Kai jausmas yra geriausias vedlys


Sakoma, kad jausmas – geriausias vedlys, geriausias kompasas gyvenime. Skamba kiek netikėtai tiems, kurie įpratę vadovautis tik sveiku protu. Su protu viskas gerai, tačiau sveriant viską vien juo, lengva „praklausyti“ intuiciją ir paklysti. Ir vis tik – būtent protas leidžia ne tik atpažinti jausmus ir leistis jų vedamiems, bet net koreguoti jausmus tose situacijose, kurių patys, atrodo, negalime keisti.

Štai trys gyvos iliustracijos, kaip išsivadavus iš vidinio įpročio jausti negatyvius jausmus kalėjimo, keičiasi realybė. Pati sau nuolat primenu (nes dejonių ir piktinimosi krašte tai lengva pamiršti), kad tai mes patys renkamės, ką jausti. Ir kad galime jausti visiškai skirtingus dalykus net tose pat situacijose – priklausomai nuo to, kokią istoriją sau pasakojame.

Ir tą patį dalyką gyvenime galima veikti vedinam visiškai skirtingų jausmų. Pavyzdžiui, vieni į darbą eina iš baimės jį prarasti ir neišsimokėti banko paskolos. Kiti į darbą eina iš noro būti naudingais, įsiprasminti, kurti, uždirbti.

(Aaa, palaukit, uždirbti jau blogai, ar ne? 🙂 Žinoma, materijos neigėjams – uždirbti blogai, nedvasinga. Bet neigti materiją, sako, labai kenkia ne tik finansinei karmai. Gyvename materijoje. Siela reiškiasi materijoje. Saviraiškai ji dažnai naudoja ir materialius dalykus. Net krikščionybė, kai pasigilini, niekur neteigia, kad uždirbti blogai. Tai tik davatkų interpretacija, iš kurios juokiasi net kai kurie dvasininkai. Nes pinigai tėra priemonė, o juos gerais ar blogais paverčia žmogaus intencijos. Na, bet ne apie tai dabar.)

Įdomu tai, kad žmogus, einantis į darbą iš noro būti naudingu, taip pat gali turėti būsto paskolą ilgiems metams ir gal jis tokią pat uždarbio dalį atriekia bankui kaip ir anas, eidamas į darbą iš baimės. Bet štai jausis eidamas į darbą jis jau visiškai kitaip. Visą dieną veiks ir spręs vedinas visiškai kitų tikslų, su kitokiu vidiniu užtaisu.

Ir aš lažinčiausi, kad ilgainiui kitaip jausdamasis ir išspinduliuodamas kitokį jausmą, jis gaus kitokių pasiūlymų, kitokių galimybių, kitokį atlygį. Ir paskolą greičiau išsimokės. Ir greičiau taps finansiškai laisvu. Nors tų dviejų žmonių startinė pozicija buvo (išoriškai) vienoda.

Mano pavyzdys nr. 1

 

Gyvenime esu išgyvenusi didelį materialų skurdą. Iliustracija būtų tokia – ne vienerius metus gyvenau teturėdama vieną batų porą vienam sezonui, neretai ir tą skylėtą. Paradoksalu, kad pinigų trūkdavo net atlyginimui pakilus.

Viskas pasikeitė tik tada, kai aš pasakiau: nebenoriu dirbti pinigams. (Nesakiau, kad jų nenoriu turėti – sakiau tik, kad nenoriu dirbti DĖL jų.)

Aš noriu dirbti idėjoms, pasakiau. Ir tada pas mane ėmė plūsti idėjos: mažos ir didelės. Aš pildžiau jas, ir kažkokiu būdu (atrodo, ten, viršuje) man būdavo atlyginama už viską: nebūtinai per tą patį sumanymą, pajamos galėdavo ateiti ir „kitais takais“, bet ateidavo ir tebeateina. Savo pačios idėjų pildytoja aš dirbu jau ilgiau, nei ilgiausiai išdirbtame ankstesniame darbe. Pakeičiau istoriją – pasikeitė darbas, pasikeitė savirealizacijos laipsnis, pasikeitė pajamos, pasikeitė mastelis. Pasikeitė viskas.

Mano pavyzdys nr. 2

 

Kitas pavyzdys. Vieni sportuoja iš neapykantos savo kūnui, nepasitenkinimo juo. Kiti aktyviai gyvena iš noro jaustis gerai, iš pagarbos savo neamžinam kūnui, gal tiesiog iš malonumo judėti, būti gryname ore.

Šią žiemą susidūriau su gana rimtu organizmo išsekimu. Tokiu, kokio nebuvau patyrusi. Į jį ėjau kelerius metus (kad savo darbą mėgstantys žmonės turi daug didesnę riziką išsekti ar net visiškai susideginti, kita gera tema). Labai nusilpo imunitetas, pradėjau sirgti, komplikuotis, gėriau daug kursų antibiotikų. Du trečdalius žiemos kiaurai prasirgau. Labai mažai judėjau. Ir pavasarį pasitikau užstingusi kai nabašnikas šarvonėje.

Buvo du keliai. Vienas buvo „prisiversti“ sportuoti, nes „reikia“, nes „numirsiu be judėjimo“, kaip sakiau. Ir šitas kelias neveikė. Nes – taip, jausmas buvo negeras. Nes vidinė istorija buvo negera. Ištrūkti kažkur nuolat „trūko laiko“ (cha cha cha).

Tada aš pakeičiau vidinę istoriją. Pradėjau sau sakyti: dangau, kaip turbūt gera gamtoj. Kiek ten visko įdomaus vyksta – žiema baigiasi, prasideda pavasaris, viskas bunda. O ką reiškia gryno oro kupini plaučiai… o jei dar truputį saulės pagaučiau… Ilgai laukti nereikėjo.

Praėjo vos trys savaitės. Tikrai nepradėjau sportuoti, bet kai galiu, einu į ilgesnius žygius gamtoj – pradžiai po 4-5 kilometrus, vėliau daugiau. Vis šis tas. Prieš porą dienų jau ir šokdynę išsitraukiau pašokinėti…

Skirtumas prieš ir po – kaip diena ir naktis. Vidinė istorija ir vidinis jausmas galiausiai sukūrė visiškai kitą fizinį jausmą. Jei nebūčiau pakeitusi vidinės istorijos, jei būčiau likusi prie „privalau“, „reikia“ „prisiversti“ – būčiau jau visai sumedėjusi kai kerpė. Galėtų kas nors iš manęs rūškaną rūpintojėlį skobti. O dabar jau turėčiau jėgų pasipriešinti skobimui. 😀

Mano pavyzdys nr. 3

 

Dar vienas pavyzdys. Mes gyvename Naujamiestyje, gatvėje, kurią labai myliu. Čia labai tyku ir – vasarą – labai labai žalia, kas man labai svarbu. Tačiau mūsų kiemas yra visiškai neapšviestas, šaligatviai – išsiklaipę, per visą žiemą jie buvo barstyti gal vos kelis sykius. Einu čia sykį ir bambu mintyse – šūdžiai, aš tiek mokesčių sumoku kasmet, o atrodo, kad III pasaulio šaly gyvenu, nu aš apie tai parašysiu piktą postą FB…

Ir būtent mintydama tas mintis POKŠT išsiploju, paslydusi ant to nebarstyto ledo, padengto šviežiu sniegu. Paukšt – lekiu veidu į sniegą, spėju tik rankom pasiremti.

Griuvau sąlyginai sėkmingai. Prasikirtau tik kelį, susiplėšiau tik džinsus, bet gerai taip, kraujas sunkėsi. Sekundė kita, prastesnė reakcija, ir dantis griūdama būčiau išsipylusi. Va tada tai pabėdavočiau, ar ne?

Tačiau atsistojau. Pasižiūrėjau į delnus. Paklausiau savęs, ar ant delnų lieka mėlynės. Nusipurčiau sniegą. Nusivaliau prasikirstą kelį. Nusivaliau nematomas dulkes nuo pečių. Ir mintyse užsukau sau ausį už vidines dejones.

(Nes vidinės dejonės ir pargriovė mane ant to paties ledo, kuriuo daug sykių lig tol ėjau sėkmingai.)

Pasakiau sau: nepatinka – veik: eik, kreipkis į Naujamiesčio būstą, rašyk savivaldybei, ar ką dar pilietiški ir / arba pilnatiniai žmonės daro. Žodžiu, KEISK situaciją. Bet tuščiai bėdavoti – tai lyg magnetui traukti nesėkmes toliau. Mano bėdavonės šaligatvių neištiesins, žibintų neįžiebs ir takų nepabarstys.

Po to karto perauklėjau save galvoti apie mūsų kiemą ką kita. Eidama mintiju: dangau, kaip čia bus gražu, kai kada nors sutvarkys. Kaip bus gera pareiti namo. Čia vasarą taip žalia, trūksta tik gražiai sutvarkytų šaligatvių ir žibintų – tiek nedaug. Bus toks švaros, išbaigtumo jausmas.

Nu ir ką jūs manot. Aną savaitę sužinom, kad kažkokiu magišku būdu, po ilgų nesėkmių metų, namas pagaliau nubalsavo UŽ renovaciją. 😀 (Nors prieš tai viena kaimynė sakė, nužudys mus, jei balsuosim už; ir jaučiu ne vieniems mums taip sakė…)

Jausmų magnetizmas

 

Toks traukia tokį.

Negatyvas traukia negatyvą.

Irzlumas traukia irzlumą (jau patikėkit, kaip gerai žinau, kas būna, kai parašau irzlų FB postą, sergėk Dieve, kiek gnidų lyg sliekų po lietaus išlenda!).

Viltis traukia viltį.

Skaidrios mintys traukia skaidrias mintis.

Valia traukia valią.

Šiluma traukia šilumą.

Klestėjimas traukia klestėjimą.

Toks štai tas magnetizmas. Ir savaime suprantama, didžiausias misteris Bambeklis pasakys: nesąmonė, o kuo aš galiu pasidžiaugti? sveikata prasta, darbas nekoks, šefai blogi… O ponia Gnidienė pridės: pfff, kad visi aplink priešai, valdžia bloga, vilties nėra, debilizmas tie pozityvūs mąstymai!

Bet čia ne pozityvus mąstymas. Man, beje, nepatinka bukas pozityvus mąstymas.

Čia konstruktyvus mąstymas. Kai apmąstydamas problemas, tu kuri sprendimus, o ne daugini problemų ir negatyvo.

Ir tikrai gali, žmogau, pasidžiaugti, jei tik nori. Ta yra požiūrio klausimas. O požiūrį visada gali keisti, kol turi protaujantį protą ir nors truputį praveri širdį.

Darbas, kuris atlyginamas tūkstanteriopai

 

Žinau, kad „darbas su savimi“ daug kam skamba nuobodžiai ar net negatyviai. Juk norėtųsi gyvenime vienų nesiliaujančių pramogų, žaidimų ir plojimų, arba kad, pavyzdžiui, gyvenimas gerėtų vien nuo scrolinimo FB, laikinimo ir šierinimo. Norėtųsi. Gal ir man norėtųsi, kad viskas vyktų be pastangų. Tikrai. Guli ant sofos – ir gerėja gyvenimas: asmeninės savybės tobulinasi, santykiai jų nekuriant patys gerėja, kūrybiškumas nieko nekuriant auga, problemos sprendžiasi, darbų apimtys ir pajamos kyla, sveikata stiprėja…

Tačiau (tegul ir ne visada lengvas) darbas su savimi duoda tūkstantinę grąžą. Ir tikrai nereikia „dešimtmečio asmeninio tobulėjimo“, kaip jį madinga linksniuoti, kad pajustum apčiuopiamus rezultatus. Pokyčius žmonės, jei tikrai kažką daro, ima jausti jau pirmosiomis savaitėmis. Nes aš neduodu „magiškų piliulių“ – aš duodu daug veikiančių receptų ir instrumentus kurtis tokį receptą pačiam. Kiekvieną savaitę. Skirtingų vidinių istorijų perrašymui. Ir su nauja nuotoline grupe pradėsime jau netrukus:
http://www.ilzes-dirbtuves.lt/nuostatu-keitimo-praktika/

Kai liaujiesi būti amžinai verkšlenančiu aplinkybių įkaitu ir savo paties mašinaliai generuojamų negatyvių jausmų kaliniu – – na, aš to nekeisčiau į jokį pagulėjimą ant sofos. Aš to nekeisčiau ir į jokį išorinį pripažinimą, ir į jokius pinigus.

Nes jausmas, kad esi savo gyvenimo šeimininkas, o ne amžinasis kankinys, kažkokio neregimo pono lažininkas, man asmeniškai pranoksta visa, ką galima sukurti išorėje.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.