Devynios savaitės po EŽD, arba apie didelius pokyčius, kuriuos sukelia mažyčiai bandymai


Skaičiau šį laišką vėlų šeštadienio vakarą, po dirbtuvių, po labai ilgos, labai intensyvios dienos. Skaičiau ir verkiau. Verkiau iš dėkingumo – visų pirma, šiai merginai – už tokį nuoširdų grįžtamąjį ryšį. Ir dirbtuvėms, kad jos gimė. Ir 9 savaičių EŽD eksperimentui. Už tai, kaip jis veikia:

„Labas vakaras, Ilze,

išties sunku patikėti, kad nuo EŽD praėjo jau 9 savaitės ir štai jau paskutinė šio eksperimento refleksija. Kadangi afirmacijas natūraliai pradėjau sakyti sau tiek mintyse, tiek ant popieriaus, tiek garsiai jau nuo pirmosios savaitės, tai šią savaitę neišgyvenau labai labai kažko naujo. Tad nusprendžiau apibendrintai surašyti visus (ar bent pagrindinius) pokyčius, įvykusius per šias nuostabias 9 eksperimento savaites.

Ausys ir akys pasidarė itin jautrios negatyviai ir tuščiai informacijai. Todėl ir pati labai stengiuosi kalbėdama ar rašydama parinkti tinkamus žodžius, o jei neturiu ką pasakyti, geriau visai patyliu. Beje, pradėjau sveikinti visus savo facebook’o draugus su gimtadieniais – anksčiau tolimesniems pažįstamiems dažnai nesivargindavau parašyti, o dažnai ateidavo ir tokia mintis „manęs tai jis/ji nesveikino, tai kodėl aš turėčiau..“. O dabar pasveikinu, nes juk tai tikrai nesunku ir net smagu. Tiesa, buvo puiki proga „apvalyti“ facebooką, nes supratau, kad jame yra žmonių, kuriems aš tikrai neturiu ką pasakyti jokia proga, tai kodėl jie yra tarp mano draugų?..

Dar prieš dirbtuves mane tarsi persekiojo „apsikuopimo“ mintis. Norėjosi susitvarkyti lentynas ir spintose, ir galvoje. Tai prieš kokią savaitę, apsidairiau namuose ir supratau, kad oho, kaip gerai padirbėjau spintų, lentynų, stalčių ir kitokių užkaborių klausimu. Pamenu, kaip be gailesčio mečiau metai iš metų su manimi keliaujančius daiktus, kurių seniai nebenešiojau, o be to, jie su savim vilko ir labai nekokį emocinį krūvį, ir kaip darėsi tiesiogine ir netiesiogine prasme lengviau kvėpuoti, kaip šviesėjo akyse ir mintyse, kaip gera buvo žiūrėti į tikrai pustuštes lentynas ir žinoti, kad jose dabar gali apsigyventi nauji, gražūs, man tikrai tinkantys ir gerai nuteikiantys daiktai.
(Turiu pripažinti, kad kol kas lentynos nepasipildė, bet tikiu, kad jau greitai 🙂 Tvarka namuose prisideda ir prie tvarkos galvoje. Faktas.

Sumažėjo baimės, kurios mane kamavo metų metus. Negaliu sakyti, kad išvyko, bet susitraukė ir tapo valdomos. Tai man didelis laimėjimas. Anksčiau aš galvodavau, kad turiu bijoti, nes jei nebijosiu, tai būtinai nutiks kažkas negero, kad tik susikurdama pačius blogiausius scenarijus, juos atbaidysiu ir apsaugosiu nuo blogio ne tik save, bet ir artimuosius. Bėda ta, kad visi tie scenarijai nuguldavo manyje ir vis labiau paralyžiavo, neleido gyventi lengvai ir džiaugsmingai, nes „o kas jeigu?..“ Šiandien aš verčiau renkuosi mąstyti teigiamai ir išsilaisvinti iš baimių, nes visko gyvenime vis tiek neįmanoma kontroliuoti, o gyvenimo kokybė bijant ir nebijant yra kaip naktis ir diena.

Anksčiau dažnai ir įvairiose situacijose jausdavausi auka. Ir vis svajodavau, kaip mane kažkas išgelbės. Dirbtuvės man priminė sąmoningo pasirinkimo svarbą. Todėl šiandien aš stengiuosi sustabdyti save tais momentais, kai puolu kaltinti dėl savo nesėkmių kitus žmones, aplinką, orą, laikmetį ar dar kažką. Pradėjau rečiau skųstis ir dejuoti. Dažniau sąmoningai ir kartodama įvairias afirmacijas, stiprinu pasitikėjimą savimi ir prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą. Labai tikiu Louise Hay mintimi, kad mintys kuria mūsų ateitį. Todėl dabar vis atsakingiau stengiuosi tai daryti. Labai pastiprina mintis, kad visada galima pradėti iš naujo. Kiekvieną akimirką ir taip, kaip tikrai noriu aš.

Susigrąžinau savo gyvenimo kūrimo galias. Kitaip tariant, stengiuosi nebesuteikti galios to daryti žmonėms, kurie nelinki mano gero. Ypač įvairiems personažams iš praeities, net iš gilios vaikystės. Įvairūs „gėdintojai“, „gąsdintojai“, „pamokslautojai“, kurių žodžiai kažkada giliai žeidė, šiandien su visais savo paistalais „supakuoti į dėžes ir išsiųsti“ siuntėjams. Be pykčio, be keršto noro. Tiesiog man šita informacija nereikalinga ir niekaip nepadeda gyventi, todėl jai vietos mano gyvenime nėra.

Kur kas lengviau sakau komplimentus kitiems žmonėms, net ir nepažįstamiems. Taip pat su malonumu priimu man skirtus komplimentus.

Stengiuosi būti mažiau kritiška kitų žmonių atžvilgiu, labiau suprasti, atjausti ir būti dėmesinga. Tikrai ne visada pavyksta, bet stengiuosi 🙂

Labai stipriai pagerėjo santykiai su savo kūnu. Nebepamenu, kada paskutinį kartą buvo apėmęs persivalgymo priepuolis, o tai yra tiesiog fantastika! Tai tikrai susiję su tuo, kad apskritai pasidariau ramesnė, nebesėju panikos ten, kur to daryti tikrai nereikia (tiesa, trūkumas tas, kad labai pradėjo erzinti žmonės, kurie dėl visko ir visada panikuoja ir perdėtai rūpinasi.. karma is a bitch.. 🙂

Sulaukiau ne vieno pastebėjimo ir komplimento, kaip aš pasikeičiau, kad esu kur kas linksmesnė, pozityvesnė 🙂 Iš tiesų ir pati taip jaučiuosi. Žinoma, per 9 savaites mano gyvenimas kardinaliai nepasikeitė, bet pasikeitė mano požiūris į daug gyvenimo sričių. Ir dar tikrai būna ir dienų, kai pozityvumą sunku išlaikyti, bet 9 savaitės – tai tik pradžia. Aš esu pasiruošusi ir toliau su savimi „eksperimentuoti“. 🙂

Jaučiuosi dėkinga už viską, ką turiu šiandien, kas esu šiandien ir kur esu. Apskritai įsitikinau, kad dėkingumas yra tikrai kone veiksmingiausias būdas kasdienei laimei kurti. Viskas priklauso nuo to, kur fokusuoji savo dėmesį – tą ir pastebi labiausiai. Todėl matyti tai, kas džiugina ir tai, už ką jaučiuosi dėkingai, tikrai pasiteisino su kaupu.

Tuo pačiu dėkoju Jums, Ilze. Apsilankymas Jūsų Efektyvių žinučių dirbtuvėse (ir Nuostatų keitimo dirbtuvėse) buvo tikrai pati geriausia gimtadienio dovana, kokią sau galėjau sugalvoti šiais metais. Jūs dirbate itin gražų ir prasmingą darbą. Ačiū už žinias, įkvėpimą ir teigiamą energiją! 🙂

Linkiu Jums sveikatos ir energijos visoms mažoms ir didelėms svajonėms įgyvendinti!

Šiltai,
G.“

Atrodė, kad 9 savaičių EŽD eksperimentas gimė visiškai „atsitiktinai“, o jo žingsniai tokie elementarūs ir paprasti, ir tokie savaime suprantami, kad… tačiau galbūt čia ir yra didžiausia lengvų, mažų, paprastų dalykų bėda? Galbūt kartais nepelnytai pamirštame, kad didžiausi dalykai prasideda nuo mažų?

Linkiu visiems lengvų mažyčių pokyčių, nulemiančius didelius.
: )


Bookmark the permalink.

Comments are closed.