Kaip aš išgelbėjau 44 skenduolius


Prieš kelias savaites atidarėm irklenčių sezoną. Atidarymas sėkmingas: pasiplaukiojusi parplukdžiau ant vienui vienos lentos keturiasdešimt keturis skenduolius, beje, vėliau atsigavusius.

 

Tiesa, tai buvo ne žmonės.

 

Pirmąsyk išplaukus, matyt, pataikėm tiesiai ant kažkokio karkvabalių vajaus. Irklente plaukioju tik antrus metus, o pernai iš miesto išvykti galėjau labai ribotai dėl intensyvios mūsų katės, Juozapo, priežiūros. Tad praktikos man dar stinga ir dar tikrai nesijaučiu labai stabiliai plaukdama stovom. Bet pamačiusi vieną bėdžių karkvabalį vandeny, klaupiuos ir traukiu jį, dedu ant lentos. Stojuos, irkluoju – žiū kitas bėdulis kepurnėjas. Na gerai, traukiu ir jį. Jau stosiuos – bet nūn visai netolies – trečias rankelėm kojelėm mostaguoja, burbuliuoja.

 

Tai vengdama pati pūkštelėti vandenin galop atsisėdu lotoso poza ir jau irkluoju sėdom, o ką daryt. Irklu brūkšt, ranką kyšt į vandenį, – dar vienas skenduolis, kibiai griebdamasis it skęstantysis šiaudo mano piršto, stipriai spaudžia savo dygliuotom kojom ir nemano paleisti.

– Broleli, paleisk, – sakau.

Bet matyt lietuviškai nemokąs. Pyksta, bruzda, laikos įsikibęs.

Kiti gi jo brolyčiai užniemę, pridusę nuo vandens, – žiūriu ir galvoju, ar dar atsigaus, ar jau tik palaikus krantan parplukdysiu.

 

Iki seklumos įlankos vidury jau turėjau ant lentos septynis karkvabalius ir kelis kitokius vabalus. Nusiskyniau meldą, iškėliau vietoj stiebo, ant to meldo ėmė skenduoliai lipti. Staiga tik – byzgimas, plerpimas! Vienas, spėjęs išdžiūti, jau ir pakilo skristi. Neatrodė labai patikimai, techniškai turbūt dar netvarkingas jo skraidymo aparatas buvo, tačiau kiek pasviręs byzgė ir nubyzgė kranto link. Čion gi ir kitas jau bepradedąs sparnus skėsčioti, mankštintis – vos atkutęs, vos atgijęs, jau į dangų žiūri. Kad žmogus taip.

 

Tačiau gi kai kurie vabalai atrodė labai liūdnai, jau be gyvybės ženklų. Na, dirbtinio kvėpavimo karkvabaliui gal nedarysiu, nes nežinočiau, per kur pūst, – sakau. – Padarysiu, ką galiu, o toliau jau jūs patys stenkitės atsitokėti, vyručiai.

 

Paaiškėjo, kad įspūdingoji kelionės dalis buvo atgal. Ar saulė gerai krito, ar vanduo labai tykus paliko, – karkvabalį, regis, rasdavau kas kelis metrus, o kartais sustojusi išgriebdavau ir du tris. Vienu metu pagalvojau, nežinia kada parplauksiu namo – antroji irklentė jau kadais buvo dingusi iš akių. O aš rinkau ir rinkau tuos bėduolius krituolius, dėjau ir dėjau ant lentos. Dalis jų pasirodė bjauroko būdo, ėmė man dergt ant irklentės, bet aš tai nurašiau tiesiog sukrėtimui po skendimo. Dalis bėgte bėgo (savo karkvabališku greičiu) keberiotis manimi, ir negaliu teigti, kad man tas labai patiko.

 

Ale tai KAI užsiėmimas, – plaukdama galvoju.

 

Vis tik labai smagu buvo tai, kad vis daugiau karkvabalių atkusdavo, imdavo vis spėriau rabždintis – ar meldo stiebu, ar lenta, dairydamiesi, kur čia geresnis pakilimo takas. Ir galiausiai įsibimbę pakildavo ir nuskriedavo kas sau.

 

Kelissyk pamečiau skaičių, tačiau karkvabalių iš viso paplukdžiau mažiausiai keturias dešimtis, ir dar keturis kitokius vabalaičius pavėžinau. Išlipusi atsargiai išnešiau lentą krantan, pastačiau nuvarvėti – optimizmu keleiviai netryško, kai kurie vis dar atrodė pasimirę. Vis tik buvo žvitrių, chytrų, laipančių per draugužių galvas.

 

Na, paliksiu jus nudžiūti, pamaniau.

 

Po kiek laiko ateinu pažiūrėt – visi išsiskirstę kas sau! Likę vos septyni, ir du iš jų jau tiek atsikvošėję, kad tvatijas.

– Nu gal ne ant lentos! – sakau.

O ir likusieji guvūs – sodriai apšūdinę man visą lentą. Padėka už išgelbėjimą – ačiū, vyručiai, ačiū.

 

Tačiau jausmas buvo labai geras – visi atsigavo, visi sėkmingai išsiskirstė vakaroti. O lentą nusiplausiu – kas daryt.

 

Linkiu malonaus savaitgalio. Būkite saugūs vandenyje ir būkit gailestingi mažiesiems mūsų broleliams – keturkojams, šešiakojams, bekojams ir kitiems. Tikrai nebūtina dešimtimis plukdyti karkvabalių skenduolių, kaip aš dariau. Aš gi suprantu, kad čia jau nupušimas. Tam tikra prasme aš ligi šiol neužaugau, ir karkvabalių gelbėjimas yra iš tos serijos.

 

Bet ir suaugęs žmogus gali kažką padaryti ar kažko nedaryti, kad gamtoje būtų daugiau laimės. Bent jau nekenkti, neengti, negąsdinti, nesikišti, nenaikinti gyvybės gamtoje, nenaikinti gyvūnų namų, nedaryti pramogos iš gyvūnų žudymo – ir tai jau daug.

 

Žinot, prieš porą tūkstančių metų Žemėje gyveno stebukladarys, kuris yra sakęs: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

 

Jis niekad nesakė, kad tas mažiausiasis brolis – būtinai žmogus.

 


Bookmark the permalink.

Comments are closed