Kaip pasidovanoti naują darbą


Gal kažkas baigia metus varydamas sau ligą nekenčiamam darbe ir nebeturėdamas jokios vilties, kad kažkas gali būti kitaip. Ir gal tas kažkas tą naują darbą galėtų tiesiog pasidovanoti. Nes gal iš tiesų iki kito – kur kas prasmingesnio, kur kas daugiau džiaugsmo nešančio, ir kur kas geriau apmokamo – darbo trūksta viso labo aiškesnės vizijos, ko norisi, ir vidinės strategijos tam pasiekti? Labai konkrečių klausimų, leidžiančių gimti labai konkretiems atsakymams? Konkrečių veiksmų, gimstančių iš konkrečių paskatų?

Aš atvirai ir detaliai dalinuosi savo jau daugeliui suveikusiomis strategijomis ir gyvais pavyzdžiais iš tikro gyvenimo, o ne verstinių savigalbos knygelių. Ir seminaruose, ir kursuose. Itin daug tokių strategijų sudėjau į nuotolinę Nuostatų keitimo praktiką. Gal kažkas, darsyk pasinaudojęs šiomis strategijomis, šioms Kalėdoms kaip tik pasidovanos laisvę nebevergauti nekenčiamame darbe ir naują, daug patrauklesnį, daug įdomesnį, daug prasmingesnį ir daug geriau apmokamą darbą. O gal jį net susikurs.

Žinoma, zyzlos zys, kad tai neįmanoma, nes jų pasaulyje tai tiesiog dar niekad nėra išsipildę. Tačiau mes, jau išbandę minties ir žodžio galią, jau po truputį įvaldantys ją, jau liovęsi šias jėgas naudoti griovimui ir pradėję jas naudoti kūrybai, žinome: taip, užtenka atsiraitojus rankoves šiek tiek išsimėžti balastą iš savo gyvenimo, šiek tiek sugrąžinti pretenzijų turintiems jų pačių pretenzijas, šiek tiek prasivalyti požiūrio akinius nuo aptapšnojimo nešvariais pirštais, šiek tiek labiau išsigryninti norus ir tikslus VIDUJE – ir aplinka pamažėl ima dėliotis pagal naują mūsų „užduotį“.

Kaip tik likus mažiau nei mėnesiui iki Kalėdų, tinkamas laiškas tokiam metų laikui:

„Sveika, Ilze, pradėjusi Nuostatų keitimo praktiką tikrai negalvojau, kad rašysiu apie savo pasiekimus po beveik trijų mėnesių, tačiau ką gi – aš tai visgi darau dar vieną gražų jaunaties vakarą:) (…)

Situacija vis blogėjo: buvau nepatekinta savo darbu, nuolat mintyse bumbėjau ant savo vadovų, tačiau nesiėmiau jokių veksmų darbą keisti, nes labai nepasitikėjau savimi, į šeimą taip pat neparsinešdavau gerų emocijų ir nuolat pykdavausi tiek su draugu, tiek su tėvais, augo svoris, blogėjo odos ir plaukų būklė, vengiau susitikti su draugais, net savo iniciatyva atšaukdavau jau suplanuotus susitikimus.

Iškart prisipažinsiu, kad ne visų savaičių užduotis vykdžiau pavyzdingai. Beveik 5 jų praleidau, perskaičiau tik pirmus puslapius ir užverčiau, nenorėdama blaškytis ir atlikti visko paviršutiniškai.

Taip jau išėjo, kad daugiausia dirbau su pirmos savaitės tema: prieš pat Kalėdas, kai ir taip netrūksta įvairių malonių ir ne tik rūpesčių, prisiverčiau perdaryti savo CV ir nusiųsti į vieną tarptautinę įmonę, kurioje seniai svajojau dirbti.

Jeigu ne pirmos savaitės užduotis, kuomet prisikūriau vaizdinių, ką noriu daryti, kaip noriu, kad atrodytų mano darbo diena, vieta, bendradarbiai, tikrai nebūčiau to išdrįsusi padaryti. Visuomet save nurašydavau (kad neturiu pakankamai patirties, per prastai moku užsienio kalbas, nesugebėsiu), bet tąkart pažvelgiau į tai kaip į žaidimą – noriu keisti darbą, turiu svajonę, galbūt ji nepasiekiama, bet tai bus mano pirmasis žingsnis „prasilaužti“ ir pagaliau pradėti siųsti CV ir į kitas vietas.

Tiesa, tuomet nusiunčiau CV į poziciją, kurioje ne viską atitikau (reikėjo aukštesnio lygmens žinių, aš jų neturėjau). Mano nuostabai jau po kelių dienų man paskambino ir pasiūlė sudalyvauti viešai neskelbiamame konkurse į kitą poziciją dar tik renkamoje komandoje, kur mano patirtis ir žinios visiškai atitiko jų reikalavimus.

Suėmė azartas – sausį išsiunčiau CV į dar dvi panašias tarptautines įmones ir į visas jas buvau pakviesta pirmam, antram, trečiam, kai kur ir ketvirtam etapui. Užgriuvus tokiai sėkmei jau nebesugebėjau skirti pakankamai laiko kitų NKP savaičių užduotimis, nes labai daug ir atsakingai ruošiausi skirtingų etapų pokalbiams ir užduotims skirtingose įmonėse. (…) Ir to rezultatas – iš 3 įmonių mane dirbti pakvietė net dvi.

Turėjau priimti tikrai sunkų sprendimą, ir šiandien vienai įmonei atsakiau neigiamai, o su kita pradėjau įdarbinimo procedūras. Maža detalė – be įvairių pliusų, kurie lėmė, kad pasirinkau vieną iš įmonių, mano pasirinktoji idealiai atitiko mano vizualizacijas, kurtas tik gavus pirmą NKP užduotį:)

Atvirai galiu pripažinti, kad svarbiausia pamoka man iš šių NKP – nesvajoti tuščiai arba pykstant ant aplinkybių ar žmonių, kad jie trukdo toms svajonėms išsipildyti, o visuomet pačiai nuoširdžiai ir atkakliai daryti net ir mažus darbus, leidžiančius prie tos svajonės bent žingsneliu prisiartinti. Atrodo, kad tai tokia banali ir tūkstančius kartų girdėta tiesa, tačiau per 27 savo gyvenimo metus pirmą kartą jos teisingumu įsitikinau praktiškai. Ačiū, kad užvedėte ant reikiamo kelio, Ilze!

Dabar turiu lygiai mėnesį iki naujo darbo pradžios. Per šį laiką noriu draugiškai ir be abipusių nuoskaudų atsisveikinti su dabartiniu darbdaviu ir grįžti prie kitų NKP temų – pasistemti dar daugiau ramybės, išminties ir pasitikėjimo savimi, dekonstravus kartais tikrai kvailus ir nuo pokyčių saugančius minčių darinius savo pasąmonėje.

Dar kartą labai nuoširdžiai AČIŪ, Ilze!“

****

HO HO HO! – dudenu storu Kalėdų senelio balsu. – AŠ GI SAKIAU! Veikia tai, ką veikiame mes.

Jau paskutinė šių metų NKP grupė, registracija uždaroma lapkričio 29, t.y. rytoj vakare:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/

Norite dalyvauti praktikoje, tačiau negalite jos sau leisti? Registruokitės patys ir paprašykite draugų dovanų – juk artėja šventės (už registruotą dalyvį gali mokėti ir kitas asmuo). Mes neleidžiame tik dovanoti praktikos tiems, kurie nesiregistravo patys ir nieko apie ją nežino. O jei žmogus pats nori dalyvauti, pats registruojasi ir pats dalyvaus – net jei už jį mokės kažkas kitas, tikiu, jis tikrai dalyvaudamas susikurs daugiau vertės nei už 85 eurus. Žmonės nuolat rašo apie pakeistus ar susikurtus darbus, apie pasidvigubintus ir net pasitrigubintus atlyginimus – tie, kurie sąžiningai darė užduotis, žinoma. Aš paprastai vengiu skelbti tuos laiškus, nes Tetos Bėdavonės iškart puola bėdavoti, kad „taip nebūna“ arba kad tai „prieš Dievulį“ (tikrai nežinau, kur parašyta, kad Dievulis neleidžia žmogui gyventi oriai), tačiau kartais vis tik pasidalinu tais laiškais, visų pirma – kitiems dalyviams įkvėpti.

Nuolat galvoje sukdami stygių, kuriame stygių. Nuolat galvoje sukdami bėdas, kuriame bėdas. Nuolat mintydami apie nekenčiamą darbą, kuriame… tą patį nekenčiamą darbą.

O pradėję galvoti apie kažką naujo, gaivaus, erdvaus ir įkvepiančio, pradedame kurti stebuklus savo gyvenime.

To ir linkiu.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.