Kasdien, kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą matau, kaip dosniai Gamta atlygina už tai, kad elgiuos su ja švelniai, pagarbiai.
Va prieš kiek laiko mažajame ondatrų tvenkiny antys saugiai išperėjo ančiukų. Aukšta pakrančių žolė, pasirodo, yra labai svarbi sąlyga vandens paukščiams perėti – ji paslepia juos nuo plėšrūnų. Juk galima trumpai pjauti (jei jau labai norisi) kad ir viso kiemo žolę, o palei tvenkinį (ar bent palei dalį tvenkinio) vis tik palikti aukštesnę žolę paukščių ir gyvūnų slėpimuisi.
Galima?
Juk tikrai galima.
Gera pamatyt, kaip antinas turškiasi laimingas tvenkiny, vis išlipdamas pradžiūti ant SAVO lieptuko, smagu ir netikėta išvysti ančiukų. Linksma pastebėti ir mažąją bebro “giminaitę” ondatrą, plukdančią už save didesnį kuokštą žolių (sako, jos “nuomojasi” kambarį pas bebrus, ir “išsikilimuoja” juos žolėm; Gamta išties neįtikėtina).
Įkvėpta mažojo tvenkinio sėkmės, leidau paaugti ir didžiojo tvenkinio pakrantės žolei.
Ta aukštesnė žolė (o drauge, matyt, ir labai drėgna vasaros pradžia po didelių liūčių) kažką padarė.
Stebuklą.
Nes kiemo pakraščiuos ir palei tvenkinį sudygo ir ėmė skleistis į Raudonąją knygą įrašytos gegužraibės – nors n-iolika metų žolė ten kasmet būdavo pjaunama trumpai ir teoriškai šis itin jautrus augalas neturėjo išlikti. O išliko. Vakar radau vieną, dvi, tris… ėjau aplink tvenkinį ir supratau, kad nebegaliu jų suskaičiuoti.
Su aukštesne žole taip pat pamažėl randas ir varlių, kurių čia praktiškai visiškai nebuvo. Aš sielojausi, kad tvenkinio krantai per statūs (sako, tada varlėms labai prastos sąlygos gyventi), ir vis tik atsiradus daugiau aukštesnės žolės, jų ėmė rastis daugiau. Tiek, kad jau ir gandras Valstietis įjunko čia lankytis.
(Suprantu, kad ir gandras turi valgyti, tačiau kai Valstietis čia atskrenda, aš pradedu ploti ir šaukiu, “VALSTIETI!” – ir jis nenoriai, bet išskrenda. Jis tikrai ras kitą ūkį, kur varlės ir žalčiai mažiau branginami nei čia.)
Stirna braido po sodo žolę vis drąsiau su kiekviena diena.
Na ir po kelerių metų akylo naujų šeimininkų (t.y. mūsų šeimos) stebėjimo, pagaliau grįžo kregždės – pajuto, kad jų lizdų čia jau niekas nedaužys. Buvo, kad kažkada anksčiau daužė; ir paaiškėjo, kad paukščiai kažkokiu būdu tai prisimena ir tampa atsargūs.
Kol galop kažkaip įsitikina, kad saugu.
Ir vieną dieną prieš savaitę pajutau, kad čia skraido spiečiai kregždžių, ir jos tarsi džiūgauja. Džiaugsmas apsėmė visą kiemą. Tik mažoji kielė, kuri jau porą vasarų gyvena prie pirties ir kaip bajoraitė vaikšto per lieptą sūpuodama uodega (ir vis dosniai trysteli ant įdegio suoliuko), buvo kiek apstulbusi dėl tokios kregždžių gausos. Bet nepiktai taip apstulbusi.
Ir kiemas tapo pilnas džiugesio.
Dabar vos per kelias dienas kregždės nusilipdė tris lizdus, ir namą apsupo džiugus krykštimas bei čirškavimas.
Toliau mūsų planuose – kelti inkilus šikšnosparniams.
Taip pat norėčiau padaryti vadinamųjų viešbutėlių vabalams (tai gamtinę įvairovę didinantis sodybų ir parkų atributas). Galima jų įsigyti, tačiau aš norėčiau sumeistrauti pati.
Tik va tie 108 kardeliai ir naujos kylančios lysvės, ir laistymai ryte ir vakare, ir dar tris kartus per dieną ėjimai pažiūrėt, kas išdygo, pareikalauja daugel laiko…
PS. Nuotraukoje – kiemas vakar vakare. Visiems yra vietos: ir žmonėms vaikščioti, ir gyvūnams tursenti, braidyti, šuoliuoti, liuoksėti, rangytis, sliuogti, kėblinti, pukšėti, šokinėti ir krypuoti…
PPS. Ką tik pamačiau, kaip „stirnų ganyklose” (visiškai gamtai paliktoj pievoj) ganosi stirna su savo naujagimiu. Jis tik kartkartėm kyšteli iš aukštos žolės, todėl jam ten ir saugu.
Daugiau mano tekstų apie tai, kaip galima kurti gyvūnams draugišką aplinką savo sodybos ar namo kieme – ieškokite FB grotažymių:
#GamtosKurtosPievos
#LaukiniuPievuSavaite
#NedaromIsPievuNuskustuIrIspaisytuAntakiu
#SaugokPievaLaimekZuikioSirdi
#LaukiniuPievuVasara