Kai pabaiga reiškia pradžią: apie donorystę


Gyvenime yra labai aštrių temų. Pavyzdžiui, gyvybės vertė, liga, nepagydoma liga, mirtis. Ir prisikėlimas antram gyvenimui, jei tik yra tokia galimybė. Bet viena yra tokiomis temomis skaityti sausus lozungus, visokius pamoralizavimus, didaktiškus „būkime geresniais“… Ir visai kas kita – skaityti tikrus žodžius tikro žmogaus, gražaus žmogaus, jauno, labai talentingo žmogaus – žmogaus, kurį pažįsti, ir kuriam staiga reikia laukti eilėje. Inksto persodinimo. Aš pažįstu šį jauną vyrą – galima būtų sakyti, jis buvo mano studentas vienuose kursuose, nors aš tuomet tikrai pati daugiau išmokau iš studentų, – ir štai ką tik, labai netikėtai, perskaičiau tokius jo žodžius, kurie tikrai sukrėtė:

„velniai rautų, jei prieš metus kas būtų pasakęs, kad šiandien užsiimsiu donorystės reklama, turbūt būčiau ištaręs „this is bullshit“, apsisukęs ir nuėjęs savais keliais. tačiau kai teko atsigulti į klinikas, ir ten sužinoti, kad inkstai iš esmės nebeatlieka savo funkcijos, ir reikia organo transplantacijos, viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis. ilgą laiką tuo dalinausi tik su pačiais artimiausiais žmonėmis, be to, kadangi esu pasirinkęs peritoninę dializę, tai leidžia gyventi (bent jau išoriškai) beveik normalų gyvenimą ir išlikti pakankamai veikliam. esmė tame, kad sveikata yra velniškai trapus dalykas, deja, tą dažniausiai suvokiame tik tuomet, kai visa tai pakimba ant plauko. tačiau išreikšti savo sutikimą tam, kad po mirties šaunieji organai pratęstų savo egzistenciją kitoje terpėje, galima vos per keletą minučių. ir nors visatos atžvilgiu tai gali pasirodyti labai mažas ir nereikšmingas gestas, kažkam tai galbūt bus pati didžiausia dovana.“

Citatos pabaiga.

Donoro kortelę galima užpildyti čia:
http://ntb.lrv.lt/kaip-isigyti-donoro-kortele

Taip pat galima informuoti artimuosius apie savo valią aukoti organus ir audinius po savo biologinės mirties.

Aš kaip tik šią savaitę mintijau apie frazę „iš dulkės į dulkę“ ir staiga pagalvojau: bet juk čia kalbama tik apie fizinį kūną. Kuris, žinoma, yra laikinas, trapus, ir kuris vieną dieną išnyks. Tačiau mūsų kūnams atitarnavus, liks gyventi mūsų darbai, mūsų kūriniai, mūsų prisiminimas kitų širdyse. Ir tai nebūtinai taps dulkėmis. Tačiau kūnas – taip, neišvengiamai, vieną dieną jis taps dulkėmis, pelenais ar trūnėsiais.

Tad rūpinkimės savimi, tačiau pernelyg nesiriškime prie laikino, netvaraus, nuo mūsų tik iš dalies priklausančio prado – kūno – ir leiskime jam atlikti paskutinę savo misiją tuomet, kai mūsų nežemiška savastis sklęs tolyn, baigusi žemiškus darbus.

Ta paskutinė kūno misija ir gali būti donorystė. Ir būtent donorystė gali suteikti šansą pabaigti savo žemiškus darbus tiems, kurie šiandien yra pakibę tarp „ten“ ir „čia“ – dėl ligos.

Gamta yra labai išmintinga. Gamtoje vieno pabaiga visada gali reikšti kito pradžią. Vienas savo gyvenimą nugyvenęs ir miške nuvirtęs medis dar ilgus dešimtmečius peni savo aplinką, maitina girią, tęsia mažų ir didelių būtybių gyvenimą, tampa jų namais ir jų maistu.

Aš manau, kad atiduoti gyvenimo galimybę kitam yra svarbiau nei ąžuolinis karstas, marmurinės šarvojimo salės, dvimetrinis paminklas, ir kiti dalykai.

Kas Žemės – Žemei.
Ir Dangui – kas Dangaus.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.