Rekomendacija ilgiems tamsiems rudens vakarams: The Man in the High Castle


Ilgiems, ramiems rudens vakarams rekomenduoju dar vieną neeilinį serialą, „The Man in the High Castle“. Prikaustantis, įsiurbiantis, menantis mįslę po mįslės, be galo estetiškas vaizdo prasme ir kažkokiu būdu „nulaužiantis“ širdies slaptažodžius – aš seniai buvau taip prisirišusi prie herojų, kaip čia. Tradiciškai labai vengiu spoilinti, tad čia visiškai neliesiu jokių veikėjų ir jokių siužeto vingių, parašysiu tik bendrą įspūdį.

Su šiuo serialu man buvo panašiai kaip su „The Young Pope“ – D. įkalbinėjo, o man paklausius siužeto vis atrodydavo, kad „nesąmonė“. O paskui abiem atvejais labai gailėjausi, kad negatyvi išankstinė nuostata sulaikė mane nuo tokio namų kino malonumo.

Kodėl nenorėjau nieko girdėti apie „The Man in the High Castle“? Čia rodoma alternatyvi realybė, kurioje II pasaulinį laimėjo Vokietijos naciai ir Japonijos imperija. Šiaurės Amerika padalinta į dvi dalis, jas skiria neutrali zona, kurioje galioja mažai taisyklių.

„Kodėl turiu žiūrėti tokią nesąmonę?“ – purkštavau. Tačiau kai galop buvau įkalbėta (D. sakė, mielai žiūrės serialą antrąsyk su manimi), negalėjau atsiplėšti.

Mano karta jau nėra patyrusi, ką reiškia gyventi negalint kalbėti, ką galvoji, ir kai už tavo pažiūras gresia ne tik kalėjimas, bet ir mirtis. Mes nebežinome, ką reiškia, kai vieni įstatymų numatyta tvarka „lygesni“ už kitus, o kiti „prastesni“ ir mažiau verti gyventi.

Pamenu, kaip vos baigusi mokyklą skaičiau Orvelo „1984“, ir vietomis net krūpčiojau – ne nuo kažkokių pašalinių garsų, o nuo pačios knygos skaitymo. Tokią įtampą jaučiau iš jos sklindant. Šiame seriale panašios įtampos – su kaupu.

Distopinėje realybėje, alternatyviai tekančiame laike, galime iš saugaus atstumo stebėti, „kas būtų, jei būtų“ blogiausia šių žodžių prasme. Į ką galėjo toliau išsigimti nacių filosofija, o drauge – kaip amerikiečius būtų valdę japonai.

(Man, beje, kilo klausimas, kaip šį serialą žiūri japonai ir ką jie jaučia, kai jų valdžia vaizduojama tokia šaltakraujė.)

Serialas vietomis tikrai žiaurus. Ne tiek vaizdų, kiek psichologine prasme. Tačiau tarp viso to šaltakraujiškumo pamažėl ima kilti ir spindėti pavienių žmonių žmogiškumas, ir tie herojai savo šiluma, atrodo, įgauna galią ištirpdyti pasaulį kaustantį ledą.

Serialas kuriamas pagal fantasto Philip K. Dick kūrybą. Šiemet jau rekomendavau vieną jo inspiruotą serialą, kurio kiekvieną seriją galima žiūrėti kaip atskirą filmą – „Electric Dreams“. Man anuomet jis pasirodė kiek bredberiškas, o man patinka fantastika su trupučiu magiškų priemaišų. Ir čia jų apstu.

Tačiau „The Man in the High Castle“ yra nepanašus į nieką, ką mačiau ar skaičiau ligi šiol. Aš negaliu nuspėti, kam jis patiktų ir kam ne, nors tradiciškai mėgstu savo filmų, serialų ir knygų apžvalgas baigti būtent tokia rekomendacija, „galėtų patikti tiems, kam patiko…“. Šįkart – deja. Negaliu numanyti.

Tačiau galbūt iMDB vertinimas (8.1 iš 10), remiantis daugiau nei 57 000 žmonių atsiliepimais, bus užtektinai iškalbingas. Na ir dar keli dalykai: serialo prodiuseris – Ridley Scottas, du Emmy apdovanojimai ir dar penkios nominacijos.

Klausiantiems, kur jį rasti: mes „The Man in the High Castle“ legaliai žiūrim per Amazon Prime, visai netrukus čia atsiras ir trečias sezonas.

PS. Labai, LABAI laukiu to trečio sezono. Spalio 5 dieną, kitą penktadienį, pasinersiu į alternatyvią realybę be jokių narkotikų. Net treilerio nežiūrėjau, kad neapspoilinčiau pati savęs. Ir čia nededu nei pirmo, nei antro sezono treilerių – aš žiūrėjau be jų ir džiaugiausi.

Kol kas dar nesuprantu, ką su manimi padarė šio serialo kūrėjai, tačiau per paskutinę antro sezono seriją pajutau papsint ašaras kaip pupas. Man atrodo, anksčiau nesu verkusi per jokį serialą, niekada.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.