Interviu žurnalui „Raktas“


Šį interviu daviau atostogų metu. Špygos dydžio Graikijos miesteliūkšty ieškojau interneto kavinės. Radau. Atsipūtusiems graikams greta stebint futbolą (nes tai buvo ir sporto baras), bandžiau susikaupti. Panašu, kad pavyko, o ištrūkti atostogų ir atsitraukti – labai vertėjo: šįsyk iš paukščio skrydžio apžvelgiau tikrai nelengvą, tačiau labai įdomų jau beveik dvejų metų dirbtuvių gyvavimo kelią ir kelių tūkstančių žmonių patirtis.

Interviu žurnalui „Raktas“ – originali pašnekesio su žurnaliste Viktorija Petkevičiūte versija.

Raktas

Ilze, kada susidomėjai žodžiu ir jo galia? Kas yra didieji Tavo mokytojai, svarbiausi mokslo šaltiniai, iš kurių semiesi žinių bei išminties iki šiol?

Minties ir žodžio galia susidomėjau dar paauglystėje, apie tryliktus keturioliktus savo gyvenimo metus. Tuo metu Lietuvoje jau buvo pasirodžiusios pirmosios knygos šia tema, o aš nuo mažens skaičiau su dideliu malonumu, buvau smasi ir mėgau eksperimentuoti. Susidomėjusi pasąmonės galia, afirmacijomis, nusiteikimo svarba, netikėtai sąmoningą žodį atradau kaip savo raktą iš itin niūrios, vienišos, kompleksuotos paaugystės. [Paauglystėje man didžiulį įspūdį paliko Louise L. Hay, Peter Kummer, Joseph Murphy, kiti autoriai.]

Įdomu tai, kad žodžio svarbą pabrėžia tiek budizmas, tiek Vedos, tiek krikščionybė. Tačiau Lietuvoje pastebiu tam tikrą veidmainystę: nuo mažens mane stebino žmonės, sekmadienį einantys į bažnyčią, pirmadienį apkalbinėjantys kaimynus, o antradienį užkasinėjantys gyvus kačiukus, nes patingėjo sterilizuoti katę. Tad iki tų pačių tiesų, kurias skelbia Šventas Raštas, nukeliavau ilgą ieškojimų kelią.

Esu tikra, mano mokytojai labai pasimestų pavadinti mokytojais – dažniausiai tai kuklūs žmonės, linkę likti nuošalyje. O kartais labai svarbiu mokytoju galbūt gali tapti pirmą sykį matomas kunigas, sakantis pamokslą bažnyčioje, į kurią tądien užsukome „atsitiktinai“? Bet pamokslas pataikė tiesiai į dešimtuką.

Jokiu būdu nelaikau savęs išmintinga, žinau, kad dar labai daug kur yra ko išmokti ir šis procesas tęsis visą likusį gyvenimą. Bet kuriuo atveju, visiems žmonėms, iš kurių galėjau ir galiu mokytis, esu be galo dėkinga ir šiandien itin džiūgauju rasdama sąsajų tarp to, kas tūkstantmečiais žinota vienoj ir kitoj pasaulio pusėj, ir galėdama tai savo seminarų dalyviams argumentuoti šiuolaikiškais – mokslo – argumentais.

Domiesi ir mokslu – neuroplastika – kas tai? Kokie, Tavo manymu, didžiausi šios srities atradimai, susiję su mūsų minčių, žodžių bei jais išsakomų žinučių pasauliui galia?

Neuroplastika – tai mokslas apie smegenų gebėjimą persikurti mums mokantis. Yra aprašytas tiesiog fenomenalus atvejis, kai žmogus, teoriškai po insulto niekaip nebegalėjęs kalbėti ir vaikščioti, vėl išmoko tiek kalbėti, tiek judėti, galiausiai, grįžo dėstytojauti į universitetą. Tik po jo mirties, prabėgus septyneriems metams, paaiškėjo, kad anuometinio insulto metu buvo sunaikinta kone visa smegenų dalis, atsakinga už komunikaciją ir judejimą. Jo smegenyse visą tą laiką liko žiojėti milžiniška niekad neužgijusi žaizda. Tačiau likusi sveika smegenų dalis gebėjo persikurti ir pakeisti sunaikintus centrus, ir pakeisti taip gerai, kad insultą patyręs garbaus amžiaus žmogus netgi grįžo dėstyti. Jūs isivaizduokit, koks galingas ir gajus, mistiškas ir magiškas kompiuteris yra mūsų galvoje.

Kita mane itin sudominusi istorija iš neuroplastikos srities buvo programa vaikams, sergatiems disleksija. Paaiškėjo, kad padedant vaikams skirti garsus ir nuosekliai mokytis skaityti, apskritai gerėja vaikų, sergančių autizmu, buklė – jų emocijos darosi stabilesnės, jie tampa ramesni. Toks neitikėtinas „šalutinis“ poveikis, tačiau atrodo, kad jei smegenims duodama gera kryptis – jos pradeda „tvarkytis“ ir pačios. [Daugiau tokių istorijųgalima rasti Norman Doidge knygoje „Save keičiančios smegenys“.]

Išties neuroplastika man yra tarsi atsakymas į klausimą, dėl ko vieni žmonės nugyvena spalvingus, prasmingus, turiningus gyvenimus, o kiti visą tą laiką išeikvoja bambesiams, pykčiui, pavydui ir pagiežai. Tiesiog vieni savo smegenų plotus atiduoda geriems įspūdžiams, draugystėms, mokymuisi ir kūrybai, o kiti – kasdienybės šiukšlėms.

Čia labai tiktų palyginimas su sodu: žemė dviejų kaimynų kiemuose ta pati, bet pas vieną sirpsta vaismedžiai, skleidžiasi gėlės, o pas kitą – nudžiūvę šabakštynai… Juk smegenys mūsų daugiau mažiau tokios pat, o va kokioms mintims ir kokiems įpročiams ten leidžiame tarpti – jau mūsų, „sodininkų“, pasirinkimas… Tačiau gera žinia ta, kad mes visada galime pradėti ravėti ir puoselėti savo sodą. Ir geriau tai pradėti daryti dar šiandien.
[Tiems, kuriems artimas budistinis požiūris ir palyginimų kupinos istorijos, siūlau panagrinėti Thich Nhat Hanh literatūrą ir paskaitas.]

Akcentuoji tai, kad kiekvieno mūsų žodžio, minties įtaka mūsų gyvenimui – neišvengiama. Kodėl ir kuo svarbus, reikšmingas kiekvienas mūsų ištransliuojamas žodis, frazė, kiekviena menama mintis?

Manau, tiesiog labai svarbu prisiminti, kad mūsų pasąmonė niekad nesiilsi – ji nemiega, neturi laisvadienių, atostogų, ji nepatingi fiksuoti kiekvieno mūsų ištarto žodžio ir kiekvienos minties. Vis tik didesnį dėmesį skirčiau žodžiams – mokslininkai teigia, kad ištartas žodis mus veikia stipriau, nei vien tik pagalvota mintis.

Mūsų žodžiai ir mintys ir yra tos sėklos, kurias sėjame į savo sodus – būtent nuo jų priklauso, kas išdygs ir sulapos: nerimas ir baimė, ar taika ir pasitikėjimas gyvenimo vyksmu. Žodžiai kuria jausmą, jausmas kuria nusiteikimą, nusiteikimas kuria ryšius, santykį su savimi ir pasauliu.
[Apie tai sudėtingesniais rakursais kalba psichologija, konkrečiau – kognityvinė teorija, norintiems daugiau mokslinių įrodymų, rekomenduočiau David Burns knygą „Geros nuotaikos vadovas“.]

Galbūt papildytum, kaip praktiškai žodžiais galime „kurti“ savo realybę?

Siūlau labai praktišką eksperimentą jūsų skaitytojams: pabandykite mėnesį nugyventi be apkalbų. Lažinuosi, tie, kurie lig šiol dažnai mėgaudavosi pletkais, nustebs, kokie malonūs ir naudingi gali būti pokalbiai: kiek daug galima sužinoti apie pasaulį, meną, kultūrą, mokslo atradimus. Žmonės, vien tik atsisakę apkalbų, nustemba “atradę”, kokie šviesūs ir apsiskaitę yra jų kolegos, kiek daug dalykų turime bendra su kitais žmonėmis.

Mūsų temos tam tikra prasme kuria mūsų socialinį ratą – kuo jis įdomesnis, turtingesnis, “kokybiškesnis”, tuo geriau jaučiamės patys: galvojame šviesesnes mintis, esame kūrybiškesni. Labiausiai stebimasi, kaip keičiant temų lauką keičiasi ryšys su artimiausiais. Viena moteris laiške rašė, kad atsisakiusi kalbėti apie kitus, turėjo vertingiausią pašnekesį su savo dukra, užsienyje gyvenančia jau dešimt metų. Ne viena moteris siuntė padėkų kupiną laišką, kad “išsivaliusi” kalbą, sugalvojo naują verslą. Tačiau tai – tarsi savaime suprantama: kai mirkstame negatyve, kai smegenis atiduodame svetimų istorijų “apdorojimui”, kaip gali gimti geros idėjos?

Kitas geras eksperimentų laukas yra bambesiai. Ką keičia tai, kad vaikštau ir visiems draugams dejuoju, jog man “žiauriai trūksta poilsio, labai reikia atostogų, bet šviesos tunelio gale nematyt”? O štai suvaldžiusi verkšlenimus ir pradėjusi atsargiai sakyti, kad “po truputį planuoju atostogas”, labai greit iš vienos draugės išgirdau: “matau, kad planuosi ilgai – tai rinkis datą, o aš mums išrinksiu šalį”.

Labai daug sprendimų gimsta pašnekesiuose, ir kuo konstruktyvesni mūsų pašnekesiai – tuo lengviau, greičiau ir taikliau tie sprendimai gimsta. [Sumaniai ir struktūruotai apie komunikacijos su pasauliu galią savo knygose rašo Hal Urban.]

Na, o kokia buvo Tavo patirtis? Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas, kai ėmei prižiūrėti savo kalbą, informacinį lauką?

Nors minties ir žodzio galia domėjausi nuo paauglystės, kažkaip tų negatyvių žodžių vis tiek išsprūsdavo… Kol sykį nutariau nugyventi mėnesį be piktų kalbų.

Buvo pati recesijos duobė, aš – eilinį sykį įsivėlusi į destruktyvius santykius, ir staiga – mėnuo be piktų kalbų. Be jokių piktų kalbų: apie save pačią, apie pasaulį, apie mane supančius žmones, apie darbą ir uždarbį…

Pradėjo dėtis tikri stebuklai. Jau pirmosiomis dienomis pajutau, kad turiu daug daugiau jėgų, lengviau keliuosi rytais, mano nuotaika geresnė, gyvenimas pradeda rodytis šviesesnis. Dabar viskam turiu mokslinį paaiškinimą, o tada nuoširdžiai maniau: stebuklas, dangau, stebuklas.

Darbas ėmė teikti daugiau malonumo, mano socialinė erdvė ėmė „valytis“, staiga paklausiau savęs, o kas mane sieja su drauge, kuri gali keturias valandas be sustojimo tik skųstis viskuo aplink? Anksčiau, matyt, skundžiausi drauge su ja… O kam man reikia vaikino, kuriam visas pasaulis priešas, o tik jis vienas – nesuprastas genijus?

Galiu pasakyti, kad ilgainiui pasikeitė viskas: draugai, darbas, laisvalaikis, savijauta, asmeniniai santykiai. Pakeiti žodį – neišvengiamai keičiasi ir gyvenimas. Tad dabar labai entuziastingai ir savo seminarų dalyvius kviečiu pagyventi be piktų kallbų, tačiau jiems užduotį palengvinu: mes keliaujame per devynias eksperimento savaites, nuosekliai valydami iš pradžių informacinę savo erdvę, o tuomet – jau ir savo kalbą. O mintys, sprendžiant iš šimtų mane pasiekiančių laiškų, valant savo kalbą valosi natūraliai.

Kokios ir kaip, Tavo nuomone, mūsų išsakomos ar galvojamos žinutės išties negatyviai veikia mūsų gyvenimą? Ką vertėtų žinoti, jei kalbame apie neigiamą potekstę turinčias frazes, kurių dalis šiandien tapusios kone „tautosaka“? Čia turi tikrai puikių pavyzdžių – prisimenu tuos „man daug ir nereikia“, „visi vyrai kiaulės“, „ko toks pajuodęs?“

Kaip vieną populiariausių ir man asmeniškai tikrai labai liūdną paminėsiu „būkim biedni, bet teisingi“ – kokia tai programa mūsų pasąmonės kompiuteriui? Kad gerai gyventi gali tik blogas žmogus? Kaip manot, ar lengva bus tuo širdies gilumoj tikinčiam žmogui uždirbti iš mėgstamos veiklos? Labai nuoširdžiai abejoju!

„Visi vyrai kiaulės“ – labai liūdna klasika. Kartais vyrai seminaruose perklausia: „ką jus, moterys, darysit, kai vėl kiaulių maras ateis?“

Apskritai linkėčiau visiems mums kiek kritiškiau žvelgti į kasdien tariamus žodžius, kurie atrodo lyg ir savaime suprantami, dažnai netgi – lyg ir sakomi iš geros valios: „nebėk, sprandą nusilauši“, „jei nedarysi namų darbų, neišlaikysi egzaminų ir eisi gatvių šluoti“.

Galima naudoti labai paprastą testą kiekvienai savo frazei: o jei tai išsipildytų? Tada gal ir močiutės žiemą rečiau užduotų klausimą „ar anūkėliai neserga, ar kokio gripo dar darželyje nepasigavo?“ Seminaruose net vyrai (kurie dažniausiai iš pradžių būna kiek skeptiški) sako, kad tikrai, atrodo lyg kokia juodoji magija – vos tik ima kas teirautis apie vaikų sveikatą, jie iškart ir suserga.

Bet juk kai ima teirautis – mes imame bijoti. Čia gal ir dalis magijos, bent jau aš neturiu mokslinio paaiškinimo, tačiau iš dalyvių istorijų esu susidariusi įspūdį, kad tėvų baimės itin greit ir lengvai persiduoda vaikams. Esu sulaukusi laiško, kuriame viena seminaro dalyvė papasakojo istoriją, kaip mamų forume perskaitė apie vieną užkrečiamą vaikišką ligą, labai detaliai aprašytą. Ir jos vaikas susirgo, paskui susirgo antros forumo skaitytojos vaikas, trečios, ketvirtos… Vaikai nebuvo susitikę, jų mamos gyveno skirtinguose miestuose. Forumas buvo virtualus ligos „židinys“.

Keiksmažodžiai, keiksmai – tai, ko turbūt kiekvieną tėvai mokė vengti nuo pat vaikystės. Kaip manai, kokia šių mūsų kalbos reiškinių paskirtis, ar turime jų vengti bet kokiu atveju, ar retkarčiais galime savo nepasitenkinimą nusakyti kokiais nors žodžiais?

Jei jau taip atvirai, aš manau, kad geriau sykį susikeikti, nei kelias valandas bėdavoti, plūsti kitą, ėsti vyrą žodžiais, grasinti vaikams bausmėmis ar piktai plakti liežuviais darantis pramogą iš kitų nelaimės. Žinoma, kad keiksmažodis yra dozė nuodų, ir vis tik, čia aš vengčiau tos pat veidmainystės kaip vaikščiojimas sekmadieniais į bažnyčią ir kačiukų skandinimas paskui.

Ką tik mintyse iškilo viešojoje erdvėje transliuojami įvairių visuomenės veikėjų debatai – reti jų praeina be ginčų, perrėkimų, siekio „įkąsti“ oponentui, jį „užvartyti“. Ir, deja, tai vyksta ne tik televizoriuje, bet ir šeimose, porose, kompanijose… Į ką, Tavo patarimu, turėtume kreipti didžiausią dėmesį, siekdami darnaus, konstruktyvaus dialogo su kitais žmonėmis?

Esu tikra, kad pirmiausia turėtume nuolat perklausti savęs, ar patys įkūnijame tą pokytį, kurio siekiame sociume. Pastebėjau, kad tiek geri, tiek blogi dalykai yra savaip “užkrečiami” – draugai vieni kitus “užkrečia” metimu rūkyti ir bėgiojimu. Tačiau galime vieni kitus užkrėsti ir patyčių, žodinio smurto mada.

Ne sykį esu girdėjusi iš mokytojų pasisakymų šia tema, kai keliauju susitikti su paaugliais. Jie sako: mes galime kiek norim kovoti prieš patyčias, ar paskelbę dieną be patyčių, ar visą savaitę – mažai ką tas keičia, jei tuo pat metu viešoj erdvėj žymiausi žmonės pilstosi srutų kibirais. Vaikai mokosi iš gyvo pavyzdžio, ne iš plakatų mokyklose, skatinančių susilaikyti nuo blogų žodžių. Kai kalbuosi su vaikais, atvirai prisipažįstu, kad pati mokykloje buvau abejose barikadų pusėse: ir tyčiojausi, ir pati buvau patyčių taikinys. Vaikai labai suklūsta išgirdę, kad būtent tai, jog pati kadaise tyčiojausi, nešuosi kaip sunkų akmenį.

Tačiau nenoriu vien tik liūdnų natų: tiesą sakant, vaikams mokslu galiu pagrįsti, dėl ko verta gyventi be patyčių. Pasirodo, tie, kurie yra linkę pagirti kitus, pastebėti apie kitus kažką gero, statistiškai yra kur kas turtingesni už tuos, kurie tik kritikuoja, kandžiojasi ir gelia. Yra apie ką pamąstyti ir suaugusiems.

Grįžkim prie konstruktyvaus dialogo.

Taip, kai paliečiame vyraujančias bendravimo madas, aš “užsivedu”. 🙂 Manau, bet kuriuo atveju, jei siekiame konstruktyvaus dialogo ir apskritai sąmoningesnio bendravimo kultūros, visų pirma turėtume klausti savęs: ar padariau visa, kas nuo manęs priklauso? Ar kalbėjau aiškiai, konkrečiai, tiesiai, ar išgryninau tai, ką norėjau pasakyti?

Pati išmokau perklausti žmonių, pasitikrinti, ar gerai supratau jų žodžius, nes mes kartais truputį prikuriame nuo savęs. Ypač tai galioja virtualiam bendravimui – sutinku begales žmonių, kurie virtualioje erdvėje geba stipriai susipykti su artimaisiais, nes skaitydami laišką ar žinutę pridėjo į ją savo pačių emocijų. Žinau porų, kurios sakė, kad būtų išsiskyrusios, jei būtų ir toliau santykius aiškinęsi virtualioje terpėje.

Manau, kad dažniausiai būtent virtualumas ir skubotumas – o tai juk du labai dažni šiuolaikinio gyvenimo palydovai – pradangina bendravimo malonumą ir aiškumą. Kartais visiškai nepažįstami žmonės virtualioje erdvėje vieni kitiems rašo tai, ko niekad neišdrįstų pasakyti į akis. Aš asmeniškai tiek virtualiai, tiek gyvai bendraudama stengiuosi vadovautis labai paprasta taisykle: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Ar norėtume, kad mus pertraukinėtų, įžeidinėtų, gąsdintų, šmeižtų? Kad mums svarbius dalykus nuleistų juokais? Ar norėtume, kad kažkas gaišintų mūsų laiką, pilstydamas iš tuščio į kiaurą? Kalbėtų mums nemalonius dalykus? Štai viskas labai greit stoja į vietas.

Ar aspektai, apie kuriuos kalbame, yra universalūs, tinkami tiek, pavyzdžiui, paprastam piliečiui, tiek, tarkime, aukštiems pareigūnams? Ypač didelę atsakomybę, viešą reputaciją turintiems asmenims (žinomiems visuomenės veikėjams) jų kalba, retorika turėtų būti ypač aktuali – juk jų žodžiai pasiekia visuomenę, formuoja opiniją, kelia įvairias diskusijas etc… Ką apie tai manai?

Tiesą sakant, kartais galiu labai gerai suprasti aštrių, geliančių pasisakymų autorius – žinau, ką reiškia, kai „išmuša saugiklius“, žinau, ką reiškia reaguoti pernelyg audringai, karštakošiškai. Kai reaguojama į skaudžius ar didelį pyktį keliančius dalykus, kartais suvaldyti emocijas yra sunku.

Kartais tos emocijos gal reikalingos? Mano knygos engiamiems darbuotojams „Atleisk savo šefą“ skaitytojai dažnai rašo, kad knygoje esantis sveikas pyktis užkrečia ir įkvepia veikti, įkvepia gintis, nepasiduoti terorui darbo vietoje. Tačiau kai tai – aštrus, keiksmažodžiais praturtintas kalbėjimas – tampa norma, tai jau pavojaus signalas. Susikuria terpė, kurioje paprastas, taikus, mandagus žodis nebėra girdimas. O juk tikrai ne visi nori taškytis jausmais ir provokuoti.

Man asmeniškai labai stipriu „filtru“ tam, ką rašau viešoje erdvėje, tapo žinojimas, kad tuos žodžius gali perskaityti ir paaugliai. Dabar aš dukart pagalvoju prieš ką nors paleisdama į „eterį“.

Kaip kilo idėja savo žiniomis apie kalbą ir jos įtaką realybei dalintis „Efektyvių žinučių dirbtuvėse“? Kas skatina ir toliau drąsiai eiti pirmyn?

Idėja kilo, kai prieš kelis metus mane pakvietė į vieną mokytojams skirtą konferenciją ir paprašė pasidalinti svarbiausiais savo atradimais apie žodžio galią. Pamačiau, kad mano „svarbiausi dalykai“ netelpa į valandą, netelpa ir į dvi… Sukūriau tokį mažytį seminarą ir pusę metų vežiojau jį po Lietuvos mokyklas, dovanodama mokytojams.

Pradėjo sklisti atsiliepimai, žmonės laiškuose klausdavo, kada surengsiu atvirą seminarą. Na, pamaniau, surengsiu vieną. Na, gal antrą. Ir viskas tuo pasibaigs. Prisiekiu – niekada nemaniau, kad „Efektyvių žinučių dirbtuvės“ išaugs iki visos dienos seminaro, kuriame jau apsilankė keli tūkstančiai žmonių. Jis nebuvo niekur reklamuojamas – žmonės dažniausiai ateina tik dėl draugų ar kolegų atsiliepimų.

Tiesą sakant, ir rengiu seminarus tik todėl, kad matau, kaip nuoširdžiai žmonės įdarbina teorijas praktikoje ir kokius laiškus jie man rašo praėjus mėnesiui, dviems ar šešiems po seminaro. Dabar pildosi viena didesnių mano svajonių: pradedame parengiamuosius darbus moksliniams tyrimams. Panorau pamatuoti pokyčius, vykstančius žmonių gyvenimuose tuomet, kai jie atsisako priimti ir skleisti destruktyvią informaciją. Kai kurių dalyvių atsiliepimai tikrai stulbinantys, tačiau norėčiau išskirti kažkokį bendrą vardiklį, atsekti, kas būtent nulemia tokius gerus kai kurių seminarų dalyvių rezultatus.

Ko gali tikėtis žmonės, Tavo seminaruose įgytas žinias nuoširdžiai taikydami kasdienėje praktikoje? Kokių dažniausiai atsiliepimų, komentarų sulauki iš seminarų dalyvių? Pasidalink keliais, jei gali.

Atsiliepimai – be galo skirtingi, tačiau pastebiu ir atsikartojančių leitmotyvų, ryškėjančių tendencijų. Buvo labai įdomu – žiemą vienu metu įsivyravo atsiliepimai, kad „susitvarkius“ kalbą, liovusis minėti nemigą, liovusis garsiai jaudintis, kad va vaikai nemiegos – ėmė gerėti miegas, retėti nemigos atvejai, vaikai pradėjo ramiau miegoti, rečiau prabusti naktį, rečiau verkti prabudę.

Pavasariop stebėjausi skaitydama iš skirtingų miestų skriejančius laiškus moterų, kurios lyg susitarusios ėmė rašyti, jog kai liovėsi bjauriai apie save kalbėti, plūsti save, plakti žodžiais – ilgainiui ėmė kristi svoris, dailėti figūra, gerėti santykis su savo kūnu, dingo persivalgymo priepuoliai.
[Kam aktualus santykis su kūnu ir sveikata – tikrai stipri autorė šiame lauke yra Lise Bourbeau.]

Na o man asmeniškai pats stebuklingiausias yra retas, ir vis tik kartais atskriejantis atsiliepimas iš eksperimento dalyvių, kad išvalius savo erdvę, atsiribojus nuo destruktyvios informacijos, pradėjus samoningai žvelgti į savo kalbą ir savo mintis, po mėnesio kito buvo pradėtas ilgai ar net labai ilgai lauktas kūdikis. Tačiau noriu pabrėžti: aš tikrai nedarau stebuklų, stebuklus susikuria patys žmonės, kantriai „ravintys“ savo minčių ir žodžių sodus. Jei stebuklai priklausytų nuo manęs, tai stebuklai galėtų vykti kiekvienam. Dabar jie vyksta tiems, kurie patys labai stengiasi, nori ir tiki. Maža to, tikiu, kad netgi ilgai laukti pastojimai gali buti paaiškinti mokslu: moterys liaujasi būti destruktyvios informacijos laidininkėmis, jų sąmonė ir pasąmonė nurimsta, net biocheminiai procesai kūnuose vyksta kitokie, kai žmogus ramus ir taikus. [Šia tema įdomiai rašo biologijos mokslų daktaras Bruce Lipton.]

Nevadini savęs burtininke, tačiau savo žinias ir patirtį, kuria daliniesi savo seminaruose, esi praminusi „baltąja kalbos magija“. Ar čia yra kiek mistikos?

Truputis mistikos yra, tačiau labai, labai maža dalis. Man asmeniškai lieka paslaptis, dėl kokių priežasčių kai kuriems dalyviams po seminaro procesai vyksta taip greitai ir sklandžiai – aš manau, kad tiek daug žmonių, susirinkusių į vieną vietą su šviesiu, geranorišku ketinimu, sukuria kažkokį magišką išsipildymo lauką. Kai kurie grįžta į seminarą antrą, trečią sykį, kai klausiu, dėl ko, sako – dėl šitos auros, pasikrovimo… Tačiau sėkmės istorijos kartais kiša koją man pačiai: tarkim, į seminarą ateina vyras, kuris garsiai pasakoja, kad štai jo žmona vos per aštuonias seminaro valandas tapo nauju žmogumi, kad įvyko stebuklas. Atrodytų, turėčiau tik džiaugtis, tačiau tuomet tokio pat stebuklo nori ir kiti. Kažkas gal pyksta, kad jam nenutiko to paties… O aš juk su visais dalinuosi daugiau mažiau ta pačia medžiaga. Ką dalyviai su ja nuveikia paskui – jau jų atsakomybė.

Ko, kaip kalbos „magijos“ žinovė, palinkėsi kiekvienam, siekiančiam geresnio gyvenimo su visomis jo dedamosiomis? Ką apie tai, ką „transliuojame“, reikėtų atminti kiekvieną dieną?

Šisyk norėčiau dėmesį atkreipti į tą informaciją, kuri pasiekia mus iš šalies. Man regis, kartais nepelnytai pamirštame šią lygties narę. Stengiamės per sukąstus dantis suturėti piktą žodį, bandome sugniaužę kumščius, iš paskutiniųjų, nemąstyti blogų minčių, bet tas piktas žodis, ta pikta mintis – jie iš kažkur juk atskriejo, kažkas juos pasėjo mumyse. Gal tai buvo dramatiška antraštė naujienų portale, gal smurtinio filmo epizodas, gal nugirstas agresyvus pašnekesys parduotuvėje, gal kažkas mums girdint barė verkiantį vaiką kieme, ir mes manėme, čia gi ne mūsų reikalas, per vieną ausį įeina, per kitą išeina… Tačiau mūsų smegenys sunkiai skiria tikras grėsmes nuo menamų, destruktyvi informacija mus veikia, ir jei jos persipildome – na kaip galime būti natūraliai pozityvūs, draugiški, taikūs ir šviesūs?

Žmonės, vien atsisakę naršymo naujienų portaluose, labai stebėdamiesi rašo man laiškus, kad „po ketverių metų atrado laiko ir noro skaityti knygą“, o mamos dažnai pastebi, kad tapo kur kas kantresnės su vaikais, nustojo kelti balsą. Ką į save pilame kiaurą dieną – tas neišvengiamai anksčiau ar vėliau pasipila atgal. Kai liaujamės į save pilti baimę, nelaimes, neapykantą, svetimus karus, mumyse atsiranda vietos gražiems dalykams.

PS. Ka dar pridėčiau – pastaruoju metu susimąstau, kad labai daug nuodėmių padarome būtent savo liežuviu: smerkiame, linkime pikto, meluojame, puikuojamės, gąsdiname kitą, kiršiname žmones, skleidžiame gandus, atimame kažkam viltį… Gera žinia ta, kad liežuvis yra raumuo, o raumenį galima treniruoti. Susilaikę nuo blogų žodžių, natūraliai pasakome daug daugiau gražių dalykų. Galbūt todėl žmonės taip dažnai pastebi, kad pradėjus prižiūrėti savo kalbą, ima lengviau pildytis svajonės: juk sakoma, kad šviesų likimą kuria šviesios mintys, šviesūs žodžiai ir šviesūs darbai. [Man asmeniškai daugybę ankstesnių teorijų iš įvairiausių šaltinių šiame lauke gražiai apjungė „Antropoteosofijos“ tomai.] To ir linkiu!

Graikija, 2015 m. rugsėjis.


Bookmark the permalink.

Comments are closed.