Drauge žiūrėdama į Žemę ir ypač į tai, kas pavasarį vyksta gamtoje, matau kerinčią metaforą, kaip lėtai, bet užtikrintai vyksta pokyčiai, JEIGU renkamės didelius dalykus net mažuose.

Tad žmones, siekiančius teigiamų permainų gyvenime, ir visus, kurie tyliai dirba kartais labai nelengvą vidinį darbą vykdant patirčių alchemiją, – gal kaunantis su praeities demonais, gal valant ilgus metus terštą savo vidų, – kviečiu naujomis akimis pažvelgti į Žemę, dangų, gamtą ir paties pavasario žinutę.

Kviečiu pastebėti:

Kiek daug gali pasikeisti net per trumpą laiką

 

Kaip nejučia išjudėjo seni ledai, lyg kokios senos nuoskaudos – sutrūko, ištirpo.
Kaip lengvai kylant temperatūrai išsprogo pumpurai – kaip geriausi ketinimai, kai suklostome jiems palankias aplinkybes (o ne laukiame išsižioję, kol kažkas kitas už mus tas aplinkybes „sudėlios”).

Žiūrint į kiekvieną krūmą galima pasakyti sau: va kaip lapai sprogsta, taip ir mano idėjos skleidžiasi ir auga.
Kaip palaistyta žolė ima želti, taip ir mano gyvenimo sritys, palaistytos dėmesio energija, atsigauna, suveši.
Kaip žmogaus pasėtas grūdas ar paukščio paslėpta gilė vieną dieną sudygsta, taip ir mano norai, subrandinti tinkamų minčių ir palankių jausmų dirvoje, vieną dieną šauna į dangų išsipildymais.
O su meile dirbami darbai tarpsta ir keroja derlingomis šakomis, kaip gerai prižiūrimi sodo medžiai.

Ir kuo daugiau dairausi šį pavasarį, tuo daugiau tokių pačios gamtos priminimų matau. Net ten, kur gal kitas sakytų, „gi nieko čia dar neįvyko”.

Gal kartais iš pirmo žvilgsnio dar nieko ir neįvyko.

Štai, pavyzdžiui, tas pats tvenkinys, tie patys beržai, tas pats miškelis už jų. Vos šešios dienos skiria dvi nuotraukas: viena daryta prieš dvi savaites, antra prieš savaitę. (Labai gaila, šią savaitę nepadariau trečios nuotraukos, bet gal padarysiu ją dar kitą savaitgalį.)

Juk pokyčių beveik nematyti?

 

Iš tolo žiūrint, permaina per tas šešias dienas tikrai buvo nedidelė.

Tačiau kiek gyvenimo jau virė aną savaitgalį, geriau įsižiūrėjus ir atidžiau paklausius. Ir kiek iš tiesų pasikeitę buvo nuo pastarojo savaitgalio…

Tvenkiny jau nelikę ledo, tarp medžių ištirpę paskutiniai sniego likučiai, išbrinkę pumpurai brandino sprogimą. Tarp sausų pernykščių žolių jau vešėjo maži biedni žolynaičiai, kurie su kiekviena diena stiebsis aukštyn ir praaugs seną žolę. Medžiuose neišpasakytai čiulbėjo paukščiai, padangėj bezdeno perkūno oželis, kitapus ežero į savo neregimą dūdą liūdnai pūtė melancholikas paukštis baublys, kaimynystėj širdį veriančiai trimitavo gervės.

Žeme bėginėjo visokie maži tvarinėliai, iš kurių dar prieš savaitę buvo matyt tik vorai, o tą savaitgalį – jau liuoksėjo varlės, šmirinėjo driežai, rangės sliekai, keisti vabalai kėblino savais reikalais, šlapioj pievoj sausuos stagaruos pypseno kažkas iš pelių giminės, o sodybos sienoje piktai braškėjo kiaunė ar žebenkštis – mes lig šiol nežinom, kas, bet ir tas nežinomasis kas pavasarį kraustosi laukan su visa savo daugiavaike šeimyna.

Ir visas šis žavus ermydelis vyko vos rieškučioje Žemės, vos tarp kelių mažyčių Aukštaitijos kalvų. Kas dabar vyksta miškuose, pelkėse, sengirėse…

PS. Sako, kad gebėjimas mylėti gyvastį ir gamtą – tai meilė, per Kūriniją adresuota pačiam Kūrėjui. Būkim geri Žemei, ir ji neįtikėtinai daug mums atvers, labai daug mus išmokys, gydys susirgusius, gaivins pavargusius, pripildys ištuštėjusius ir įkvėps nekasdienių idėjų bei jėgų joms pildyti.

Žemės diena – puikus metas tai prisiminti.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.