Kaip atpažinti savižudybės grėsmę


Ketvirtus metus dirbu su žmonėmis. Sutinku jų – gyvai – kartais po kelis šimtus per vieną mėnesį. Daugelis jų būna labai šviesūs, kritiškai mąstantys, atsakomybę už savo žodžius jaučiantys asmenys. Tačiau būna ir kitokių. Ir kartais viešuose renginiuose negaliu nuslėpti ne tik nuostabos, bet ir siuto, girdėdama labai bukus, nepasvertus, nepamatuotus žodžius, tariamus viešai visažiniškomis intonacijomis. Pavyzdžiui:

„Taigi depresija – nepagydoma liga. Visam gyvenimui…“
„Vis daugiau ir daugiau žmonių sirgs depresija, tai neišvengiama.“
„Visi, kas serga depresija, anksčiau ar vėliau bando žudytis.“
„Nesąmonė tie psichologai, niekam jie nepadeda, tik blogiau būna.“
„Daug žmonių, kuriems nuo psichoterapijos tik pablogėjo…“
„Jei jau žmogus sugalvojo žudytis – viskas, nebeapsaugosi.“
„Žudosi stipriausieji.“

Kas jie, šie žmonės, gargaliuojantys į eterį tokias programas? Sėjantys tokias sėklas į kitų pasąmonę? Ar jie visaregintys dievai? Ar veikiau siaurapročiai (koks tinkamas žodis), pagal vieną „kažkur girdėtą“ istoriją padarantys išvadas apie visą pasaulį, visus įmanomus scenarijus? Grojantys savo menkavertę nugrotą plokštelę sau ir kitiems? Toliau klampinantys šią šalį į apatijos liūną? Toliau mokantys žmones vengti pripažinti problemas, vengti kreiptis pagalbos?

Siaurapročiams turiu naujienų:

Depresija YRA PAGYDOMA.
Daugybė žmonių išvengia depresijos net po didelių krizių.
Labai nedideliam procentui sergančiųjų depresija kyla suicidinių minčių.
Geras psichologas padeda taip stipriai, kad depresiją galima įveikti ir be vaistų.
Pablogėjimas psichoterapijoje gali būti laikinas ir gali reikšti gerėjimo pradžią.
Jei žmogui kilo suicidinių minčių, tai visiškai nereiškia, kad jos lydės jį visą gyvenimą.
(Į teiginį „žudosi stipriausieji“ neturiu ką atsakyti, jis yra bukaprotiškumo viršūnė ir atsiduria žemiau kritikos ribos.)

Jei ir jūs sutinkate užrūdijusias plokšteles grojančių siaurapročių, nenutylėkite. Informuokite juos. Plėskite jų pažinimą. Jūs nežinote, kam dar, be jūsų, šie visažiniai transliuoja juodžiausius scenarijus. Galbūt jų beverčių transliacijų klausosi kažkas, kasdien nyrantis į vis gilesnę neviltį ir pradedantis tikėti, kad tikrai – išeities nėra, niekas nebepadės, „sprendimas“ jau liko tik vienas.

Stabdykime bukaprotiškas transliacijas, galinčias padaryti neištaisomą žalą pažeidžiamiems, kritiškai nebemąstantiems, pavargusiems ieškoti pagalbos žmonėms.

Jiems labai svarbu žinoti, kad depresija – įveikiama, kad depresiją gydyti padeda begalė dalykų. Ir kad yra labai daug žmonių, nors sykį gyvenime sirgusių depresija – po tėvų ar savų skyrybų, po artimųjų ar darbo netekčių, po didelių permainų gyvenime, po gimdymo, ir net po to, kai vaikai studentai palieka namus.

Yra labai daug žmonių, įveikusių depresiją ir gyvenančių pilnavertį gyvenimą šiandien.
Aš esu vienas tų žmonių.

Ir darsyk – ne visi, sergantys depresija, žudosi. Tiesą sakant, jų yra mažas procentas. Ne visiems net itin sunkiomis dienomis kyla tokių minčių. Nuolat kudakuoti, kad žudosi kievienas depresija sergantis – tai siūlyti tokį scenarijų palūžusiam žmogui. Tai tiesiog idiotiška.

Tačiau – depresija yra vienas iš pavojaus ženklų, galinčių padėti nuspėti planuojamą savižudybę. Tad užuot klausius mano aukščiau išvardintų klasikinių kudakavimų, siūlau susipažinti su specialistų parengta medžiaga, kas gali padėti atpažinti planuojamą savižudybę ir kaip tokiu atveju elgtis.

Mes negalime nuspėti, ar (ir jei taip, tai kada) to prireiks, tačiau JEI prireiks, tai žinoti bus gyvybiškai svarbu. Nes šalia mūsų visada gali atsirasti žmogus, tyliai planuojantis savižudybę. Cituoju VPSC:

– Ką daryti, jeigu nujaučiate, kad Jums artimas asmuo ketina nusižudyti? –

Nors ne visi savižudybės atvejai yra nuspėjami, daugelį jų galima įtarti įvyksiant. Efektyviausias būdas išvengti artimųjų savižudybės – tai išmokti pastebėti pavojaus ženklus, tinkamai juos įvertinti ir priimti teisingą sprendimą.

Daugelį sutrikimų, pavyzdžiui, depresiją, įvairias emocines krizes – dažniausias savižudybių priežastis, beveik visada įmanoma atpažinti ir išgydyti.

– Įsidėmėkite pavojaus ženklus –

Ankstesni bandymai žudytis: 20-50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti. Didesnė tikimybė, kad žudytis pakartotinai bandys tie, kurių pirmieji mėginimai buvo rimti.

Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės, dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”. Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.

Reikalų sutvarkymas prieš nusižudant: Prieš žudydamiesi žmonės dažnai užbaigia darbus, sutvarko įvairius reikalus, pavyzdžiui, išdalija vertingus daiktus, grąžina skolas, išperka užstatytą turtą, parašo ar pakeičia testamentą.

Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys. Praradęs malonumo jausmą ar vengiantis anksčiau patikusios veiklos žmogus taip pat gali sirgti depresija.

Depresija sergančiu asmeniu reikia itin susirūpinti, jeigu bent dvi savaites kone kasdien pastebimi nors penki iš šių pavojaus ženklų:

– ligonis atrodo prislėgtas, sutrinka jo miego ritmas;
– pakinta apetitas, svoris;
– judesiai ir/ar kalbėsena tampa neįprastai greiti ar sulėtėja;
– įprasti užsiėmimai nebedomina, neteikia malonumo;
– sumažėjęs lytinis potraukis;
– ligonis jaučia nuovargį, praranda energiją;
– žmogus savęs nevertina, jaučiasi kaltas, save smerkia;
– sulėtėja mąstymas, ligoniui sunku protauti, apsispręsti, nuspręsti, sutelkti dėmesį;
– ligonis galvoja apie mirtį, savižudybę, nebenori gyventi.

Kiti svarbūs požymiai, rodantys, kad depresija sergantis žmogus ketina nusižudyti:

– ligonis labai neramus, blaškosi, niršta;
– piktnaudžiauja vaistais ar alkoholiu;
– puola į neviltį;
– yra sirgęs somatinėmis ar psichikos ligomis.

– Ketinimus nusižudyti vertinkite rimtai ir atsakingai –

– 75 proc. visų savižudžių apie savo ketinimus prasitaria draugams arba šeimos nariams;
– Į grasinimą ar mėginimą nusižudyti reikia žiūrėti rimtai, net jeigu taip elgiasi paaugliai, kuriems toks elgesys būdingas.

– Visada dėmesingai išklausykite –

– Atvirai klauskite asmens, kas jį kamuoja, visaip bandykite jį prakalbinti.
– Jei negaluojantysis išsipasakoja artimam žmogui, prireikus nevengia ir specialisto pagalbos.
– Jeigu jūsų draugas ar giminaitis prislėgtas, nebijokite tiesiai jo paklausti, ar kartais neketina nusižudyti, o gal jau pasirinko ir būdą.
Nemėginkite įkalbinėti nesižudyti. Verčiau leiskite žmogui suprasti, kad juo rūpinatės ir jį suprantate, kad jis nėra vienišas, o noras nusižudyti – laikinas, nes depresiją galima pagydyti, o problemas – išspręsti. Venkite panašių pasakymų: “Yra vardan ko gyventi” arba “Taip pakenksi savo šeimai”.

– Kreipkitės į specialistą pagalbos –

Nepaliaudami raginkite ligonį nedelsiant kreiptis į gydytoją arba psichikos sveikatos priežiūros darbuotoją. Savižudžiai dažniausiai netiki, kad jiems kas nors gali padėti, todėl jūs turite ne tik įtikinti žmogų apsilankyti pas specialistą, bet ir padėti jam tai padaryti. Pavyzdžiui, studentas sutiko eiti pas psichiatrą tik tadą, kai kartu su juo gyvenęs draugas pasisiūlė jį palydėti.
Jūs galite išgelbėti žmogų, padėdami jam patekti pas psichikos sutrikimų specialistą.

– Kaip elgtis krizės atveju? –

Ištikus krizei, nugabenkite ligonį į psichikos sveikatos centrą ar psichiatrijos ligoninės priėmimo skyrių. Nepalikite jo vieno, kol nebus suteikta pagalba.
Pasirūpinkite, kad ligoniui po ranka nebūtų daiktų, kuriuos jis galėtų panaudoti kaip savižudybės įrankį, – šaunamųjų ginklų, vaistų, peilių, žirklių ir pan.
Ligonis kuriam laikui gali būti hospitalizuotas arba jam gali būti skirtas medikamentinis gydymas.
Jeigu neįmanoma greitai pasiekti psichiatrijos įstaigos, kreipkitės į artimiausią ligoninę ar polikliniką.

– Būtinas ilgalaikis gydymas –

Savižudžiai patys paprastai neieško pagalbos, be to, dažniausiai vengia lankytis pas gydytoją.
Jeigu ligoniui paskiriamas medikamentinis gydymas, būtinai domėkitės, ar pacientas laikosi gydytojo nurodymų. Apie pašalinį vaistų poveikį būtinai praneškite gydytojui – jis pakeis juos kitais preparatais.

„Tikiu, kad pasakodama savo istoriją, galiu paguosti žmogų, patyrusį panašių išgyvenimų. Tikiu, kad mano suteikta informacija gali ką nors išgelbėti. Galbūt niekada nesužinosiu, ar mano pastangos išgelbėjo kam gyvybę. Žinoti nėra taip svarbu. Svarbu nuolat savęs klausti: “Kas būtų, jeigu… nieko nemėginčiau daryti?”

(Netektį išgyvenusioji Laurell Reussow, Atlanta, Džordžija, JAV)

Parengta pagal užsienio literatūrą, šaltinis: http://www.vpsc.lt

2016-12-21_19-26-09


Bookmark the permalink.

Comments are closed.