Kaip aš žalčius ganiau


Kur tik vykstu – vis randu bičiulių. Čion esti mano naujausias draugelis – anykštėnas.

Išsinuomojau šią savaitę dvirką, ir varau į Lajų taką. Žiū – guli!

Stabdau staigiai, vos nenugriūnu, nulipu, ir einu žadint, nes nėr ko miegot ant dviračių tako. Jau toks atvėsęs, apstingęs, šlapias, vėsus, rudeniškai nusiteikęs buvo (pačiupinau, tikrai vėsus ir šlapias). O kad supyko žadinamas, o kad ėmė šnypšti, o kad pradėjo eiti skersas! Galvoju, slunkiau, eik tu nuo tako nešnypštęs! Ne visi turi tokias geras akis, kad pamatytų laibą žaltytį ant kone tokios pat spalvos tako, ir ne visi turi užtektinai gerą širdį, kad eitų tave nuo to tako patraukt.

Beje, su žalčiais man labai sekės visą rugsėjį – mačiau jų ir Labanore. Taip pat didžiulių žalčių sutikau Birštone. Jie miegodavo palei Nemuną, o aš vis ateidavau jų pakutyt. Anie buvo dideli, šilti, sausi, priešingai nei šisai užstingėlis.

Linkiu, kad visi Lietuvos žalčiai saugiai pasikavotų ir nuveitų žiemos miego, ir kad negulėtų ant takų, nes nu aš visų tikrai neapvažiuosiu ir nesužiūrėsiu, aš gi ne žalčiaganė kokia.


Bookmark the permalink.

Comments are closed